Lietuvoje kasmet vis intensyviau sodininkaujama: sodinami nauji versliniai sodai, atnaujinami anksčiau įveisti. Ir patyrusiam, o juo labiau pradedančiam sodininkui dažnai kyla abejonių, kokį sodą pasodinti, kokias veisles ir poskiepius pasirinkti. Visa tai reikia labai kruopščiai apgalvoti, pasitarti su profesionalais, nes padarytas klaidas ištaisyti sudėtinga. Šiame straipsnyje pateikiami pagrindiniai šiuolaikinio verslinio sodo kriterijai.

Dabartinė rinka kelia vis griežtesnius reikalavimus vaisių kokybei, jų prekiniam paruošimui ir veislėms. Norint sėkmingai konkuruoti rinkoje su įvežtine produkcija, vienas iš svarbiausių technologinių elementų – parinkti tinkamas veisles. Tinkamiausios tos veislės, kurių vaisius mėgsta ir ieško vartotojai ir kurios yra pakankamai kokybiškos konkuruoti rinkoje.

Veislės ir poskiepiai

Pastaraisiais metais be gerai mūsų rinkoje žinomų lietuviškųjų Auksio veislės obuolių auginami Delikates, Freedom, Orlovskoje polosatoje, Paulared, Vitos (Witos) rudeniniai bei Alva, Connel red, Elise, Ligol, Lobo, Lodel, Redkroft, Rubin, Šampion ir kiti žieminiai obuoliai.

Per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė obelų poskiepių asortimentas. Vietoj aukštaūgių sėklinių poskiepių nauji versliniai sodai sodinami su pusiau žemaūgiais M.26, P 14 ir žemaūgiais P 60, B.396, M.9 poskiepiais. Neaugioms obelims, pavyzdžiui, Delikates, ir intensyviems sodams prastesnėse dirvose tinka ir vidutinio augumo MM.106 ir B.118 poskiepiai.

Į nykštukinį P 22 poskiepį (vaismedžiai teauga apie 20 proc., palyginti su skiepytais į sėklinius poskiepius) rekomenduojama skiepyti augias, stambius vaisius vedančias veisles. Nykštukiniams poskiepiams reikia parinkti lengvas, turtingas maisto medžiagų dirvas ir sodinti, kad skiepijimo vieta būtų ne aukščiau kaip 5 cm virš dirvos. Pastebėta, kad sekliau pasodintų vaismedžių su P 22 poskiepiais vaisiai susmulkėja, vaismedžiai menkai auga.

Tinkamas poskiepio ir veislės derinys irgi yra svarbus veiksnys, kai siekiama išnaudoti visus poskiepio ir įskiepio privalumus, kad būtų gaunamas ankstyvas, gausus ir kokybiškas derlius.

Sodinimo tankumas

Vaismedžiai sode turi būti pasodinti tinkamais atstumais, kurie priklauso nuo veislės, poskiepio ir auginimo būdo. Obelų su pusiau žemaūgiais poskiepiais į hektarą galima pasodinti nuo 1 000 iki 2 000, su žemaūgiais poskiepiais – nuo 3 000 iki 4 000. Tankiau pasodinti vaismedžiai greičiau užima jiems skirtą plotą ir atitinkamai anksčiau pradeda gausiai derėti.

Sode svarbu ne tik tankumas, bet ir medelių išdėstymo būdas. Populiariausias – sodinimas eilėmis, kai medeliai eilėje sodinami tankiau ir augdami sudaro ištisas juostas. Stačiakampė sodinimo schema (atstumai tarp eilių didesni negu eilėse) patogiausia ir technologiniu požiūriu. Tarpueiliai dirbami, šienaujami ar kitaip prižiūrimi tik viena kryptimi, o pomedžiai purškiami herbicidais, kad neaugtų žolė.

Šiuolaikiniuose soduose tarp obelų eilių dažniausiai būna 3–4 m atstumai, o eilėse vaismedžiai sodinami, atsižvelgiant į poskiepio ir įskiepio augumą, nuo 0,85 iki 2 metrų. Aklai laikytis rekomenduojamų sodinimo atstumų nereikia. Būtina atsižvelgti į dirvos ir vietos sąlygas, stebėti įprastą toje vietoje sodų augimą.

Vaismedžių eiles geriausia planuoti šiaurės pietų kryptimi. Taip išdėstyti vaismedžiai geriausiai apšviečiami rytais ir vakarais. Rytų-vakarų krypties reikėtų laikytis tik vakariniuose Lietuvos rajonuose ir labai atvirose vietose, kur stiprūs vakarų vėjai deformuoja vaismedžius.

Veislių išdėstymas sode

Kiekvienas didesnis sodas skirstomas į kvartalus. Kad žiedai tarpusavyje apsidulkintų, kvartale sodinama tik viena, bet kelių veislių vaismedžių rūšis. Veislės sugrupuojamos pagal sunokimo ir žydėjimo laiką, jautrumą ligoms.

