Sparčiai artėja žolinių pašarų ruošimo metas. Ir vėl iškyla tradicinis klausimas: kaip tvarkytis žolynuose, kad paruošti pašarai būtų kokybiški, kadangi nuo jų labiausiai priklauso visų žolėdžių gyvulių produktyvumas, produkcijos savikaina.

Žolinių pašarų maistinę vertę lemiančius veiksnius mažėjančia pagal svarbą tvarka galima išdėstyti taip:

• vegetacijos tarpsnis žolių pjovimo metu;
• žolių botaninė šeima;
• nuėmimo būdas ir sandėliavimas;
• klimatas (orai);
• dirvožemio derlingumas;
• žolių veislė.

Vegetacijos tarpsnis žolių nuėmimo metu turi didžiausią įtaką žolinių pašarų kokybei. Maistinės vertės kitimas susijęs su augalo ląstelių sudėties kitimu. Jaunų augalų ląstelėse didelę dalį sudaro leng­vai virškinamos (95–100 proc.) maisto medžiagos – baltymai, cukrus, krakmolas, riebalai, o lignino, celiuliozės, hemiceliuliozės, t. y. prastai virškinamų (0–60 proc.) medžiagų, yra visai nedaug. Tačiau augalui augant, pastarosios medžiagos pradeda sparčiai kauptis ir dėl to mažėja žolių maistinė vertė.
Ląstelienos kiekis žoliniuose pašaruose yra svarbiausias jų kokybės rodiklis. Kuo daugiau ląstelienos, tuo prastesnis pašaro virškinamumas, tuo mažesnė jo energinė vertė.

Kaip matyti iš lentelėse pateiktų duomenų, per laikotarpį nuo žydėjimo pradžios iki jo pabaigos varpinių žolių maisto medžiagų virškinamumas sumažėja maždaug 9 proc., o baltymų – net 15 procentų. Žoliniai pašarai laikomi labai geros kokybės, jeigu jų sausojoje medžiagoje ląsteliena sudaro tik apie 20–22 proc.

Žolių maistingumas kinta ir dėl to, kad augant mažėja lapų masės dalis, o stiebų masė didėja. Vegetacijos pradžioje varpinių ir ankštinių žolių lapai sudaro daugiau kaip 50 proc. visos augalo masės, o žydėjimo tarpsniu – tik apie 20–30 proc. Stiebuose, lyginant su lapais, yra kur kas mažiau vertingųjų maisto medžiagų.

Dažnai ūkininkai vengia pjauti jauną žolyną, motyvuodami tuo, kad anksti nupjovę gaus mažesnį derlių. Tačiau derlingumą negalima vertinti vien tik šieno ar kitokio žolinio pašaro kiekiu. Yra daug svarbiau paruošti kokybišką, t. y. maistingą pašarą. Abu šiuos požymius (derlių ir maistingumą) pavyksta suderinti tuomet, kai varpinės žolės pjaunamos bamblėjimo tarpsnio pabaigoje ir plaukėjimo pradžioje, o ankštinės žolės – butonizacijos tarpsnio pabaigoje.

Pjaunant vėliau, didėja žolės derlius, bet tokį pašarą gyvuliai prasčiau ėda ir virškina, jų mažesnė maistinė vertė. Lietuvos žolininkų tyrimai rodo, kad pjaunant žoles plaukėjimo tarpsnyje iš 1 ha gerai prižiūrimo žolyno galima gauti 7 t šieno arba 6 t sausųjų medžiagų (SM), kurių 1 kg yra apie 6 MJ neto energijos laktacijai (NEL) ir 140 g žalių baltymų. Pjaunant nužydėjusį žolyną, šieno derlius siekia 8,3 t, arba 7,1 t SM, kurių 1 kg yra 4,7 MJ NEL ir 80 g žalių baltymų. Palyginkime, kuris iš pjovimų naudingesnis ne šieno masės, bet maistinių medžiagų sukaupimo požiūriu.

