Svogūnus geriausia auginti sukultūrintose priesmėlių, lengvų priemolių dirvose. Labai sunkios, šaltos ir šlapios dirvos svogūnams auginti netinka. Svogūnai, kaip ir daugelis daržovių, nepakenčia šviežiu mėšlu patręštos dirvos. Dirvos reakcija turi būti artima neutraliai arba silpnai šarminė (pH 6,5–7,5). Lietuvoje svogūnus auginti galima vegetatyviniu būdu (iš ropelių), daigais, iš sėklų ir sodinant sėjinukus.

Vegetatyvinis auginimas. Mažuose ploteliuose, sodybų sklypuose vegetatyviniu būdu auginami aštrieji daugializdžiai vietinių populiacijų svogūnai. Svogūnų ropelės laikomos per žiemą 17–20° C temperatūroje. Pabuvusios žemesnėje kaip 10° C temperatūroje net ir trumpai, ropelės praeina jarovizacijos stadiją ir pavasarį pasodintos žydi. Svogūnų ropeles reikia sodinti, kai sužaliuoja paprastoji ieva – maždaug balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Svogūnai sodinami derlingoje, iš rudens perpuvusiu mėšlu patręštoje dirvoje. Ypač gerai svogūnai auga patręšus dirvą medžio pelenais.

Auginimas iš sėklų. Auginimas iš sėk­lų, sėjant jas tiesiai į dirvą, yra ekonomiškas ir perspektyvus auginimo būdas, nes ropelės išauginamos per vienerius metus. Sėti tinka ankstyvųjų veislių svogūnus. Tačiau mūsų klimato sąlygomis, prieš sėją tinkamai neparuošus sėklos, sudėtingiau gauti pastovų derlių. Sėkla gali būti sėjama pavasarį arba iš rudens.

Sėti reikia kuo anksčiau, kol dirvoje yra pakankamai drėgmės, nes svogūnų sėklos ilgai dygsta (apie 3–4 savaites). Taip pat svarbu, kad dygstant ir sudygus sėkloms lauko temperatūra nebūtų žemesnė negu 2–4o C. Mūsų dirvose reikia sėti šalpusniui sužydus, t. y. kovo mėnesį. Jei sėjama vėliau (balandžio mėn.), sėk­las reikia padaiginti.

Prieš sėją dirva supurenama, padaromos lysvės. Sėjama 2–3 cm gylyje lengvose dirvose, 1­1,5 cm priesmėliuose, 0,5–1 cm priemolio dirvose. Sėjama eilėmis, tarp kurių paliekami 15–20 cm atstumai. Vienam kvadratiniam metrui apsėti reikia ne daugiau kaip 1–2 gramų daigios sėklos. Kai išauga 2–3 svogūnų laiškai, būtina juos retinti kas 2–3 cm. Derlius imamas tuomet, kai apie 30 proc. svogūnų laiškų pagula – dažniausiai apie rugsėjo vidurį.

Svogūnų auginimas iš daigų. Svogūnų daigai užauginami iš sėklų šiltnamiuose arba šiltlysvėse. Kovo pradžioje svogūnų sėklos į šiltadaržius sėjamos į 1–1,5 cm gylio kas 5 cm padarytus griovelius. Į vieną kvadratinį metrą sėjama 10–12 g sėklos, priklausomai nuo jos daigumo. Pasirodžius pirmiesiems daigeliams, galima patręšti mineralinėmis trąšomis (20 g amonio salietros, 10 g superfosfato, 40 g kalio chlorido į 10 litrų vandens).

Daigai iki 3–4 laiškų tarpsnio, kai jau būna tinkami sodinti, užauga per 50–60 dienų. Likus savaitei iki sodinimo lauke, daigai grūdinami. Šiltlysvėse nudengiama polietileno plėvelė, šiltnamiuose atidaromos orlaidės, jei galima, nudengiamas stogas ar sienos šonas, kad patektų saulės spinduliai ir vėsesnis oras. Užgrūdinti daigai geriau prigyja ir sparčiau auga. Prieš sodinimą, laiškai trumpinami iki 10–15 m ilgio, patartina šiek tiek patrumpinti ir šakneles, kad neužsilenktų sodinant. Daigų šakneles patartina pamirkyti molio-karvių mėšlo skiedinyje. Daigai sodinami į 5–6 cm gylio griovelius. Kas 8–10 dienų svogūnai laistomi. Papildomai tręšiama ir laistoma iki birželio mėnesio.

Svogūnų auginimas iš sėjinukų. Sodinti sėjinukus reikia į gerai paruoštą dirvą. Geriausia sodinti balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, kai sužaliuoja paprastoji ieva. Tuo metu dirva dar būna drėgna, todėl nereikia jų gausiai laistyti, ir jau būna sušilusi iki 5–8° C temperatūros. Tokioje temperatūroje greičiau išauga šaknys ir sėjinukai greitai sutvirtėja.

