Skolų turinčioms įmonėms ir verslininkams darosi sunkiau plėtoti verslą – partneriai vis dažniau domisi jų patikimumu, norėdami išvengti rizikingų sandorių su nemokiais klientais. Duomenis apie skolininkus Lietuvoje kaupiančios bendrovės „Creditinfo Lietuva“ (anksčiau – „InfoBankas”) teigimu, maždaug septintadalį visų skolų portfelio sudaro žemdirbių įsiskolinimai. Patys žemdirbiai mažai domisi partnerių patikimumu.

„InfoBankas” veiklą Lietuvoje pradėjo 2000 m. Iš pradžių duomenų bazės pagrindą sudarė Vertybinių popierių komisijos informacija. Vėliau ją papildė duomenys iš Registrų centro, Transporto priemonių, Hipotekos, Areštų registrų ir privačių šaltinių, kaupiančių juridinę-teisinę, finansinę, veiklos, turto, apribojimų ir kitą informaciją apie visas Lietuvoje įregistruotas įmones. 2003 metais „Infobankas” pasirašė susitarimą su didžiausiomis Lietuvos finansinėmis institucijomis ir telekomunikacijos įmonėmis dėl bendros skolininkų administravimo informacinės sistemos (SAIS) sukūrimo bei bendrų veiksmų valdant informaciją apie įmones ir fizinius asmenis, kurie laiku nevykdo savo skolinių įsipareigojimų. Šiuo metu sistemai duomenis teikia visi šalies bankai, lizingo, elektros skirstymo įmonės, telekomunikacinės ir komunalinių paslaugų bendrovės. Vis daugiau įmonių savo iniciatyva pateikia informaciją apie įsiskolinusius asmenis. Bendrovei „Creditinfo Lietuva“ apie savo skolininkus pranešančios įmonės kas mėnesį duomenų bazę papildo vidutiniškai 800 įmonių skolų. Sistema gali naudotis visi Lietuvos bei užsienio ūkio subjektai.

„Creditinfo Lietuva“ apskaičiavo, kad pernai šalies įmonės, patikrinusios savo klientų ir partnerių patikimumą, išvengė 242,8 mln. litų nuostolių, nes atsisakė sudaryti sutartis su nemokiais asmenimis. Pernai įmonės į „Creditinfo Lietuva“ kreipėsi daugiau kaip 2,5 mln. kartų: 263 tūkst. kartų ieškojo informacijos apie juridinius ir net 2,3 mln. kartų – apie fizinius asmenis.

Su skolininkais susidurta 171 tūkst. kartų: 15,3 tūkst. kartų gauti kreditą siekė įsiskolinusios organizacijos (jų skolos vidurkis siekia 11,5 tūkst. litų), 156 tūkst. kartų – įsipareigojimų kitoms įmonėms nevykdantys fiziniai asmenys (skolos vidurkis – 462 litai).

Pasak „Creditinfo Lietuva“ generalinio direktoriaus Andriaus Bogdanovičiaus, skolininkai dažniau bando gauti prekes ar paslaugas skolon iš tų kreditorių, kurie vangiau tikrina klientų mokumą. Pavyzdžiui, į žemės ūkio, maisto pramonės, statybos bendroves finansinių problemų turinčios įmonės kreipiasi 2,5 karto dažniau negu į bankus ar mobiliojo ryšio tiekėjus.

Dažniausiai savo klientus tikrina finansų ir telekomunikacijų sektoriai. Todėl jie geriausiai apsaugo savo verslą nuo piktybiškų, kitur „ieškančių laimės“ skolininkų veik­los. Į kitų sektorių įmones net kas šešta besikreipianti bendrovė yra negrąžinusi skolų kitiems kreditoriams.

„Creditinfo Lietuva“ yra sukaupusi duomenis apie daugiau kaip 15 tūkst. Lietuvos įmonių ir apie 300 tūkst. gyventojų skolas. Bendras SAIS sistemoje užregistruotas skolų portfelis siekia 511 mln. litų.