Pirmuoju atveju iš 1 ha žolyno gaunama 36 000 MJ NEL (6 000 kg SM x 6 MJ) ir 840 kg žalių baltymų (6 000 kg SM x 140 g), o antruoju atveju – 33 370 MJ NEL (7 100 kg SM x 4,7 MJ) ir 568 kg žalių baltymų (7 100 kg SM x 80 g). Akivaizdu, kad vėliau pjaunant prarandama apie 8 proc. energijos ir daugiau kaip 40 proc. žalių baltymų. Be to, daug ląstelienos turinčio pašaro karvės ir kiti gyvuliai suėda mažiau, todėl mažiau gauna ir maisto medžiagų. Karvės jaunų žolių SM 100-tui kg kūno masės suėda 2,5–3 kg, o peraugusių – tik 1,2–1,5 kg. Todėl, kad būtų pasiektas planuojamas primilžis, tenka sušerti daugiau baltymingų koncentratų ir gerokai didinti išlaidas pašarams.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad karvės duoda 10–13 kg pieno per parą daugiau vien dėl to, kad yra šeriamos silosu, kuris pagamintas iš jaunų, o ne žydinčių, liucernų. Nors koncentratų kiekis racione abiem atvejais yra toks pat.

Yra nustatyta, kad kiekviena pavėluota žolės pjovimo diena, po optimalaus termino, priverčia koncentratų kiekį racio­ne didinti 1 proc., jeigu norima, kad nesumažėtų primilžis.

Žolių botaninė šeima taip pat veikia žolinių pašarų kokybę. Ankštinėse žolėse yra 1,5–2 kartus daugiau baltymų, jos lėčiau medėja, geriau ėdamos ir geriau virškinamos negu panašaus išsivystymo tarpsnio varpinės žolės.

Žolynai sudaryti iš varpinių ir ankštinių žolių yra vertingesni ir technologiniu požiūriu, nes juose yra geresnis maisto bei mineralinių medžiagų tarpusavio santykis, todėl lengviau paruošti kokybišką silosą arba šienainį.

Pripažįstant žolės pjovimo termino svarbą, negalima pamiršti pašarų ruošimo būdo ir sandėliavimo sąlygų įtakos. Iš labai gero žolyno galima paruošti menkavertį pašarą, jeigu nesilaikoma gamybos technologinių reikalavimų. Labiausiai žolių kokybė gali pasikeisti į blogąją pusę, ruošiant šieną ir silosą, jeigu tam yra nepalankūs orai arba kai ruošimo procesas trunka ilgai. Spartus nupjautos žolės sudorojimas yra būtina sąlyga gauti kokybišką pašarą. Tai nesunku atlikti turint modernią techniką.

Klimatas irgi daro įtaką žolių ir iš jų paruoštų pašarų kokybei. Esant karštiems, sausiems orams, žolės būna mažiau lapuotos ir 1,5–2 kartus daugiau sukaupia lignino bei NDF. Dėl to ląstelienos virškinamumas sumažėja apie 15 procentų. Nustatyta, kad aukštesnė negu +22o C temperatūra varpinių žolių organinių medžiagų virškinamumą mažina 3–7 procentais.

Dirvožemio tręšimas veikia derlių ir žolyno kokybę. Pakankamas fosforo ir kalio trąšų kiekis padeda išlaikyti žolyne daugiau ankštinių žolių ir stabdo piktžolių plitimą. Azoto trąšos didina ne tik derlių, bet ir azoto junginių kiekį varpinėse žolėse, nors ankštinėms žolėms tai nėra palanku. Žolynų dirvožemyje turėtų būti optimalus mineralinių medžiagų kiekis, t. y. nei per daug, nei per mažai. Sutrinkus maisto medžiagų tarpusavio santykiui žolėse, jis sutrinka ir jomis šeriamų gyvulių organizme.

Žolinių pašarų derliaus kiekis ir kokybė priklauso ir nuo to, kokių veislių žolės naudotos įrengiant žolyną. Reikėtų rinktis tas, kurios yra derlingesnės, turi daugiau vertingųjų maisto medžiagų, geriau prisitaikiusios augti mūsų krašto sąlygomis.

Kokybiški žoliniai pašarai labai svarbūs ir intensyvios gamybos, ir ekologiniuose ūkiuose. Jie yra ne tik gyvulių produktyvumo, bet ir sveikatos pagrindas. O kokia bus paruoštų pašarų kokybė, labiausiai priklauso nuo augintojo pastangų.