Sėklinių bulvių gumbų beicavimas – vienintelė galimybė apriboti ligų sukėlėjų antpuolį, o pastaruoju metu iš dalies sutramdyti ir kenkėjus: spragšius bei potencialius virusų platintojus amarus. Beicavimas daro teigiamą įtaką bulvių dygimui, pasėlio tankumui ir pradiniam augalų vystymuisi.

Po bulvių augimui nepalankių gamtinių sąlygų (tokie buvo praėjusieji metai) dėl sėklinių bulvių iškilo daug problemų. Tai – galimas padidintas grybinių ir bakterinių ligų antpuolis, virusų ir kenkėjų neigiamas poveikis, taip pat gumbų fiziologiniai defektai: supleišėjimai, deformacijos ir dygimo energijos stoka. Visos minėtos priežastys stipriau ar silpniau nulemia bulvių sudygimą ir pasėlio vystymąsi.

Gumbų beicavimas, – visų pirma, yra apsaugos nuo rizoktoniozės (Rhizoctonia solani) būdas. Rizoktoniozė pažeidžia bulvių gumbus, daigus, stiebų žemutinę dalį. Ligos sukėlėjas yra tipingas dirvožemio grybas, kurio vystymasis tiesiogiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Grybas žaloja ne tik bulves, bet ir dar apie 230 įvairių augalų, priklausančių 66 šeimoms.

Ant bulvės gumbų susiformuoja kieti juodi šašai – prie lupenos prikibę įvairios formos grybo skleročiai, kurie rodo sėklos antpuolį ir bulvių, kaip augalų, infekcijos riziką. Kad prie gumbų prilipę šašai, tarsi durpių taškai, nėra žemės grumsteliai, galima pažinti iš to, kad, sudrėkinti seilėmis arba vandeniu, jie neištyžta į purvą kaip žemė, o tik pajuoduoja ir lieka tvirti. Tai grybo skleročiai. Skleročiais gausiai padengtų gumbų akutės būna nedaigios. Tačiau net ir naudojant sveiką sėklą, galimas šio grybo antpuolis iš dirvos. Ligai bulvės opiausios dygdamos, tada ji ir pridaro daugiausia žalos.

Dar dirvoje ant bulvių daigų atsiranda rudų, pailgų, įdubusių žaizdų. Paūmėjus ligai, daigelis nustoja augęs ir pradeda leisti šoninius stiebelius, kurie taip pat pažeidžiami. Tokie daigai labai sunkiai dygsta. Kartais daigas iš žemės visai neišlenda arba bulvės keras lieka su vienu dviem mažo produktyvumo stiebais, kurie bulvės kere būna žemesni. Jeigu pažeidžiami visi daigai, bulvės nesudygsta ir pasėlis išretėja.

Suaugusiame bulvės kere rizoktoniozė gali pasireikšti sausuoju puviniu apatinėje stiebų dalyje, kai, užkamštėjus vandens indams, sutrinka augalo mityba. Augalas, prarasdamas turgorą, dieną vysta ir tampa išglebęs, o naktį lyg ir atsigauna.

Vasarą, kai bulvienojai užskleidžia vagas, pažeistų stiebų žemutinėje dalyje, ten kur jie ribojasi su dirvos paviršiumi, susidaro pilkšvai balta, tarsi valktis, grybienos veja. Tai – vadinamoji „baltoji kojelė“. Vokiečiai šią ligos formą kartais vadina „baltakelne“ (vokiškai „Weisshosigkeit“). Valktis esti tik stiebo apatinėje dalyje, kuri liečiasi su dirvos paviršiumi. Ši stiebo pažemė drėgnesniame ore gali sutręšti, gali gesti bulvės šaknys, taip pat ir stolonai.

Jei bulvės keras suserga vėliau, šio gedimo pasekmes galima pamatyti ant paties augalo – kero viršūnėje esantys lapai pasidaro šviesesni, gelsvai ar violetiškai rausvo atspalvio ir susisuka apie vidurinę gyslą, nes būna pažeistos augalo šaknys ir stolonai. Kartais suklystama ir liga palaikoma virusiniu lapų susisukimu.

Ligos sukėlėjai plinta per dirvą ir kartu su apkrėsta sėkla. Grybas labiau mėgsta sunkesnes, drėgnas, neutralias arba kiek rūgščias molio dirvas, bet gali bulvėms kenkti ir lengvesnėse dirvose.

