23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/04
Keturi vadovo dešimtmečiai
  • Viktoras TROFIMIŠINAS, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Vienintelei Skuodo rajone Gėsalų žemės ūkio bendrovei, išlikusiai po privatizacijos, atsilaikiusiai prieš išorinio kapitalo skverbimąsi, keturi dešimtmečiai vadovauja Edvardas Karečka. Per tą laiką sunkiai pasiekiamas Gėsalų kaimelis virto gyvenviete, o jos gyventojus darbu aprūpina nuolat besiplečianti ir besikeičianti žemės ūkio bendrovė.


Daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius tuomet dar jaunas zootechnikas Edvardas Karečka, baigęs Klaipėdos žemės ūkio technikumą, buvo paskirtas į Skuodo veterinarijos stotį, vėliau perkeltas į žemės ūkio valdybą. Tačiau kabinetinė kėdė nelipo prie širdies. Maloniau buvo pačiam imtis realios veik­los, negu nurodinėti augusiems žmonėms, ką ir kaip jie turi daryti. Taip 1968 metais Edvardas Karečka atvyko į Gėsalus vadovauti tuometiniam „Pabaltijo“ kolūkiui. Naujam pirmininkui tebuvo dvidešimt penkeri.

Spėjusiam susipažinti su Skuodo rajonu zootechnikui iš visų kolūkių labiausiai nepatiko Gėsalai, bet būtent šiame kaime buvo lemta įsikurti. Edvardas Karečka prisimena, kaip atvažiavęs iš Skuodo, automobilį palikdavo paplentėje ir keletą kilometrų klampodavo iki Gėsalų pėsčiomis. Kaime buvo gal trys trobos. „Atvykau į tuščią vietą: žemės nemelioruotos, nėra nei fermų, nei kitų pastatų, kolūkio gyvuliai laikomi didesniuose buvusių ūkininkų tvartuose“, – darbo pradžią Gėsaluose prisimena Edvardas Karečka.

Ėmęsis vadovauti ūkiui, pirmiausia pasėjo rugių ir 60 ha ganyklų, nes iki tol ir pasišienauti nebuvo kur. Prasidėjo statybos. Pirmieji statiniai – 200 vietų karvidė, kiaulidė. Taip kas keleri metai vis plėtėsi. Žvyravo, platino, asfaltavo kelius. Per keturis dešimtmečius pasikeitė ne tik ūkis, kaimas virto gyvenviete, kurioje šiuo metu gyvena pusketvirto šimto gyventojų.

Permainų metai

Prasidėjus kolūkių privatizacijai, pirmininkas buvo paskirtas laikinuoju administratoriumi. Daug kur vadovai tuo metu pasikeitė, buvo nuversti, o jis liko. 1992 metais buvusiems kolūkiečiams reikėjo apsispręsti, kokiu keliu eiti toliau. Tik keliolika nusprendė atsiskirti, ūkininkauti savarankiškai. Jiems atidalijo dalį turto: degalų, trąšų, kiaulių, galvijų.

E. Karečka prisimena, kaip atsiskaitė susirinkime apie laikinojo administratoriaus darbą ir išėjo iš salės, palikęs žmones spręsti, ką rinkti naujos bendrovės vadovu. Kol salė diskutavo, ginčijosi, buvęs pirmininkas šnekučiavosi su vyrais medžių pavėsy. Pirmininką rinko slaptai. Po valandos išvydo ateinant su gėlių puokšte pranešti žinios, kad iš 230 pajininkų prieš jį balsavo tik keliolika. Edvardas Karečka prisipažįsta buvęs sukrėstas tokio milžiniško pasitikėjimo. Žmonės patikėjo, vadinasi, reikalingas. Tai įžiebė naujai veik­lai, darbams ir pokyčiams. Vadovauja ir šiandien. Tik 4 metus buvo išvykęs pasižvalgyti į sostinę, kai jį išrinko į Seimą. Ket­verių metų darbą Seime Edvardas vadina atostogomis, kurias už keturis darbo dešimtmečius jam skyrė rinkėjai.

Edvardo Karečkos darbo parlamente metai sutapo su žemės ūkio bendrovių supirkimo vajumi. Gėsalų bendrovė irgi buvo nusižiūrėta. E. Karečką, kaip ir kitų bendrovių vadovus, mėgino šantažuoti, įbauginti. Paskambina būdavo nežinomas asmuo telefonu ir sako: „žinome, kuriuo keliu namo važiuoji...“ (atseit, pasisaugok). Ne kartą juto, kad yra sekamas. Kitų bendrovių istorijos rodė, kad žmonės, stokodami pinigų, o gal ir suabejoję bendrovių ateitimi, jausdami spaudimą, pardavė pajus svetimiems.

