Tinkamose dirvose įveistus ir gerai prižiūrimus sodus tręšti reikia mažiau negu lauko ar daržo augalus. Deguonį, anglį ir vandenilį, augalai pasiima iš oro ir vandens. Vaismedžiams dar reikia azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, boro, geležies, vario, cinko, mangano, molibdeno, sieros, natrio ir chloro. Šiuos elementus sodo augalai pasisavina iš dirvoje esančių junginių.

Apie augale vykstančius procesus papildomos informacijos galima sukaupti stebint vaismedžių būklę. Vertinant vaismedžių mitybą vizualiai, reikia kreipti dėmesį į lapų spalvą, ūglių augimo intensyvumą ir sveikatingumą, vaisių užuomazgų išvaizdą, derliaus dydį ir kokybę. Dažniausiai mitybos sutrikimai pastebimi iš pakitusios lapų spalvos.

Anksčiau augalo pasisavintus maisto elementus, tokius kaip azotą, fosforą, kalį, magnį, vėliau jų pradėjus trūkti, jaunesni lapai gali paimti iš senesnių. Šių elementų trūkumas pirmiausia išryškėja ant žemutinėje ūglio dalyje esančių lapų. Kai šių elementų vaismedis ilgiau negauna, simptomai pereina ir į ūglio viršūnę. Geležis, varis, cinkas praktiškai nebeutilizuojami, t. y. jauni lapai jų negali pasisavinti iš senų, todėl pirmiausia jų pritrūksta jauniems lapams. Mangano trūkumo požymiai paprastai išryškėja ant vidurinėje ūglio dalyje esančių lapų, o kalcio ir boro trūkumo simptomai pamatomi ant vaisių. Žalingas ne tik mitybos elementų trūkumas, bet ir perteklius. Vienų elementų perteklius trukdo pasisavinti kitus.

Azotas. Būtinas augimo procesams, žiediniams pumpurams formuotis, žydėjimui ir derėjimui. Šio elemento trūkumą lengva pastebėti. Azoto trūkumas pirmiausia išryškėja ant žemutinėje ūglio dalyje esančių lapų. Prie ūglio pagrindo esantys lapai pradeda gelsti, jie būna smulkūs, susiaurėję, anksčiau nukrenta. Ūgliai būna trumpi ir ploni, raudonai ar geltonai rudi, vaisiai maži, bet ryškiai nusispalvinę, nelabai skanūs, turi tendenciją anksčiau prinokti.

Medžiai, per daug tręšiami azotu, intensyviai auga, jų ūgliai ilgi, stambūs, su daug lapų, jie dideli, tamsiai žali. Vaisiai dideli, mažiau spalvoti, minkšti, neatsparūs fiziologinėms ligoms. Azotu pertręšti vaismedžiai neatsparūs šalčiui, vėliau pradeda derėti.

Optimalus azoto kiekis jaunų obelų lapuose – 2,4–2,6 proc., derančių minkštavaisių veislių obelų – 1,8–2,2 proc., kietavaisių ir perdirbti skirtų obuolių veislių – 2,2–2,4 procento.

Fosforas. Šio elemento sodo augalams pritrūksta labai retai, nes vaismedžių šak­nys ant jų gyvenančių grybų dėka (tai vadinamoji mikorizė – abipusiškai naudinga augalų šaknų simbiozė su grybais) pateikia augalams lengvai prieinamą fosforą iš tokių dirvos junginių, kurie neprieinami kitoms žemės ūkio kultūroms. Jei nutinka taip, kad šio elemento labai trūksta, susilp­nėja ūglių augimas, lapai pasidaro standūs, iš ūglių auga smailiu kampu. Jaunų lapų apatinėje pusėje prie gyslų ir pakraščiuose atsiranda purpurinių dėmių. Fosforo pasisavinimo rizika padidėja šaltais, lietingais metais. Šis mitybos elementas prasčiau pasisavinamas rūgščiose dirvose.

Fosforo perteklius neigiamos įtakos augalams dažniausiai neturi. Šarminiuose dirvožemiuose fosforo perteklius apsunkina cinko, geležies, mangano ir vario pasisavinimą.

Minimalus fosforo kiekis dirvoje apie 100 mg/kg ir tręšti šiuo mitybos elementu paprastai reikėtų tik ruošiant dirvą sodui. Jau augantys vaismedžiai šiuo elementu tręšiami tik išimtiniais atvejais, kai cheminė lapų analizė rodo trūkumą. Optimalus fosforo kiekis lapuose – 0,15–0,26 procento.