Liga aptinkama visoje Lietuvoje. Rizoktoniozė agresyvi ir labiau išplinta vėsų ir lietingą pavasarį, kai bulvės lėtai ir ilgai dygdamos išretėja. Derliaus nuostoliai gali siekti 20–25 procentus. Ligą sukelia ant sėklinių gumbų esantys skleročiai, taip pat dirvoje ir ant augalų likučių esantis grybo micelis. Esant nepalankioms sąlygoms, skleročiai dirvoje daigūs išlieka 5–6 metus. Rizoktoniozė, arba bulvių šašai, ant gumbų tiesioginės žalos nepadaro, tačiau jie menkina derliaus kokybę, ypač jei bulvės auginamos sėklai, nes pažeidžiamos gumbų akutės.

Bulvėms apsikrėsti rizoktoniozė arba šašais didelės įtakos turi aplinkos sąlygos: temperatūra ir oro bei dirvos drėgmė. Optimali dirvos temperatūra grybui augti apie 17˚ C bei 60–70 proc. dirvos drėgnumas. Ligos plitimą mažina gera agrotechnika, sėjomaina, kokybiška sėkla, tinkamas bulvių sodinimo laikas, subalansuotas tręšimas ir nesuvėluotas bulviakasis.

Tačiau viena iš efektyviausių priemonių, mažinančių bulvių pasėlio išretėjimą, yra sėklos beicavimas.

Beicavimas – fungicidinė apsaugos priemonė

Sandėliuojant bulves, kovoti su rizoktonioze ir fuzariozėmis mūsų galimybės kol kas labai ribotos. Anksčiau leistas beicavimo priemones kokybiškai panaudoti buvo galima prieš sodinimą arba sodinimo metu. Darbų organizavimo požiūriu racionaliausia ir ekonomiškiausia tai atlikti sodinimo metu, panaudojant skystus preparatus.

Tačiau gana dažnai iškyla dvejonių, ar kova su rizoktonioze ekonominiu požiūriu yra prasminga? Tada gumbų beicavimą būtina įvertinti dviem aspektais. Vienu požiūriu, beicavimas kokybiškai apsaugo nuo ligos ­sukėlėjų (to su kitais preparatais vėliau padaryti neįmanoma). Antru požiūriu, kiekvienas beicavimas duoda ekonominį efektą tik tada, kai pasirodo žala. Šita žala žemdirbystėje labai priklauso nuo orų. Nepaisant to, ūkininkas turi konkrečiai įvertinti riziką.

Pirmiausia, lemiamą reikšmę turi bulvių auginimo paskirtis: sėklai, maistui ar perdirbimui. Rizoktoniozė, arba šašai, visų pirma lemia įvairias bulvių derliaus prekinės kokybės savybes. Sėklinių bulvių stiprus gumbų odelės užkrėtimas skleročiais vertinamas kaip prekės kokybės trūkumas. Tuo pačiu pasireiškia neigiama įtaka gumbų formai ir jų dydžiui. Greta to, daugeliu atvejų būna stipriai išreikštos gumbų deformacijos. Jei jas sukelia rizoktoniozės antpuolis, tai pagal reikalavimus sėklinėms bulvėms tai vertinama kaip sėklos išorės defektas. Tokių gumbų sėkloje negali būti daugiau kaip du procentai.

Pastaraisiais metais gumbuose dažnai pastebimas vadinamasis „sausos šerdies simptomas.“ Tai yra ypatinga rizoktoniozės simptomo išraiška, duodanti ypač stip­rius žalos padarinius. Tai yra pažeidimai, panašūs į išgraužimus, apie 1–3 cm gilyn į gumbo vidų, kurie labai lengvai sumaišomi su spragšių išgraužimais. Dėl to suprastėja ne tik sandėliuojamų gumbų išsilaikymas, bet jie praranda ir prekinę vertę bei pasidaro netinkami rinkai.

Išorinės gumbų odelės savybės, gumbų deformacija ir netinkamas jų rūšiavimas pagal stambumą bendrame derliuje turi įtakos prekinių gumbų išeigai. Tai aktualu auginant ne tik sėklines, bet ir kokybiškas maistines bei vertingas, perdirbti skirtas veisles.

Be auginamų bulvių tikslinės paskirties, ne mažiau svarbus ir toks faktorius kaip dirvožemis. Jei ant gumbo odelės matyti juodi šašai (skleročiai, tai rodo, kad sėk­la jau apimta ligos pradų. Tai reiškia, kad yra didelė bulvių augalų infekcijos rizika. Tačiau net ir naudojant sveiką sėklą, šio grybo antpuolis yra galimas iš dirvos.

Kai orai vėsūs, o dirva drėgna, gumbo odelėje esančios žiotelės (lenticėlės) išveša ir tampa tarsi vartais ligos sukėlėjui išsisėti. Prie požeminių dygstančios bulvės dalių neprieinant šviesai, stiebai ir stolonai taip pat tampa pirminiais infekcijos vartais. Dėl to sumažėja gumbų dygimo energija, prailgėja dygimo periodas ir pasėlyje atsiranda tuščių vietų.

