Oro drėgmė – aplinkos faktorius, glaudžiai susijęs su augalų vandens ir temperatūros režimu. Įvairių kultūrų poreikis oro drėgmei yra nevienodas, jis priklauso ir nuo augalų augimo tarpsnių. Optimali santykinė oro drėgmė augalams yra 60–80 procentų.

Kalbant apie drėgmę, vartojami terminai: absoliuti oro drėgmė, santykinė oro drėgmė, kondensacija, vandens garų slėgis, vandens garų slėgio deficitas, rasos taškas.

Absoliuti oro drėgmė – tai vandens garų kiekis g/1 m3 oro. Kad apskaičiuotume santykinę oro drėgmę, reikia žinoti oro temperatūrą. Pavyzdžiui, 17,5o C temperatūroje esant ore 15 g/m3 vandens garų, santykinė oro drėgmė yra 100 proc., 25o C temperatūroje ji lygi 65 proc., 30o C temperatūroje – 50 procentų.

Santykinė oro drėgmė – vandens garų kiekis ore procentais tam tikroje temperatūroje, lyginant su maksimaliu vandens garų kiekiu ore. Oro drėgmės vertinimas naudojant santykinę oro drėgmę turi vieną trūkumą – jis nieko nepasako apie vandens kiekį ore. Vandens garų kiekis ore priklauso nuo jo temperatūros. Šaltame ore yra daug mažiau vandens negu šiltame ore. Pavyzdžiui, 15o C temperatūros 1 m3 oro gali būti 13 g vandens garų, 35o C – 40 g, o 5o C – tik 6,5 g. Jei oras įšyla nuo 15 iki 40o C, turėdamas 13 g vandens garų, tai santykinė oro drėgmė nuo 100 proc. sumažėja iki 33 procentų. Orui atvėsus nuo 15 iki 5o C ir esant 13 g vandens garų ore (1 m3), santykinė oro drėgmė išlieka 100 proc., o 6,5 g vandens garų išsiskiria kaip kondensatas.

Kondensacija – vandens garų virtimas skysčiu. Kondensatas susidaro esant per didelei oro drėgmei. Žiemos periodu drėgmė kondensuojasi ant stiklo, o ne tokiu šaltu periodu – ant lapų ir vaisių.

Rasos taškas – temperatūros riba, žemiau kurios vandens garai kondensuojasi (vandens kiekis sutampa su galimai maksimaliu jo kiekiu ore). Pavyzdžiui, oras, kuriame yra 10 g/m3 vandens garų, rasos tašką pasieks 11o C temperatūroje, oras, kuriame yra 20 g/m3  vandens garų, rasos tašką pasieks 22,5o C temperatūroje.

Vandens garų slėgis – slėgis, kurį sudaro dujos arba garai. Vandens garų slėgis ore svyruoja nuo 10 iki 50 milibarų, arba 1–5 kilopaskaliai (kPa). Vandens garų slėgio deficitas – skirtumas tarp faktinio, t. y. esančio ore, ir maksimalaus garų slėgio ore. Paprastai jo ribos yra nuo 0,1 kPa (labai drėgnas oras) iki 3 kPa (labai sausas oras) arba nuo 10 iki 30 mbar. Augintojai šį rodiklį turėtų naudoti kaip pagrindą optimizuojant augalų augimo aplinką.

Vandens garų slėgio deficito optimalios ribos augalams yra nuo 3 iki 7 g/m3 (arba nuo 8 iki 10 milibarų). Esant tokioms sąlygoms, augalas efektyviai naudoja drėg­mę ir maisto medžiagas augimui ir transpiracijai. Reguliuojant temperatūrą ir drėgmę šiltnamyje, augalams sudaromos optimalios vandens garų deficito ribos, tokiu būdu gaunamas maksimalus augalų derlius. Žemas vandens garų slėgio deficitas reiškia, kad yra aukšta oro drėgmė ir atvirkščiai.

Lentelėje nurodyta ne oro, o augalų lapų temperatūra. Sezono pradžioje ir pabaigoje, kai apšvietimo lygis yra žemas, augalo ir oro temperatūra paprastai yra tokia pat. Tačiau pavasario ir vasaros laikotarpiu lapų temperatūra gali būti 10–12o C aukštesnė negu oro temperatūra.

Kai vandens garų slėgio deficitas yra žemas, sumažėja šaknų siurbiamoji galia, jos lėčiau auga, vyrauja vegetatyvinis augalų augimas. Taip pat augalai prasčiau apsidulkina, pablogėja vaisių kokybė. Kai vandens garų slėgio deficitas yra aukštas, padidėja šaknų siurbiamoji galia, jos sparčiau vystosi, atsiranda vaisių mezgimo problemų, padidėja augalų jautrumas sausam viršūniniam puviniui.

