Pavasarį gyvuliai noriau ėda jauną žolę, nei pernykščius pašarus. Atrodytų, –  gerai, kadangi žolė vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltinis. Tačiau tai ne visuomet tiesa.

Mineralinių medžiagų pakanka tik tręštų pievų ir ganyklų žolėje. Tačiau net ir tuomet, kai ganyklos tręšiamos azoto ir kalio turinčiomis trąšomis, gyvulių organizme pritrūksta magnio, kuris yra labai svarbus. Jis aktyvina nemažai fermentų ir dalyvauja daugelyje apykaitos procesų. Mag­niui būdingos ir spazmus atleidžiančios savybės. Magnio reikia raumenų energijai, pienui gaminti. Su 1 kg pieno išsiskiria 0,12 g magnio. Kartu su magniu paprastai išsenka ir kalcio atsargos.

Ganyklinio laikotarpio pradžioje, kai šėrimo racione trūksta magnio, gana dažnai pieningos karvės suserga ganykline, vadinamąja žoline, tetanija. Tai daugiausia pieningų karvių liga, pasireiškianti traukuliais, magnio ir kalcio kiekio sumažėjimu kraujyje. Susirgimas žoline tetanija yra produktyvių karvių sezoninis medžiagų apykaitos sutrikimas ir sudaro 0,5–1 proc. visų susirgimų. Liga pavojinga, nes daug sergančių gyvulių nugaišta.

Karvės šia liga dažniau suserga tuose ūkiuose, kur ganyklos gausiai tręšiamos kalio ir azoto trąšomis. Šiose ganyklose išaugusioje žolėje susikaupia pernelyg daug kalio. Gautą kalio perteklių karvė šalina su šlapimu, kartu su kaliu pasišalina ir magnis. Taip magnis greitai išeikvojamas, nes jo atsargos karvės organizme mažos, o vešlioje pavasario žolėje šio mik­roelemento yra du kartus mažiau negu vasaros ar rudens žolėje. Be to, magnio pasisavinimą žarnyne neigiamai veikia ir amonio perteklius žolėje. Amonio ypač padaugėja, ganyklas gausiai tręšiant azoto trąšomis.

Magnio pasisavinimą gerina natris, tačiau jį iš organizmo gali išstumti kalio perteklius. Vis dėlto, gaudami daugiau valgomosios druskos, gyvuliai tetanija serga rečiau. Karvės šia liga dažniau suserga atvėsus orui (vakare, naktį) ir trūkstant energetinių pašarų.

Žolinės tetanijos formos

Pagal simptomų vystymosi greitį ir stiprumą skiriamos trys žolinės tetanijos formos: ūminė, lėtinė ir poūminė. Sergant ūmine tetanija, karvė darosi nerami, baubia, veržiasi pirmyn, ragais knisa žemę, kartais laižo ar graužia save ar aplink esančius daiktus. Neilgai trukus ji griūna, prasideda traukuliai. Raumenys įtempti, galva atmesta į šoną, akys išsprogusios, žvairos, vyzdžiai išsiplėtę. Pasitaiko ir kitokių požymių, pavyzdžiui, karvė nuolat kramto, iš burnos drimba putos. Kūno temperatūra priepuolio metu pakyla, labai sustiprėja širdies darbas. Per valandą, o kartais po pusdienio, karvė krinta. Naktį susirgusios karvės rytą randamos negyvos.

Sirgdamos lėtine ganykline tetanija karvės liesėja, duoda mažiau pieno, pasidaro bailios arba apatiškos, eina svyruodamos. Gyvuliai daugiau guli, stovi  išskėstę kojas, iškėlę uodegą, įtempę ausis. Karvės dažnai griežia dantimis, būna apsiputojusios, vyzdžiai išsiplėtę. Kartais pastebima, kad trūkčioja raumenys, padažnėja kvėpavimas ir pulsas, dažnai šlapinasi. Negydant liga progresuoja ir karvė krinta.

Poūminės ganyklinės tetanijos simptomai būna ryškesni negu lėtinės, o traukulių priepuoliai kyla karvę išgąsdinus arba gyvuliui padarius staigų judesį.