Kalis. Trūkstant kalio, lapai būna maži, melsvai žali, tarp gyslų atsiranda nekrotinių dėmių. Apatinėje ūglio dalyje lapų kraštai paruduoja ir džiūsta. Tokie lapai anksčiau nukrenta. Ūgliai būna ploni, silpnai auga, tarpubambliai sutrumpėja, ūgliai ir šakos džiūsta. Vaismedžiai mažai žydi ir dera, sumažėja augalų atsparumas šalčiui. Vaisiai maži, neryškiai nusispalvinę.

Kai kalio per daug, ant lapų pastebimi magnio trūkumo požymiai. Optimalus kalio kiekis lapuose – 1,0–1,5 procento. Minimalus kalio kiekis dirvoje – 150–200 mg/kg.

Magnis. Atlieka svarbų vaidmenį augalų gyvenime, kadangi įeina į chlorofilo, dalyvaujančio fotosintezės procese, sudėtį. Magnio trūkumas išryškėja antroje vasaros pusėje. Tai galima pastebėti apžiūrėjus ilgų ūglių apatinius lapus. Ant senesnių lapų tarp šoninių gyslų ir pagal pagrindinę gyslą atsiranda geltonų dėmių, vėliau jos parusvėja. Pradedant nuo apačios, vienas po kito lapai nukrinta. Dažnai vasaros pabaigoje jų lieka tik ant pačių ūglių viršūnių. Trūkstant magnio, vaisiai greičiau prinoksta, bet laikosi prastai. Dažniausiai magnio trūksta lengvesniuose dirvožemiuose. Jei dėl magnio trūkumo nukrinta lapai, sumažėja augalų atsparumas šalčiui.

Optimalus magnio kiekis lapuose – 0,22–0,32 procento. Magnį pasisavinti trukdo kalio trąšų perteklius. Gerai, kai kalio ir magnio tarpusavio santykis dirvoje yra 2–3:1. Magnio pertekliaus požymių beveik nebūna. Didelis magnio kiekis gali trukdyti pasisavinti kalcį, dėl ko vaisiai sukamštėja ir skilinėja.

Kalcis. Didžiausia kalcio trūkumo pasekmė – vaisių poodinė dėmėtligė. Ant vaisių atsiranda tamsiai rudų įdubusių dėmių, minkštimas tose vietose sukamštėja ir apkarsta, paruduoja kotelio duobutė. Mažai kalcio turintys vaisiai laikomi greitai suminkštėja. Kalcio trūkumo požymių ant vaisių gali atsirasti sode, bet dažniausiai tai pastebima laikymo saugyklose metu. Dėl dėmių tokie vaisiai neturi prekinės išvaizdos.

Kalcio kiekis vaisių sausojoje medžiagoje turi sudaryti 0,03–0,04 procento. Kalcio trūkumo vaisiuose priežastis yra jo silpnas judėjimas iš šakučių į vaisius, kai ūgliai intensyviai auga. Žinodami, kad kalcio kaip trąšos augalai iš dirvos pakankamai nepaima, jo kiekiui vaisiuose padidinti vaismedžiai, vaisiams augant, kelis kartus purškiami kalcio druskomis. Vaisių laikymosi kokybę galima prognozuoti pagal juose esantį kalcio kiekį arba jo santykį su kitais elementais (K:Ca, K+Mg:Ca, N:Ca, Mg:Ca). Kuo šių santykių skaitmeninė išraiška mažesnė, tuo geriau vaisiai laikosi.

Vaismedžiams kalcio trūksta retai. Tokiais atvejais lapai pasidaro šviesiai žali, pakraščiai paruduoja, užsisuka į viršų. Pirmiausia tokie požymiai matyti ant jaunų lapų viršūnių. Ūgliai nustoja augti, jų viršūnės džiūsta. Kalcio perteklius apsunkina geležies, magnio, boro, mangano, vario ir cinko pasisavinimą. Pertekliaus požymiai pasireiškia kalkingose ir per daug pakalkintose dirvose.