E. Karečka mėgino šį klausimą kelti Seime, tačiau nelabai kas norėjo kištis aiškindami, kad dėl to reikia kreiptis į teisėsaugą. Tačiau neteisėto pajų pirkimo atvejų šalyje, regis, nenustatyta. Stambaus kapitalo brovimąsi sustabdyti sunku. Tai E. Karečka iliustruoja „Pieno žvaigždžių“ pavyzdžiu. Įsteigus įmonę, pusė jos pajų priklausė žemdirbiams, pusė – perdirbėjams, vieni ir kiti turėjo po 5 atstovus valdyboje. Laikui bėgant žemdirbių valdyboje neliko.

Vienintelis būdas užkirsti kelią svetimiems nupirkti bendrovę – įsigyti ją patiems. Taip darė kitų bendrovių vadovai, taip pasielgė ir E. Karečka. Jis pasiūlė bend­rovės pajininkams telkti pajus vienose rankose. Sulaukęs pritarimo, supirko pajus. Dabar Edvardui Karečkai ir jo žmonai priklauso 50 proc. bendrovės pajų, antrątiek – 60 pajininkų. Kai tai įvyko, svetimi pirkėjai nustojo lankytis.

Gelbsti pieno ūkis ir subsidijos

Gėsalų ŽŪB verčiasi pienininkyste ir gyvulininkyste. Pieno ūkis – svarbiausia šaka. Bendrovė laiko apie 1 200 galvijų, iš jų apie 300 melžiamų karvių. Primelžia apie 1 300 tonų. Karvių bandos negausina, tik išmilžius didina. Net ir prastais metais pavyksta padidinti išmilžį, pagerinti kokybę. Bendrovė vidutiniškai parduoda apie 350 tonų mėsos. Tik štai šiemet realizacija sustojo. Pernai augino 1 400–1 500 kiaulių, tačiau dėl pernelyg didelės savikainos kiaulininkystės nuspręsta visiškai atsisakyti.

Pašarus bendrovė gaminasi pati, nes tai pigiau. Pasigaminti vieną toną pašarų kainuoja apie 500, o pirkti – apie 700 litų. Rodydamas apynaujį baltų plytų pašarų gamybos cechą, Edvardas Karečka paaiškina, kad jis kilo tais metais, kai visoje Lietuvoje buvusių kolūkių gamybiniai pastatai buvo ardomi ir niokojami.

Bendrovei priklauso 500 ha nuosavos žemės, o su nuomojama susidaro 1 700 ha. Sėjami kviečiai, apie 200 ha rapsų (jų plotai būtinai plėsis). Šiemet visus kviečius teko sunaudoti pašarams. Bendrovės pajamos siekia 4 mln. litų. Rentabilumas su subsidijomis sudaro apie 23 proc., be subsidijų – minus 4 proc. Tai rodo, kad parama gelbsti bendrovę. Gėsalų bendrovė per metus gauna apie 350 tūkst. litų išmokų. Tačiau labai džiaugtis neišeina. Vos žemdirbių pajamos pradeda augti, kaipmat kyla trąšų, chemikalų, atsarginių dalių kainos, todėl žemdirbių pajamų lygis nuolat svyruoja, disbalansas visada būna žemdirbių nenaudai, nes išmokos nepadengia gamybai būtinų prekių pabrangimo.

Lėšos, kurias bendrovė gauna už parduotą pieną, eina darbuotojų atlyginimams, socialiniam draudimui ir degalams. Vidutinis Gėsalų ŽŪB darbuotojo atlyginimas – 1 080 litų „ant popieriaus“. Kaime tai nėra labai maži pinigai. Šiais metais numatyta didinti mechanizatorių, beveik trečdaliu pakelti pieno fermos darbuotojų (iki 1 300–1 400 litų) atlyginimus. Specialistai Gėsaluose uždirba 2 000 litų ir daugiau. Kaime specialistų trūksta, pakeisti išeinančių nėra kuo, tad vienintelis būdas išlaikyti juos – mokėti jų poreikius atitinkantį atlyginimą.