Pastebėję panašius ligos požymius, kuo skubiau kvieskite veterinarijos gydytoją, kuris paskirs gydymą. Gydymui naudojami magnio ir kalcio turintys preparatai, kurie lėtai leidžiami į veną. Leidžiant į veną šiuos preparatus, būtina kontroliuoti pulso dažnumą. Padažnėjus pulsui du kartus, injekciją reikia nutraukti, nes dėl širdies ar pailgųjų smegenų funkcijų sutrikimo karvė gali nugaišti. Praėjus 4–5 valandoms po vaistų suleidimo į veną, rekomenduojama sušvirkšti vieną švirkštą Correct magnesium pastos ar kitų magnio turinčių preparatų, po 8–12 val. procedūrą pakartoti. Į veną suleistas magnis pasišalina iš organizmo praėjus 4–5 val. po injekcijos, todėl rekomenduojama papildomai 2 kartus per dieną sušerti specialių magnio papildų. Taip reikiama magnio koncentracija kraujyje išsilaiko ilgiau.

Kad karvės nesusirgtų ganykline tetanija

Ganyklų žolė vasarą sudaro pagrindinį galvijų pašarą, todėl reikia žolynus tręšti mikrotrąšomis. Magnio pritrūksta ganyklų žolėje, gausiai tręšiant azoto trąšomis, ir pirmiausia nerūgščiose žemėse, kuriose magnio būna tik 0,01–0,025 proc. Kad netrūktų magnio, pievos tręšiamos magnio sulfatu 10–15 kg/ha norma.

Likus kelioms savaitėms iki galvijų ganiavos pradžios ir pradėjus ganyti, į koncentruotus pašarus patartina įmaišyti mineralų ir vitaminų papildų, kuriuose padidintas magnio kiekis (pvz., Effekt Mg, Rupromin fertility, Rupromin immuno plus ar kt.). Šiuose papilduose magnio kiekis turi būti apie 12 procentų. Tokių mineralų ir vitaminų papildų skiriama nuo 100 iki 350 gramų karvei per dieną, priklausomai nuo jos produktyvumo (10 litrų pieno reikėtų skirti 100 g papildų). Taip pat galima duoti ir mineralų bei vitaminų laižalų, kuriuose daugiau magnio (pvz., Hi-Mag ar kt.). Tokius papildus karvėms rekomenduojama duoti iki liepos mėnesio pabaigos.

Prasidėjus ganiavos sezonui, nepatartina karvės iš karto ilgam išginti į ganyklą, nes didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai turi priprasti virškinti naują pašarą. Prie šėrimo šviežia žole reikėtų pereiti per 10–14 parų, palaipsniui ilginant ganymo laiką ir mažinant prieš tai jai skirtą kitų pašarų davinį. Pirmomis ganymo dienomis nereikia keisti įprasto raciono, o vėliau svarbu karves pašerti stambiaisiais pašarais. Ganyklose ganomoms karvėms būtina duoti koncentruotų pašarų, atsižvelgiant į jų produktyvumą (1 l pieno skiriama 100–400 g koncentratų per parą).

Galvijai turi daugiakamerinį skrandį, kuriame suvirškinama didžioji maisto medžiagų dalis. Didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai suskaido angliavandenius, baltymus ir sintetina vitaminus. Fermentavimo produktus jie panaudoja kaip maisto medžiagų šaltinį. Kad karvė pagamintų daugiau pieno, ji turi turėti nepažeistą didįjį prieskrandį, kuriame būtų daug ląstelieną (žolinį pašarą) virškinančių mikroorganizmų. Jei šių mikroorganizmų didžiajame prieskrandyje bus mažai, karvė negalės efektyviai pasisavinti žolinių pašarų maisto medžiagų.

Staigiai perėjus prie naujo pašaro, žūsta dalis didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų, ir karvė negali pasisavinti visų pašare esančių maisto medžiagų. Dėl to dažnai sutrinka medžiagų apykaita ir karvės suserga tešmens uždegimu (padidėja somatinių ląstelių skaičius piene). Ganiavos laikotarpiu rekomenduojama rinktis kombinuotuosius pašarus, kuriuose yra didžiajame prieskrandyje lėčiau skaidomų baltymų ir angliavandenių. Taip karvės organizmas bus geriau aprūpintas maisto medžiagomis, pagerės ir pieno kokybė.

Kad pereinamuoju laikotarpiu apsaugotumėte karves nuo tešmens uždegimo, būtinai po melžimo dezinfekuokite spenius efektyviomis priemonėmis (pvz., Blockade, ProfilacArmor, Dip es blue ir kitomis), kurių sudėtyje nėra dirginančių medžiagų. Pamirkius spenius tokiame tirpale, jie pasidengia plona apsaugine plėvele, todėl yra apsaugoti nuo neigiamo aplinkos poveikio (mėšlo, purvo ir kt.). Šie vilgikliai naudojami taupiai, nes nenulaša, o svarbiausia, ilgiau išsilaiko ant spenio ir ilgiau išlieka efektyvūs.