23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/04
Apie žemės dirbimo patirtį - iš pirmų lūpų
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

„Koks žemės dirbimo būdas tinkamiausias, ar plūgas šiuolaikiniame ūkyje jau nebereikalingas padargas, ar neariamoji žemės dirbimo technologija pasiteisina bet kokiomis sąlygomis?“ – tai tik dalis klausimų, kurie iškyla ūkininkams ne tik renkantis žemdirbystės sistemą, bet ir žemės dirbimo mašinas. UAB „Väderstad“ surengtuose seminaruose į šiuos klausimus bandė atsakyti patys ūkininkai, savo ūkiuose taikantys skirtingas žemės dirbimo technologijas.

Penkiuose šalies rajonuose vykusiuose renginiuose pagrindiniai lektoriai buvo Kėdainių r. ūkininkas Jonas Talmantas ir Rimantas Garuckas, ūkininkaujantis Radviliškio rajone.

Jau ketverius metus žemės neariantis J. Talmantas valdo beveik 600 ha, iš jų didžiausi plotai (po 200 ha) tenka kviečiams ir žieminiams rapsams. „Ūkyje neariamas nė vienas laukas. Neariamąją žemės dirbimo technologiją pradėjau taikyti dėl kelių priežasčių: pirmiausia, dėl didelių ariamosios žemdirbystės išlaidų, be to, trūko kvalifikuotų darbuotojų“, – apsisprendimo atsisakyti plūgo motyvus vardijo kėdainiškis.

Pakeitus žemės dirbimo sistemą, J. Talmanto ūkyje sumažėjo ir technikos. Dabar visus plotus įdirba vienas 300 ir du po 160 AG traktoriai. Galingesnė mašina naudojama skutimui ir sėjai, o mažesnės galios traktoriai – transportavimo ir kitiems darbams. Ūkininkas turi 7,5 m darbinio pločio kombainą, du skutiklius (diskinį ir strėlinį), 6 m pločio sėjamąją Väderstad su lokalinio trąšų įterpimo įtaisais, 24 m pločio purkštuvą. Iki 2002 m. J. Talmantas taikė įprastinę žemės dirbimo technologiją: laukus arė, lygino, kultivavo ir po to sėjo. „Kuro sąnaudos, dirbant tradiciškai, siekė 39–46 l/ha. Beje, neariamąją sistemą pradėjome diegti iš karto visame ūkyje“, – patirtimi dalijosi Jonas.

Kadangi po javapjūtės sunku suspėti visus laukus iš karto nuskusti, J. Talmantas taiko du minimalios žemės dirbimo sistemos variantus. Jei sąlygos palankios, nuėmus javus iš karto skutama diskiniu skutikliu, po 15–17 dienų purškiama glifosatais, praėjus 15–20 dienų, sėjami žieminiai javai. Jei po javapjūtės laukai diskiniu skutikliu nuskutami vėliau, po purškimo praėjus 2 savaitėms, dirva įdirbama strėliniu skutikliu ir iš karto sėjama. Vasariniai javai sėjami į dirvas, kurios rudenį iš pradžių skutamos diskiniu skutikliu, praėjus 30–40 dienų purškiamos glifosatais ir įdirbamos strėliniu skutikliu. „Jei nebūna įšalo ir pavasarį laukai susigulėję, vieną kartą pravažiuojame germinatoriumi“, – aiškino ūkininkas. Pasak jo, pradėjus taikyti tokią technologiją, kuro sąnaudos sumažėjo iki 25 l/ha. Jei laukas didelis, tai sėjai tereikia 5,5 l/ha degalų.

Kalbėdamas apie neariamosios žemdirbystės privalumus, J. Talmantas pabrėžė, kad derliai akivaizdžiai nepadidėjo, tačiau ir ligų nepadaugėjo. „Išlaidos purškimui išliko tokios pat. Pagrindinis tokios sistemos privalumas – mažesnės išlaidos. Žinoma, technologija ne be trūkumų. Pastebėjau, kad po ketverių metų galulaukėse dirva labai suslėgta, dėl to jas nusprendžiau skusti 12–15 cm gyliu su strėliniu skutikliu“, – sakė J. Talmantas.

Radviliškietis R. Garuckas – daugkartinis arimo verčiamaisiais plūgais rungties nugalėtojas – plūgo neketina atsisakyti. Pasak jo, kaip įdirbti žemę, priklauso nuo oro sąlygų, priešsėlio ir planuojamų sėti augalų. „Vienos universalios, visiems ūkiams tinkančios, technologijos nėra. Savo ūkyje išbandžiau daug žemės dirbimo sistemų. Paprastai kiekvienais metais taikau 2–3 skirtingus žemės dirbimo būdus“, – sakė 400 ha dirbantis R. Garuckas.

Ūkyje auginama po 110 ha kviečių, žieminių rapsų ir miežių, taip pat sėjami cukriniai runkeliai ir rugiai. R. Garuckas turi du po 160 AG ir vieną 105 AG traktorius, du kombainus. Žemei įdirbti naudojami du 4 korpusų plūgai su tankintuvais, vienas 4 m pločio strėlinis skutiklis. Sėklos sėjamos 4 m pločio mechanine sėjamąja Väderstad su lokalinio trąšų įterpimo įtaisais. R. Garuckas sutiko, kad arimas brangiai atsieina, tačiau neariamoji žemdirbystė ne visuomet pasiteisina. Jis pastebėjo, kad nearta dirva sunkiai sugeria drėgmę. „Kiekvienas iš žemės dirbimo būdų turi savų pliusų ir minusų. Jei perkate plūgą, būtinai pirkite ir tankintuvą“, – patarinėjo radviliškietis.

Švedijos kompanija „Väderstad“ išleido knygą „Augalininkystės sėkmė“, kurioje pateikiama Skandinavijos ūkininkų patirtis. Pasak knygą redagavusio Lietuvos žemdirbystės instituto dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjo dr. Virginijaus Feizos, kai kurią skandinavų patirtį gali pritaikyti ir mūsų šalies žemdirbiai. Mokslininkas pabrėžė, kad Lietuvoje granuliometrinė žemės sudėtis labai įvairi, todėl aklai sekti užsieniečių pavyzdžiu nereikėtų. Be to, remiantis LŽI atliktais tyrimais, neariamoji žemdirbystė blogina kai kurias dirvožemio fizikines savybes, pavyzdžiui, prastėja laidumas orui, didėja kietumas. Jo teigimu, norint taikyti neariamąją žemės dirbimo technologiją, pirmiausia būtina sukultūrinti laukus. „Drenažo sistema turi būti nepriekaištinga, laukai nepiktžolėti, būtina laikytis sėjomainos“, – sąlygas vardijo V. Feiza.

Atsižvelgdama į žemdirbių prašymus, UAB „Väderstad“ šiemet ketina rengti lauko dienas tų žemdirbių ūkiuose, kurie, prieš įsigydami švedišką techniką, norės mašinas išbandyti savo laukuose. Be to, išsiplės ir kompanijos mašinų asortimentas: pavasarinėje parodoje „Ką pasėsi“ bus pristatytas naujas Carrier skutiklis su guminiu tankinimo volu ir lyginimo lenta, skirtas lengvesnėms dirvoms.