Sodinti bulves reikia tuomet, kai dirva pakankamai įšyla (mažiausiai iki 10o C). Be to, susirgimo riziką mažina gumbų sudaiginimas prieš sodinimą arba užsodinto lauko apdengimas plėvele, taip pat gera oro apykaita.

Greta agrotechninių priemonių, spartinančių dygimą, reikia nuosekliai laikytis sėklos higienos, nes ligos infekcijos pavojus gali būti ir per sėklos latentinį antpuolį, ypač jei dėl praėjusių metų orų eigos užsikrėtimas iš pradžių nebuvo pastebėtas.

Apsauga nuo sidabriškųjų rauplių ir fitoftoros

Kitas svarbus beicavimo tikslas – apsauga nuo sidabriškųjų rauplių (Helminthosporium solani), kurios pastaruoju metu sukelia daug problemų. Šis sandėlių žaladarys paprastai lauke augančioms bulvėms jokios žalos nepadaro, tačiau užsikrečiama jau dirvoje, ir laikymo metu galima patirti nemažų, ypač sėklinių bulvių, nuostolių. Susidarius tam tikroms sąlygoms, sidabriškosios rauplės gali labai sutrikdyti gumbų dygimą, sumažindamos dygimo energiją. Maistinės bulvės per gumbų odelėje sidabriškųjų rauplių suformuotas žaizdas praranda daug vandens ir netenka vidinio turgoro, todėl labai suprastėja prekinė jų kokybė. Šių nuostolių beicavimas negali atstatyti.

Beicavimo nuo sidabriškųjų rauplių efektas pasiekiamas bulvių vegetacijos metu nes apribojamas infekcijos plitimas naujai besiformuojančiuose gumbuose. Taip sumažėja žalos pavojus gumbų laikymo metu. Jei gumbai laikomi nepalankiomis sąlygomis (didelė santykinė oro drėgmė ir aukštesnė negu 5o C aplinkos temperatūra), sidabriškųjų rauplių išplitimo sėkloje tikimybės beicavimu negalima sustabdyti. Sėklos beicavimas nuo sidabriškųjų rauplių maistui ir perdirbti auginamų bulvių yra tik tada prasmingas, kai planuojama bulvių derlių laikyti ilgiau. Tyrimais nustatyta, kad ir sodinant beicuotas bulves, būtina laikytis visų profilaktinių apsaugos priemonių.

Beicuojant galima slopinti ir ankstyvą bulvių pasėlių pažeidimą fitoftora (Phytophthora infestans), ypač stiebinę šios ligos formą, kuri nuo ligos pradais infekuotų motininių bulvių gumbų pasėliuose pasireiškia gana anksti. Tyrimai rodo, kad sodinant beicuotą bulvių sėklą, jų pasėlį nuo fitoftoros galima pradėti purkšti iki dešimties parų vėliau, o tai – lengvata pasirenkant pirmojo purškimo laiką.

Tolimesnis sėklos apdorojimo tikslas yra apsauga nuo žalingų bakterijų, kurių, išskyrus sudeginimą ar užkasimą į žemę, kitaip nesunaikinsi. Todėl bakterinių puvinių sukėlėjų, tokių kaip juodoji kojelė arba kitų Erwinia rūšių, infekcijos plitimą sustabdyti sunku.

Didėja beicavimo priemonių veikimo sfera. Kombinuoti beicai, kurių sudėtyje yra fungicidinių ir insekticidinių komponentų, o taip pat ir insekticidai Vakarų šalyse vis plačiau naudojami bulvių sėklininkystėje vegetacijos pradžioje apribojant amarų, kaip virusų platintojų, daromą žalą. Nustatytas tokių beicų poveikio efektyvumas ir nuo kolorado vabalų (Leptinotarsa decemlineata) bei spragšių (Elateridae).

Lietuvoje spragšiai plačiai paplitę, o apsaugai nuo šių kenkėjų registruotų augalų apsaugos produktų nėra. Planuojant sodinti bulves, rekomenduojama patikrinti, ar dirva neužkrėsta spragšių ir grambuolių lervomis. Šie kenkėjai nyksta intensyviai dirbant žemę, dažnai purenant tarpueilius, kalkinant rūgščias dirvas, naikinant piktžoles ir taikant kitas agrotechnines priemones.

Be cheminių preparatų, kaip beicas, naudojamos ir biologinės priemonės. Jas naudoti leidžiama ekologinėje žemdirbystėje. Lietuvoje galima naudoti tik registruotus augalų apsaugos produktus, kurių, deja, kol kas nėra. Laukiama leidimo tokiems preparatams įvežti.