Maždaug septintadalį šių skolų sudaro žemės ūkio bendrovių įsiskolinimai, siekiantys 54,7 mln. litų. Bendras SAIS sistemoje esantis įmonių skolų portfelis šiuo metu siekia maždaug 370 mln. litų, skolininkų sąraše – 438 žemės ūkio bendrovės. Kiekviena jų neatsiskaičiusi su vidutiniškai dviem kreditoriais.

Daugiausia skolų telekomunikacijos įmonėms

Daugiausia žemės ūkio bendrovės įsiskolinusios telekomunikacinių paslaugų įmonėms – 54 proc. visų skolų įrašų, bankams ar lizingo bendrovėms – 34 proc. Įsiskolinimai komunalinių paslaugų teikėjams sudaro 9 proc., kitiems kreditoriams – 2 proc.

„Nors didžiąją dalį žemdirbių skolų sudaro nevykdomi finansiniai įsipareigojimai telekomunikacinių paslaugų teikėjams, šių skolų vidurkis palyginti nedidelis. Kur kas rimtesnė našta, slegianti žemdirbius, – įsiskolinimai finansinėms institucijoms. „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje sukaupta informacija apie 53 mln. litų siekiančius žemdirbių įsiskolinimus. Daugiau kaip pusė visų žemės ūkio sektoriaus skolų yra susidariusios dar iki 2001 metų.

„Nemenka dalis žemdirbių skolų yra beviltiškos. Galimybių jas atgauti nedaug, todėl kreditoriai jas turėtų vertinti kaip nuostolius. Tačiau informacija apie tokias seniai skolų neapmokėjusias įmones yra svarbi, ypač apie tų bendrovių vadovus, kurie, sužlugdę seną verslą, griebiasi naujo“, – sako A. Bogdanovičius.

Žemės ūkyje iš visų ekonomikos sektorių būdingas pats didžiausias įsiskolinimų vidurkis. Jis siekia 58,6 tūkst. litų ir yra bent dešimt kartų didesnis nei kitų verslo sektorių įmonėms būdingas skolų vidurkis (5,5 tūkst. litų).

„Žemės ūkio įmonėms būdingą aukštą skolų vidurkį lemia šiam verslui įprasti didelės vertės kontraktai. Todėl dažniausiai vyrauja didelės įsiskolinimų sumos“, – sako A. Bogdanovičius. Įsiskolinusios vieniems kreditoriams, žemės ūkio bend­rovės neretai siekia gauti prekių skolon iš kitų įmonių. „Creditinfo Lietuva“ duomenys rodo, kad įvairios Lietuvos įmonės 2006 metais 539 kartus tikrino žemės ūkio bendrovių patikimumą ir iš jų net 191 kartą susidūrė su skolinga įmone.

Bendrovės retai tikrina skolininkus

Pernai įvairios įmonės tikrintos 263 tūkst. kartų, tačiau vos 499 (0,9 proc.) paklausimus pateikė žemės ūkio bendrovės. Anot A. Bogdanovičiaus, žemės ūkio bendrovės pačios vangiai teikia informaciją apie savo skolininkus ir retai tikrina klientų ar partnerių patikimumą prieš sudarydamos su jais sutartis. Taip sudaroma palanki aplinka piktybiškiems verslininkams plėtoti savo veiklą ir didinama verslo rizika.

„Būtinybę žemės ūkio bendrovėms atidžiau rūpintis savo sandorių perspektyvomis geriausiai atspindi statistika. Maždaug kas 7 į žemės ūkio bendrovę besikreipianti įmonė, kuri prašo kredituoti paslaugomis ar prekėmis, yra skolinga kitam verslo subjektui. Akivaizdu, kad, tik­rindamos savo partnerių mokumą prieš sudarydamos su jais sandorius, žemės ūkio bendrovės galėtų išvengti nemenkų nuostolių“, – įsitikinęs „Creditinfo Lietuva“ vadovas.

Rizikingiausios – Kauno ir Panevėžio apskritys

„Creditinfo Lietuva“ teigimu, bendrovės taikomas tarptautinis statistinis reitingavimo modelis kaip rizikingiausius Lietuvos regionus identifikuoja Kauno ir Panevėžio apskritis. Jose užfiksuota atitinkamai 236 (25 proc.) ir 97 (10 proc.) skolos. Kauno regiono žemės ūkio bendrovių skolų portfelis yra didžiausias Lietuvoje. Jis siekia 41,3 mln. litų, arba 76 proc. visų žemdirbių skolų.