Derliaus nuėmimo darbus patogiau organizuoti, kai vienos veislės sodinama porinis eilių skaičius, pavyzdžiui, 2; 4 ar 6 eilės ir maždaug kas 100–150 m paliekamas skersinis pravažiavimas.

Medžių atramos

Tuoj pat po pasodinimo į sodą žemaūgėms ir pusiau žemaūgėms obelims turi būti įrengtos stiprios atramos, kurios būna trijų tipų.

Pirmojo tipo atramos. Kiekvienam vaismedžiui įkalama po atraminį kuolą. Kuolai turi būti ne mažiau kaip 6–8 cm storio ir 3 m ilgio, kad, įkalus ne mažiau kaip 60 cm, virš žemės dar liktų 2,4 m kuolo. Patogiausia vaismedžių vainikus formuoti, kai toks kuolas įkalamas šalia kiekvieno vaismedžio.

Kuolai vaismedžiams reikalingi visam sodo eksploatacijos laikui, todėl juos geriau būtų gaminti iš kietųjų lapuočių, nors dažniausiai jie būna pušiniai ar egliniai. Svarbu, kad jie būtų ne iš sausuolių, o iš žalios medienos. Kad kuolai tvirtai stovėtų žemėje ir nepūtų, jie nužievinami, išdžiovinami ir vakuuminiu būdu impregnuojami. Atraminiai kuolai įkalami hidrogrąžtu 10–15 cm atstumu nuo vaismedžio kamieno. Naudojat šio tipo atramas, lengviau formuoti ir patogiau prižiūrėti vaismedžius. Vienintelis trūkumas – labai tankiuose soduose prie kiekvieno vaismedžio įkalti po gerai impregnuotą kuolą yra labai brangu.

Antrojo tipo atramos. Kas 20 m vaismedžių eilėse sustatomi gelžbetoniniai stulpai, jų viršuje įtempiama viela ir ties kiekvienu medžiu pritvirtinamas 2,5 m ilgio kuoliukas. Viela tarp stulpų ištempiama 1,8 m aukštyje. Viršuje kuoliukas pririšamas prie vielos, o apačioje – prie vaismedžio kamieno. Kadangi kuoliukas neįkalamas į žemę, o pririšamas prie vielos ir vaismedžio, jis gali būti plonesnis, iš pjautinės medienos ir paprasčiau impregnuotas.

Trečiojo tipo atramos. Eilėse kas 20 m įkasami gelžbetoniniai stulpai ir prie ištemptų trijų vielų formuojami vaismedžiai. Kad stulpų neiškilnotų pašalas, jie įkasami iki 70 cm į žemę.Vienas svarbiausių dalykų – tvirtai pastatyti galinius stulpus. Kraštinio stulpo įtvirtinimas nulemia visos atramų sistemos vertę. Eilių galuose kraštiniams stulpams iš vidinės eilės pusės pastatomos atramos arba išorinėje padaromos atotampos. Atotampai įtvirtinti puikiai tinka iš 10 mm skersmens armatūros pasigaminti inkarai, kurių ilgis vienas met­ras. Apačioje privirinamas išlenkto grąžto formos skardos gabalėlis. Toks virbalas įsukamas į dirvą ir puikiai laiko atotampą nuo stulpo.

Pirmoji viela tvirtinama 70 cm aukštyje, prie jos pririšami visų vaismedžių kamienukai ir atlankstytos šakos. Antroji viela tvirtinama maždaug 1,2 m aukštyje. Prie jos pririšamas jaunų vaismedžių liemuo ir žemyn nulenktos šakos. Kai vaismedžiai užauga per 2 m aukščio ir suformuoja apa­tinį vainiką, taupumo sumetimais galima apatinę vielą nuimti ir uždėti vietoj trečiosios 1,8 m aukštyje. Naudojama 3–4 mm cinkuota nerūdijanti viela. Kiekvienos eilės viela įtempiama, o žiemą šiek tiek atleidžiama specialiai įmontuotu prietaisu.

Vaismedžiai prie vielų rišami su specialiomis plastikinėmis kabėmis arba elastingu poliviniliniu raiščiu. Rišant vaismedžius prie vielos, pirmiausia specialiu raiščiu apvyniojamas 5–8 cm ilgio vielos tarpas, kad pririšto vaismedžio liemuo nesiliestų prie vielos ir nesitrintų.

Obelų vainikų formos

Formuojant ir genint vaismedžius, auginamus skiepytus į vegetatyvinius poskiepius, reikia laikytis šių reikalavimų:

• kamienėlis turi būti ne žemesnis kaip 70 cm;
• liemuo tvirtas, status, nuo 2,2 iki 2,5 m aukščio;
• žemaūgių medelių liemuo pririštas prie tvirtų atramų;
• visos šakos silpnesnės už liemenį;
• viršutinės šakos gerokai trumpesnės už žemutines;
• vainikas verpstės formos.