Sausasis ir šlapiasis beicavimo būdai

Sausuoju būdu gumbai beicuojami prieš pat sodinimą arba tiesiog jo metu (bulvių sodinamosios bunkeryje). Šlapiuoju būdu sėklai skirti gumbai gali būti beicuojami rudenį rūšiuojant, pavasarį prieš bulviasodį arba sodinimo metu – naudojant specialią įrangą. Beicuojant sausai, sunku gumbo paviršių tolygiai padengti preparatu, dėl to mažėja jo biologinis efektyvumas.

Apipurškiant gumbus skystu beicu, gumbai padengiami tolygiau, ir biologinis preparato efektyvumas būna didesnis. Galima gumbus beicuoti iš anksto, leidžiant jiems apdžiūti, tačiau patogiau tai padaryti tiesiogiai gumbų sodinimo metu. Labai svarbu, kad beicuojami gumbai nebūtų smarkiai kratomi ir daužomi. Sėklinius gumbus patartina apipurkšti rūšiuojant ant transporterio arba jau sodinamojoje.

Remiantis rizoktoniozės sukėlėjo virulentiškumu (mikrobų patogeniškumo laipsniu), taip pat nuolat didėjančiais bulvių vartotojų ir augintojų reikalavimais gumbų kokybei, vis dažniau diskutuojama apie sėklos beicavimo būtinybę ir veiksmingumą. Pasirodo, kad daug sunkiau yra kovoti su iš dirvos patenkančia infekcija, negu su esančia sėkloje. Matyt dėl to gamybininkai skirtingai vertina atskirus beicus. Kuomet beicuojama skystais preparatais, o bulvėms dygti sąlygos yra sunkios, dygimas vėluoja.

Kai iš dirvos ar iš sėklos yra nuolatinis rizoktoniozės infekcijos pavojus, sėklos beicavimo negalima atsisakyti. Tai tampa ypač aktualu pastaraisiais metais, kai dėl ryškėjančių klimato pokyčių pavasariai darosi ilgesni, bet vėsesni. Tokiais atvejais dėl dirvos ar orų sąlygų galima tikėtis uždelsto bulvių dygimo ir pasėlių išretėjimo.

Kaip sumažinti rizoktoniozės riziką?

• Sodinant stambiagumbę (71–100 g) sėklą, sumažėja rizoktoniozės pažeistų daigų. Iš smulkių gumbų auginamas bulves rizoktonija pažeidžia intensyviau, nes paprastai tokios bulvės būna patyrusios virusinę ar bulvių maro infekciją.
• Saugant bulves nuo rizoktoniozės, priešsėliams geriausiai tinka avižos, žieminiai kviečiai, rugiai, žieminiai rapsai, linai.
• Kol kas šiai ligai visiškai atsparių bulvių veislių nėra. Tačiau net ir iš dalies atsparios veislės padėtų sumažinti derliaus nuostolius.
• Gausesnis tręšimas mėšlu (120 t/ha) ir gausios (iki N 180P180K240) mineralinių trąšų normos mažina rizoktoniozės pasireiškimą. Bulvių sėkliniuose pasėliuose tai ypač aktualu.
• Optimalus bulviasodžio laikas riboja rizoktoniozės poveikio lygį. Bulves sodinant vėlai, liga pasireiškia silpniausiai. Bet tokiu atveju dėl prastėjančių sėklos kokybinių rodiklių, ypač daigų nulaužymo, mažėja augalų produktyvumas, tuo pačiu ir derlingumas. Dėl to geriausia bulves sodinti nei per anksti, nei per vėlai; tiesiog tuo laiku, kai dirva būna normaliai įšilusi ir subrendusi.
• Sodinimo gylis – ne mažiau įtakingas veiksnys. Patartina lengvuose priemoliuose bulves sodinti ne giliau kaip 6–8 cm, smėlingose dirvose šiek tiek giliau – 8–11 cm.
• Saugant bulves nuo rizoktoniozės, ne mažiau svarbu ir laiku jas nukasti. Rugsėjį, kuomet baigiasi bulvių vegetacija, suprastėja orai, dirvų temperatūra sparčiai krenta iki ­5–10˚ C, o jų drėgnumas didėja iki 80–90 procentų. Tokiomis sąlygomis ant dirvoje tūnančių bulvių gumbų įsikuria ligos sukėlėjai. Geriausia bulves kasti praėjus 10–14 parų po bulvienojų sunaikinimo. Bet koks delsimas nuimant derlių didina gumbų pažeidžiamumą.