Svogūnų derlingumas priklauso nuo sėjinukų kokybės ir nuo dydžio. Maždaug po 2 savaičių, pasirodžius pirmiesiems daigams, tręšiama azoto trąšomis. Antrąjį kartą tręšiama praėjus 15–20 dienų po pirmojo tręšimo.

Sėjinukams užauginti svogūnų sėklos sėjamos į dirvą šalpusniui pražydus. Sėklos norma apie 10 g m-2. Sėjama 45 cm tarpueiliais 8 cm pločio juostomis 1–1,5 cm gylyje. Vegetacijos metu purenami tarpueiliai. Sėjinukų derlius nuimamas, kai dalis laiškų apvysta (antroje rugpjūčio pusėje). Labai svarbu laiku nuimti derlių, nes, jei dirva drėgna, apvytę sėjinukų laiškai vėl pradeda atželti. Be to pavėluotai nuimti sėjinukai blogai laikosi, pradeda dygti.

Stuttgarter Riesen veislės svogūnų sėjinukai buvo pasodinti gegužės 12 d. į vidutinio sunkumo priemolio dirvą. Į m2 buvo pasodinta 80 g sėjinukų. Juos auginant buvo laikomasi agrotechnikos reikalavimų. Sėjinukų derlius nuimtas, kai dalis (35 proc.) laiškų pagulė (antroje rugpjūčio pusėje). Labai svarbu laiku nuimti derlių, nes, jei dirva drėgna, apvytusios sėjinukų ropelės vėl pradeda atželti, o dėl to nukenčia derlius.

Svogūnų sėjinukų sodinimo atstumų parinkimas yra labai svarbus faktorius, turintis įtakos būsimam derliui. Gauti rezultatai rodo, kad gausiausias svogūnų ropelių derlius (19 t ha-1) buvo gautas sėjinukus sodinant 20x10 cm atstumais. Sodinant ir rečiau, ir tankiau, derlius gautas mažesnis.

Tirta sėjinukų stambumo įtaka svogūnų ropelių derliui ir jo kokybei. Sėjinukai pasodinti tuo pačiu laiku, kaip ir pirmajame bandyme. Sodinimo atstumai 30x10 cm. Derlius nuimtas paskutinę rugpjūčio savaitę. Surūšiavus gautą derlių paaiškėjo, kad geriausiai užderėjo 10–14 mm stambumo sėjinukai – iš vieno hektaro gauta 16,6 tonų.

Laboratorijoje ištyrus biocheminę sudėtį nustatyta, kad daugiausia nitratų (75,21 mg kg-1) sukaupė 20x10 cm atstumu pasodinti svogūnai.

Vadovaujantis gautais tyrimų rezultatais, galima daryti išvadą, kad didžiausias geros kokybės derlius (19,0 t ha-1) išaugintas, sodinant nerūšiuotus sėjinukus 20x10 cm atstumais. Rūšiuojant sėjinukus pagal stambumą nustatyta, kad geriausias derlius gautas (16,6 t ha-1), sodinant 10–14 mm skersmens sėjinukus 30x10 cm atstumu.

Svogūnų sėjinukų sodinimo atstumai turi įtakos ne tik būsimam derliui, bet ir nitratų kaupimuisi ropelėse. Nors gausiausias derlius buvo gautas sodinant 20x10 cm atstumu, tačiau būtent šiuose svogūnuose susikaupė ir daugiausia nitratų (75,21 mg kg-1). Siekiant gausiausio derliaus su mažiausiu nitratų kiekiu ropelėse, reikėtų sodinti nerūšiuotus sėjinukus 30x10 cm atstumais.

***
Svogūnų ropelėse yra cukraus, ląstelienos, kalcio ir fosforo druskų, organinių rūgščių, flavonoidų, saponinų, glikozidų. Ropelių skonis priklauso nuo šių medžiagų kiekio ir santykio. Svogūnų vitaminų kompleksą sudaro vitaminai: C (iki 33 mg proc.), B1 (iki 60 mg proc.), B2 ir provitaminas A, taip pat yra geležies, cinko ir kitų elementų. Kiekvienam žmogui per metus reikėtų suvalgyti nuo 6 iki 10 kg svogūnų.

***
Jautriausi aplinkos sąlygoms yra jauni svogūnų daigai. Atsparumas pavasarinėms šalnoms priklauso nuo veislės. Aštriųjų svogūnų veislių daigams nekenkia šalnos iki -6–7o C, 0 saldžiųjų veislių daigai nušąla -3–4o C temperatūroje. Daugiausia drėgmės svogūnams reikia besiformuojant roputėms, tuomet ir laistyti juos būtina gausiau. Mažiausiai drėgmės reikia bręstant.