Geležis. Trūkstant geležies, vaismedžiai mažai dera, vaisiai būna smulkūs, bet gražiai nusispalvinę. Lapai ant ūglių viršūnių pasidaro šviesiai žali ar balzgani. Lapų gyslos lieka žalios. Simptomai pamažu persiduoda senesniems lapams. Vaismedžių ūgliai lėčiau auga, būna ploni, trumpi, viršūnėlės džiūsta. Kai trūksta geležies, gali sumažėti vaismedžių atsparumas šalčiui. Geležies dažniausiai trūksta neutraliose ir šarminėse dirvose (pH 7 arba daugiau) bei ten, kur dirvožemyje daug fosforo ar magnio. Taip pat geležies trūkumas gali pasireikšti ir sunkiose, rišliose dirvose, kurias suplaka lietus. Pertek­liaus požymiai praktiškai nepasireiškia.

Kad geležies trūkumo žala būtų kuo mažesnė, vaismedžius reikia purkšti geležies trąšomis. Tam geriausia tinka 0,5 proc. geležies sulfato (FeSO4) tirpalas. Tręšti per lapus galima ir geležies chelatu FE TOP 13 (norma 0,2–0,5 kg/ha). Geležies trąšomis per sezoną vaismedžiai tręšiami 2–4 kartus. Optimalus geležies kiekis obelų lapuose yra 0,01–0,03 procento.

Boras. Trūkstant šio elemento, vaisiai dėl minkštime susidariusio kamštinio audinio deformuojasi, greičiau sunoksta ir nukrinta, prastai laikosi. Boro trūkumo požymių ant vaisių nereikia painioti su kalcio sukelta poodine dėmėtlige. Dėl boro deficito deformacijų atsiranda jau ant užuomazgų, o poodinės dėmėtligės požymiai išryškėja gerokai vėliau. Kai boro trūksta labai, šio maisto elemento trūkumas pasireiškia ir ant jauniausių lapų. Jie būna siauri ir trapūs, ūgliai prastai auga, žievė trūkinėja, o viršūnėlės džiūsta. Boro dažniausiai trūksta lengvesnėse priesmėlio, neseniai ar per daug pakalkintose ir pertręštose (azotu arba kaliu) dirvose. Pertekliaus požymiai praktiškai nepasireiškia.

Boro trūkumui pašalinti vaismedžius reikia purkšti boraksu, boro rūgštimi ar kitomis šio elemento trąšomis. Boro trąšomis augalai purškiami 1–2 kartus po žydėjimo ir likus 2–3 savaitėms iki lapų kritimo. Optimalus boro kiekis lapuose – 0,25–0,45 mg/kg.

Manganas. Pirmieji trūkumo požymiai pasireiškia ant senesnių lapų. Lapai nuo kraštų tarp gyslų gelsvėja. Pagrindinės lapų gyslos išlieka žalios, tačiau smulkiosios praranda spalvą. Dalis lapalakščio prie gyslų lieka žalios spalvos. Mangano dažniausiai trūksta prastai aeruojamose sunkesnėse dirvose su aukštai esančiu gruntiniu vandeniu. Mangano deficitas dažniausiai pasireiškia su geležies ir cinko trūkumu. Mangano trūkumui pašalinti augalai purškiami šio elemento sulfatu ar chelatu. Purškiant MnSO47H2O naudojama 2 kg/ha, o mangano chelato forte 14 – 0,5–1 kg/ha.

Cinkas. Trūkstant cinko, lapai būna siauri, gelsta, tik pakraščiuose lieka siauras žalias ruoželis. Ūgliai ploni, su mažai lapų, sutrumpėjusiais tarpubambliais ir lapų skrotelėmis viršūnėje. Kitais metais jie menkai auga, neretai ir nudžiūsta. Trūkstant cinko, nesivysto žiediniai pumpurai, vaismedžiai silpnai žydi, užsimezgę vaisiai dažnai būna asimetriški, nesultingi.

Cinko dažniau trūksta sunkesniuose, mažai humusinguose arba smėlinguose, per daug pakalkintuose ir fosforu pertręštuose dirvožemiuose. Nustačius cinko trūkumą, vaismedžiai pavasarį, sprogstant pumpurams, purškiami cinko sulfatu (ZnSO4). Norma – 3 kg hektarui. Lenkijos specialistų teigimu, rudeninis purškimas cinko sulfatu būna mažai efektyvus.

Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, juos būtina nupurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Patręšti per lapus profilaktiškai verta nuo nepalankių veiksnių nukentėjusius vaismedžius. Po šaltos žiemos, šalnų ar sausros metu neretai sutrinka vaismedžių mityba. Tokiu atveju trąšomis nupurkšti vaismedžiai greičiau atsigauna. Trąšomis paprastai purškiama kartu su pesticidais.