Yra daug verpstiško vainiko modifikacijų, iš kurių mūsų soduose labiausiai paplitusios paprastoji ir laiboji verpstės.

Paprastosios verpstės vainikas turi vieną stiprų vertikalų liemenį, iš kurio auga horizontalios šakos. Apatinė vainiko šaka iš liemens išaugusi ne žemiau kaip 70 cm nuo žemės. Apatinės šakos yra ilgiausios, o aukštyn liemeniu formuojamos vis trumpesnės. Visos šakos yra horizontalios. Šios formos vaismedžiai primena eglutę.

Paprastosios verpstės formos vainikais dažniausiai formuojami pusiau žemaūgiai ir rečiau pasodinti žemaūgiai vaismedžiai. Suformuoto vaismedžio apatinė vainiko dalis būna 2 m, vidurinė – 1,5 m, o viršutinė – 0,50 m pločio. Verpstės formos vaismedžius stengiamasi auginti iki 2,5 m aukščio.

Laibosios verpstės formos vainikas turi stiprų vertikalų liemenį, iš kurio horizontalios šakos auga tik vainiko apačioje nuo žemės 0,7–1 m aukštyje. Aukščiau iš liemens auga tik vaisinės šakutės. Taip dažniausiai formuojami žemaūgiai vaismedžiai. Jie nedidelės apimties, vainiko apačia nuo 1 iki 1,5 m pločio. Taip formuojami vaismedžiai būna nuo 2,2 iki 2,5 m aukščio. Esant tik vienam šakų aukštui ir mažesnei vainiko apimčiai, daugumą vaisių gerai apšviečia saulė, užauga daug kokybiškų, spalvingų obuolių.

Medeliams intensyviai augant, pasirinktos formos vainiką galima suformuoti per trejus ketverius metus. Formuojant medelius, vainiko viršutinėje dalyje negalima leisti augti jokiems ūgliams, sudarantiems smailų kampą su liemeniu ir galintiems tapti jų konkurentais. Taip pat šoninė šaka neturi būti storesnė už aukščiau jos augančią vainiko liemens dalį. Dažnai atsitinka, kad viena ar kita šaka išsprūsta iš kontrolės ir pradeda smarkiai augti – tokias reikia išgenėti.

Kai vainikas baigtas formuoti, reikia ir toliau išlaikyti tam tikro dydžio ir formos medžius, reguliuoti vainikų tankumą. Derantys, suformuotais vainikais vaismedžiai atnaujinami, prašviesinami jų vainikai, 2,5 m aukštyje sutrumpinama viršūnė. Atnaujinant ir prašviesinant retus ir vidutiniškai tankius vainikus, išgenima iki 10–20 proc. ūglių ir šakų, o iš labai tankių vainikų – iki 30 proc. ir daugiau šakų.

Jei reikia trumpinti vaismedžio viršūnę, ji trumpinama ne pavasarį, bet praėjus dviem trims savaitėms po žydėjimo, birželio mėnesį. Tuo metu sutrumpinta viršūnė mažiau šakojasi, ūgliai būna trumpesni, su žiediniu pumpuru. Geriausiai viršūnę trumpinti 2,5 m aukštyje virš šoninių ūglių. Paprastosios verpstės formos vainikais vaismedžius galima auginti ir iki 3 m aukščio, tačiau tuomet sunkiau nuskinti nuo viršūnių obuolius, prireikia žemų trikojų kopėtėlių.

Tarpueilių ir pomedžių priežiūra

Vejos tarp vaismedžių eilių – pažangiausias ir šiuo metu labiausiai paplitęs dirvos naudojimo būdas soduose. Veja išsaugo dirvos struktūrą ir joje nemažėja humuso. Po veją patogu vaikščioti, ypač pavasarį genint medžius ir rudenį nuimat derlių. Jei pasitaiko lietingi orai, vejoje neklimpsta purkštuvai ir kitos mašinos. Pastebėta, kad auginat veją, obelys brandina ryškesnės spalvos vaisius.

Tarpueiliai užželdinami tik varpinėmis žolėmis. Netinka žydinčios medingosios žolės, nes jomis susiviliojusios bitės nukentės nuo sode purškiamų pesticidų. Sėjai ruošiamas mišinys iš pievinių miglių (5 kg/ha), raudonųjų eraičinų (5 kg/ha) ir daugiamečių svidrių (10 kg/ha).