Bendrovė yra įsigijusi žemės dirbimo ir kitos technikos už daugiau kaip 3 mln. litų. Naują techniką galima patikėti tik kvalifikuotiems mechanizatoriams, todėl kelti kvalifikaciją yra ypač svarbu. Edvardas Karečka pagrįstai džiaugiasi jaunu kolektyvu, kurio amžiaus vidurkis 40 metų. Tai didelis žmogiškųjų išteklių  rezervas. Prieš keturis dešimtmečius kolūkio darbuotojų amžiaus vidurkis buvo 56 metai.

Žiūri ne vien ekonominės naudos

Žemės ūkio bendrovė – pagrindinis kaimo darbdavys. Dar keletas žmonių dirba skerdykloje, pradinėje mokykloje, pašte, parduotuvėje, kuri, beje, irgi priklauso Gėsalų bendrovei. Metinė parduotuvės apyvarta apie 380 tūkst. Anot Edvardo Karečkos, bendrovei apčiuopiamos ekonominės naudos prekyba neduoda, nuostolių irgi neneša, tačiau darbuotojams ir gyventojams labai svarbu, kad kaime yra parduotuvė. Kasdien joje apsilanko apie pusšimtis pirkėjų.

Bendrovė teikia ir daugiau paslaugų kaimui. Pavyzdžiui, žemę dirba už simbolinę kainą (sėja, javus pjauna, aparia, mėšlą iškrato). Iš bendrovės eksploatuojamo gręžinio tiekiamas vanduo visam kaimui, už kurį mokama ne pagal suvartotą kiekį, o pagal gyventojų skaičių (2 litai vienam žmogui per mėnesį). Finansiškai ši paslauga bendrovei yra nuostolinga, nes vandens daug sunaudojama gyvuliams girdyti, daržams laistyti. Tačiau nuo seno yra taip, kad bendrovė ne vien pinigais už darbą atlygina, bet ir visos gyvenvietės reikalais rūpinasi. Gėsališkiai žino, kad žiemą jų keliai bus nuvalyti, pravažiuojami, nes bendrovės technika tam parengta. Ne vienas gyventojas, užgriuvus rūpesčiams ar ištikus nelaimei, skuba į bendrovę, nes dažniausiai iš čia ir ­sulaukia pagalbos. Tai leidžia gyventojams jaustis socialiai saugesniems.

Problemoms suskaičiuoti pirštų neužtenka

Viena iš opių šiandienos žemdirbių problemų yra žemės įsigijimo ribojimas. Bendrovė turi 500 ha ir daugiau nė hektaro negali įsigyti. Tuo tarpu ne žemės ūkio kapitalas įvairiausiais būdais supirkinėja žemes. Pernai Seimas pataisė Žemės ūkio paskirties žemės laikinąjį įsigijimo įstatymą taip, kad bendras iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 300 ha, o bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha. Ūkininkui tiek gal ir pakanka, svarsto E. Karečka, tačiau bendrovei tikrai mažai. Buvęs parlamentaras mano, kad Seimo nariai užkibo ant žemės supirkėjų kabliuko, kurie tokiu būdu nustūmė konkurentus.

Žemę galima nuomoti, tačiau nuoma yra nestabilus dalykas. Žemdirbiams aktuali ilgalaikė nuoma, o tokių sutarčių savininkai nenori sudaryti, nuomoja vieneriems metams. Išsinuomojęs žemę trumpam, negali jos deklaruoti. Išeina užburtas ratas.

Prisimindamas darbą Seime, Edvardas sako, kad antrąkart ten grįžti nenorėtų. Pasižvalgė, pamatė ir gana. „Mes priimame daugybę įstatymų, tačiau neužtikriname jų vykdymo kontrolės. Vieną dieną priimamas įstatymas, o kitą dieną jau žinoma, kaip jį apeiti. Labai didelę įtaką įstatymų priėmimui daro aplinka, – sako buvęs parlamentaras. – Taip sugebama įtikinti, kad kartais nubalsuojama nesupratus reikalo esmės, neįsigilinus. Seimas yra atitolęs nuo gyvenimo realybės, nepažįsta ir nesistengia įsigilinti į gamybos problemas“.

Šie metai netikėtų problemų sukėlė galvijų augintojams. Bulių supirkimo kaina vasario mėnesį krito iki 3 litų už kilogramą, tačiau parduoti vis tiek nėra kam. Gėsalų bendrovėje yra apie pusantro šimto perlaikytų galvijų, gimsta veršelių, visus juos reikia šerti, o pašarų pasiruošta tik pusė pernykščio kiekio. Todėl kiekviena diena prasideda rūpesčiu, kaip skalsinti, ištekti pašarų iki ganiavos.