Drėgmė ir augalai

Vanduo augale atlieka kelias funkcijas: dalyvauja fotosintezės procese kaip statybinė medžiaga, tarnauja kaip tirpiklis (jame ištirpsta mineralinės druskos, daugelis metabolizmo produktų) ir kaip reguliatorius (reguliuoja spaudimą ląstelėse ir augalo temperatūrą), atlieka medžiagų transpiraciją.

Augalų poreikis vandeniui kinta vegetacijos metu. Visos daržovės daugiau drėgmės reikalauja dygstant sėkloms ir augant vaisiams. Kaip augalai pasisavina vandenį, priklauso ne tik nuo dirvos drėg­mės, bet ir nuo jo struktūros, dirvos tirpalo koncentracijos, dirvoje esančių dujų sudėties, ypač deguonies kiekio, taip pat nuo dirvos temperatūros. Normaliam augalo vandens režimui svarbu ne tik vandens kiekis substrate, bet ir jo patekimo į augalą galimybės, t. y. optimalios sąlygos šaknims pasisavinti vandenį.

Šiltnamiuose reikia sudaryti optimalias sąlygas šaknims augti. Svarbu ir kokia yra dirvos tirpalo koncentracija. Jei ji aukštesnė negu augale, tai, nežiūrint, kad dirvos drėgmė yra pakankama, šaknys negali įsiurbti drėgmės. Kai dirvoje yra vandens perteklius, o pati dirva suplakta, augalams pradeda trūkti deguonies. Sutrinka kvėpavimas, o dėl to ir šaknų gyvybingumas.

Augalo transpiracijai didelę įtaką daro saulės radiacija. Saulės radiacija gali padidinti lapo temperatūrą 10–14o C. Kad augalas atvėstų, suintensyvėja transpiracija – tokiu atveju vandens kiekio, gaunamo iš grunto, gali nepakakti.

Dirvos drėgmė

Labai svarbi šiltnamyje augalams yra ir dirvos (substrato) drėgmė. Optimalus dirvos drėgmės lygis palaikomas laistant augalus. Žiemos-pavasario laikotarpiu dirvos drėgmė agurkams ir pomidorams skirstoma į tris periodus: pirmasis – nuo daigų sodinimo iki vaisių formavimo pradžios, antrasis – nuo vaisių formavimo pradžios iki pirmojo derliaus, trečiasis – nuo pirmojo derliaus iki vegetacijos pabaigos.

Liejimo normos priklauso nuo kultūros – agurkams minimali lašelinio laistymo norma yra 3–4 l/m2, pomidorams – 6–8 l/m2.

Drėgmės reguliavimas

Drėgmė šiltnamiuose priklauso nuo įvairių faktorių, todėl ją reguliuoti labai sudėtinga. Oro drėgmė šiltnamyje labai priklauso nuo išorinės (lauko) temperatūros. Rudens ir žiemos sezonais drėgmė šilt­namyje yra aukšta, todėl svarbu tinkamai ją kontroliuoti. Drėgmę reikia sumažinti, kad garai nesikondensuotų ant dangos ir augalų.

Reguliuojant drėgmę šiltnamyje, siekiama išvengti ligų infekcijos, reguliuojamas augalų transpiracijos procesas. Esant aukštai drėgmei ir menkam apšvietimui, sulėtėja augalų medžiagų apykaita, augalai nusilpsta, kenčia vaisių kokybė. Esant didelei drėgmei, sudaromos palankios sąlygos grybinėms ligoms plisti. Tokios sąlygos yra gera terpė pilkojo puvinio ir miltligės sukėlėjams.

***

Kaip išvengti per mažos drėgmės?

Laistyti augalus, naudoti dirbtinio rūko sistemą. Esant žemai temperatūrai, ore gali būti nedaug drėgmės, bet santykinė oro drėg­mė bus aukšta. Kai esti tas pats vandens kiekis 26o C oro temperatūroje, santykinė oro drėgmė būna 40 proc., o 18o C temperatūroje santykinė oro drėgmė – 65 procentai. Temperatūra žeminama atidarius orlaides.

Kaip išvengti per didelės drėgmės?

Stebėti, kad substratas nebūtų per drėg­nas, o šiltnamyje nebūtų stovinčio vandens. Jei oro drėgmė aukšta, pakelti oro temperatūrą šiltnamyje ir atidaryti orlaides. Drėgmei šiltnamyje sumažinti naudojamas šildymas. Šildant šiltnamį padidinama oro temperatūra ir stimuliuojamas augalų transpiracijos procesas. Tai reiškia, kad ore gali susikaupti daugiau vandens garų, todėl oro santykinė drėgmė staigiai žemėja. Tačiau esant aktyviai transpiracijai, padidėja vandens kiekis šiltnamio ore, santykinė drėgmė taip pat padidėja. Todėl šiltnamį reikia ne tik šildyti, bet ir vėdinti.