Žolės sėjamos be antsėlio, geriausias sėjos laikas – iki liepos vidurio. Taip pasėta žolė iki pirmos žiemos sustiprės, o be to, vasaros pabaigoje jauname sode mažiau važinėja sodo technika, todėl mažiau išmindoma jauna žolė. Vejos juosta turi būti kuo siauresnė, kad žolės mažiau pasisavintų vaismedžiams reikalingų maisto medžiagų ir drėgmės, tačiau ne siauresnė už technikos ratų vėžes. Jeigu obelų eilės pasodintos kas 3 metrai, tai veja turi būti 1,5 m, o jei kas 4 m, veja turėtų būti 2 m pločio.

Kai žolė užauga 15 cm aukščio, veja šienaujama rotacinėmis ar plaktukinio tipo žoliapjovėmis, o žolė paliekama vietoje kaip mulčias ir organinės maisto medžiagos. Antroje vasaros pusėje leidžiama žolėms daugiau augti, nes didesnės žolės pasisavina daugiau azoto, tuomet obuoliai bus ryškesni, geriau laikysis žiemą. Nuėmus derlių, tarpueilius būtina nušienauti, kad aukštoje žolėje nesiveistų graužikai.

Intensyviuose soduose beveik per visą vegetaciją po vaismedžiais neturi augti piktžolės. Nepiktžolėtų pomedžių plotas pasirenkamas pagal sodo sodinimo schemą ir gali būti nuo 1,5 iki 2 metrų. Antroje vasaros pusėje pomedžiuose gali želti žemos piktžolės.

Pirmaisiais metais įveisus sodą, pomedžiuose piktžolės naikinamos mechaniškai. Nuo antrųjų augimo sode metų pomedžiuose galima pradėti naudoti herbicidus. Obelų soduose daugiausia naudojami sisteminiai herbicidai, kurių veiklioji medžiaga glifosatas. Šie herbicidai į augalus patenka per lapus, sutrikdo medžiagų apykaitą ir per 10–15 dienų juos sunaikina. Purškiant sodą šiais herbicidais, purkštuvai turi turėti apsaugą, kad skiedinys nepatektų ant vaismedžių lapų, o jauname sode – ir ant kamienų. Herbicidai pro jauną žievę įsiskverbia į augalą ir vėliau toks medelis skursta arba sunyksta.

Sisteminiais herbicidais purškiama intensyvaus piktžolių augimo periodu, kai jos būna 10–15 cm aukščio. Vienam hektarui pakanka 200–300 litrų darbinio tirpalo. Būtina stebėti, kad slėgis purkštuve būtų kuo mažesnis. Negalima purkšti vėjuotu oru, nes herbicidų tirpalas gali patekti ant vaismedžio lapų. Herbicidai geriau veikia, kai po jų išpurškimo penkias valandas nelyja.

Sodo tarpueiliuose laikant daugiametę veją, atsiranda pavojus, kad sode apsigyvens pelės ir pelėnai. Šie smulkūs graužikai didžiausią ir, deja, dažnai nepataisomą žalą padaro jauniems sodams, kadangi nugraužia ne tik jauno medelio žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Natūrali dirvinių pelių ir paprastųjų pelėnų veisykla yra su sodu besiribojantys dirvonuojantys plotai. Pelės veisiasi ir javų plotuose.

Kenkėjų populiacijos nyksta, kai nuolat naikinamos piktžolės, dažnai šienaujami žolynai, gerai įdirbamos dirvos. Peles ir pelėnus gaudo plėšrūs paukščiai, lapės, ežiai, šermuonėliai. Šiuos plėšrūnus reikia į sodą prisivilioti, bet efektyviausias apsaugos būdas – graužikų nuodijimas. Tai daroma rudenį nuėmus derlių. Efektyvu naudoti specialią sodų techniką, kuria išilgai eilių žemėje padaromi urveliai ir proporcingai išdėliojamas jaukas.

Žemaūgį obelų sodą nuo kiškių ir stirnų saugo aplink visą sodą užtverta 2 m aukščio tinklo tvora. Žemesnė tvora neapsaugo, ypač jei žiemą gausu sniego.

Derliaus kokybė

Užauginti ne tik didelį, bet ir nepriekaištingą derlių padeda veiksmingi, šiuolaikiniai gamtosaugos ir higienos reikalavimus atitinkantys pesticidai. Stebint ir prognozuojant žalingiausias ligas ir kenkėjus, optimizuojamas purškimo kiekis. Vaisių kokybė ypač pagerėjo, kai buvo pradėtos retinti vaisių užuomazgos. Išretinus užuomazgas, vaismedžiai mažiau pramečiuoja. Optimizavus vaisių skynimo laiką ir jų laikymo sąlygas, vaisiais galima gerokai ilgiau aprūpinti vartotojus.

Kad pagal šiuolaikines vaisių auginimo technologijas kasmet užaugintume puikios kokybės vaisių derlių, svarbu panaudoti visas reikiamas priemones ir laiku nudirbti numatytus darbus.