Niekas negali paaiškinti, kodėl mėsos sektorių krečia drebulys. Metų pradžioje esą dar nebuvo tiekimo sutarčių su Rusija. Bet ir pavasariui atėjus situacija nesikeičia. Pašarų nėra, visi nori parduoti, todėl pardavimai krenta. Kita vertus, perdirbėjų yra per daug ir jie neišnaudoja savo gamybos pajėgumų. Tačiau kas gali paneigti, kad į perdirbimo įmones neplaukia pigios skerdenos iš Lenkijos ir kitų valstybių maisto rezervo, kuris nuolat atnaujinamas.

Apie savo šiandieninę dienotvarkę Edvardas Karečka sako, kad ji primena fanatiko, kuris kas rytą skuba tekinas į darbą ir pirmiausia puola skambinti telefonais ieškodamas, kam kiaulę ar galviją parduoti. Bet juk tai ne darbas. Pernai supirkėjai ieškojo galvijų, tik duok, o šiemet neįsiūlysi. Gėsalų bendrovės vadovo manymu, mėsos sektorių tik kooperacija gali išgelbėti.

Kalbėdamas apie žemės ūkio ateitį, Edvardas Karečka pirmiausia mini vis ašt­rėjančią specialistų stokos problemą. Vyresnieji atitolo nuo perspektyvos, o profesinėse mokyklose jaunimas neįgyja tiek įgūdžių, kad iš karto galėtų darbuotis su nauja technika. Bendroves ir ūkininkus reikia skatinti, kad priimtų praktikantus, pavyzdžiui, suteiktų lengvatų, dengtų dalį kredito palūkanų ir kt. Jaunimo mokymas susijęs su laiko sąnaudomis, specialistų atitraukimu nuo tiesioginio darbo. Mūsų universitetų, kolegijų, profesinių mokyklų absolventai išmano teoriją, o dirbti nemoka. Paprasčiausio lovio kiaulei nėra kas padaro.

Vardijant kaimo problemas, rankų pirštų neužtenka. Specialistai važiuotų į kaimą dirbti, tačiau ne tokiais keliais, ypač žiemą. Svarbesnieji keliai asfaltuojami, o vietinės reikšmės, melioracijos ūkiui priklausę keliai vos prižiūrimi. Metų metus dirvožemiai nekalkinti, jie jaurėja. Tokioje nuskurdusioje žemėje net miško nerekomenduojama sodinti. Kalkinti dirvas brangiai kainuoja, o žemdirbiai ir taip visų reikalingų trąšų neįperka. Pavyzdžiui, Gėsalų bendrovei vien salietros reikėtų 500 tonų, o tai kainuoja beveik 400 tūkst. litų.

Nusprendė bendrovė ­rekonstruoti pieno fermą, kurioje prieš 7 metus sumontuota švediška įranga. Rekonstrukcija kainuotų pusantro milijono litų, ŽŪB pasirengusi tiek sumokėti, bet kas statys? Rajone nėra statybinės organizacijos, kuri tai atliktų.

Dirbti skatina optimizmas

Monologą apie didžiausius bendrovės ir kaimo rūpesčius Edvardas Karečka baigia netikėta išvada: nors žemės ūkis nepelningas, bet geras, malonus dalykas. Visi turi darbo, darbas įdomus kūrybiškas: nuolat reikia mąstyti, kaip išgyventi, ką daryti, kad gyventume geriau.

Kuo toliau, tuo mažiau Lietuvoje liks tikrų ūkininkų, daugės agroverslininkų. Ūkininkais Edvardas Karečka vadina žemdirbius, kurie augina javus ir laiko galvijus, visi kiti, jo žodžiais, verslininkai, kurie ilgainiui žemės ūkiu versis tik 5 mėnesius per metus.

„Šiandien vis dar siekiame gaminti kuo daugiau, nes investicijos į kokybę kol kas mažai atsiperka. Tačiau po dešimties metų „atsibudę“ suprasime, kad per toli nuėjome, nes labai norėsime natūralaus sviesto, nors ir sunkiai tepamo ant riekės, tikros geros mėsos, o ne jos pakaitalų, kurių šunys ir katės neėda. Kol suvoksime ir įsisąmoninsime, ko mums reikia iš tiesų, nemažai nukentėsime.