„Nors Vilniuje registruotos žemės ūkio bendrovės taip pat dažnai patenka tarp skolingų įmonių (užfiksuoti 208 skolų atvejai), sostinės regionas laikomas mažiausiai rizikingu. Tai būdinga ne tik žemės ūkio sektoriui, bet ir kitoms verslo šakoms“, – pasakoja A. Bogdanovičius.

Mažiausiai skolingos Tauragės ir Alytaus apskričių žemės ūkio bendrovės – atitinkamai 31 (3 proc.) ir 37 (4 proc.) skolos faktai.

Geriau žinomas partneris, negu abejotinas

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 1 800 registruotų su žemės ūkio veikla susijusių įmonių, iš jų didžioji dalis veiklos nevykdo, bankrutuoja ar likviduojasi. Tarp jų yra ir tokių, kurias sužlugdė nepatikimi partneriai. Pasak Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento Jeronimo Kraujelio, asociacijai priklausančių pusantro šimto bendrovių todėl ir gyvuoja, kad ne bet kuo pasitikėjo. Abejodamos partnerių patikimumu, bendrovės susisiekia vienos su kitomis, pasitikrina informaciją, todėl blogų sandorių išvengia. J. Kraujelis sutinka, kad rizikos prevencija turi vykti nuolat, užsimiršti nevalia. Jis apgailestauja, kad ūkininkams kol kas mažiau pavyksta apsisaugoti nuo nepatikimų partnerių.

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininko Albino Jacevičiaus nuomone, skolininku tampama dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Kasdienybe yra tapusi situacija, kai ūkininkui skolingi produkcijos pirkėjai, o ūkininkas vėluoja atsiskaityti su trąšų, chemikalų ir kitais tiekėjais. Apyvartinių lėšų stoka – ūkininko rykštė. Turėdamas daug finansinių įsipareigojimų, ūkininkas nesiryžta imti paskolos ir dengti kitus kreditus. Partneriams nevykdant įsipareigojimų, ūkininkas atsiduria tarsi užburtame rate.

Kita vertus, dalis tiekėjų naudojasi ūkininkų patiklumu, skuba sudaryti tiekimo sutartis, neperspėdami apie visas galimas sutarties neįvykdymo pasekmes. Pavasarį ūkininkas tiekėjui yra labai svarbus, o rudenį, vėluojant atsiskaityti, su juo kalbama griežtai, grasinama sankcijomis. Anot A. Jacevičiaus, kai kurie ūkininkai pernelyg lengvabūdiškai perka skolon trąšų, augalų apsaugos priemonių. Jei tektų iš karto atsiskaityti grynais pinigais, tai tikriausiai pirktų mažiau.

Ūkininkų sąjungos vicepirmininkas A. Jacevičius tikina, kad piktybiškai vengiančių atsiskaityti ūkininkų yra vienetai. Kaimo vietovėje vieni kitus pažįsta, apie nesąžiningą ūkininką greitai pasklinda kalbos, nereikia nė „infobanko“. Kur kas daugiau problemų iškyla aiškinantis naujo partnerio patikimumą. Pavyzdžiui, pretenduojant į SAPARD paramą buvo apsišaukėlių projektų rengėjų: ūkininkai liko be projektų ir be pinigų. Ir nors vėliau Ūkininkų sąjunga patarė ūkininkams nesudarinėti sandorių su nežinomais partneriais ir pasitikėti tik tais, kuriuos rekomenduoja Ūkininkų sąjunga, ne visi to paisė. Yra buvę atvejų, kai ūkininkai sutarė dėl įrangos pirkimo (sumos tikrai nemenkos), tačiau liko be pinigų ir be įrangos.

„Creditinfo Lietuva“ vadovo A. Bogdanovičiaus teigimu, netolimoje ateityje tikėtis sumažėjusio žemės ūkio sektoriaus rizikingumo neverta. Tačiau optimistiškai nuteikia besiformuojantis požiūris į ūkių valdymą, kaip į verslą, kuriame pripažįstamas rizikos egzistavimas ir identifikuojamas poreikis jį mažinti.