Didžioji dalis baltymingų lesalų paukščiams (sojos ir saulėgrąžų rupiniai, žuvų miltai, kukurūzai) yra importuojami iš užsienio. Kaip rodo patirtis, įvežtiniai lesalai ne visuomet būna geriausios kokybės.

Brangiai kainuojančius lesalus galima keisti Lietuvoje auginamais baltymingais augalais – žirniais, lubinais, pašarinėmis pupomis, rapsais. Šie lesalų komponentai yra pigesni už sojų rupinius, dažniausiai naudojamus paukščių kombinuotuosiuose lesaluose.

Paukščių lesalų visavertiškumas priklauso ne tik nuo baltymų kiekio, bet ir nuo jų kokybės. Paukščių organizmui reikalingas ne tik tam tikras baltymų kiekis, bet ir jų sudėtinės dalys – amino rūgštys, griežtai apibrėžtos jų tarpusavio santykiu. Todėl vietiniuose baltyminiuose-grūdiniuose lesaluose labai svarbi yra amino rūgščių sudėtis ir jų tarpusavio santykis, išreikštas baltymų visavertiškumu.

Minėtų lesalų efektyvumas priklauso ir nuo jų maistingumo, ir nuo baltymų visavertiškumo. O lesalų maistingumas iš dalies priklauso ir nuo klimato, dirvos struktūros, trąšų, agrotechnikos. Pažymėtina, kad skirtingo klimato sąlygomis išauginti ankštiniai-varpiniai javai skiriasi baltymų ir apykaitos energijos kiekiu.

Paukščių lesaluose baltymų ir nepakeičiamųjų amino rūgščių trūkumas subalansuojamas baltyminiais pašarais ir sintetinėmis amino rūgštimis. Racionų maistingumui subalansuoti tinka Lietuvoje auginamos pašarinės pupos, pašariniai lubinai, žirniai, rapsai. Pritaikius naujas ankštinių grūdinių kultūrų auginimo technologijas, ne tik padidėjo jų derlingumas, bet ir sumažėjo jose nepageidaujamų antimitybinių medžiagų kiekis. Prof. V. Tarvydo duomenimis, minėtų ankštinių javų grūduose yra 20–40 proc. baltymų, 30–50 proc. neazotinių ekstraktinių medžiagų, iš jų krakmolo – 35–37 procentai. Riebalų juose yra tik 1,3–1,9 proc., tačiau – daug cholesterino ir lecitino. Ląstelienos yra 5,3–14,3 proc., mineralinių medžiagų – 2,8–3,2 procento.

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkai atliko tyrimus, siekdami išsiaiškinti, koks žirnių efektyvumas, kai jais lesinami kroso BIG-6 hibridiniai kalakutai. Taip pat tyrimais buvo siekiama nustatyti optimalius lesalų baltymingumo lygius kalakučiukams iki 20 savaičių amžiaus.

Tyrimai buvo atliekami ūkininko V. Tamošiūno kalakutų fermoje (Anykščių rajone). Kalakutai buvo auginami iki 20 savaičių amžiaus.

Kadangi kalakutų patinėliai ir patelės augo atskirai, buvo sudarytos dvi kontrolinės grupės (viena patelių, kita patinėlių) ir šešios bandomosios grupės (trys patinėlių ir trys patelių), kiekvienoje grupėje buvo po 12 kalakučiukų.

Kontrolinės paukščių grupės lesaluose žirnių nebuvo, o bandomosios pirmos grupės kalakutams į racioną vietoj sojos rupinių buvo maišoma 10 proc., antros grupės – 15 proc. ir trečios grupės – 20 proc. žirnių. Penėjimo pabaigos racionai buvo sudaryti be sojos rupinių.

Atlikus kontrolinius svėrimus paaiškėjo, kad 12 savaičių amžiaus 1 grupės patinėliai svėrė 0,35 kg mažiau, o 3 grupės – 1,33 kg daugiau, palyginti su kontrolinės grupės paukščiais. Mažiausiai šio amžiaus patelės svėrė 2 grupėje (5,21 kg), o didžiausias svoris buvo 3 grupės patelių – 6,84 kg.

Mažiausiai svėrė 16 savaičių amžiaus kontrolinės grupės patinėliai – 11,9 kg, o trijų bandomųjų grupių paukščių svoris buvo nuo 0,410 kg iki 1,071 kg didesnis.

Šio amžiaus kontrolinės grupės patelės svėrė nuo 0,735 iki 1,113 kg mažiau, palyginti su trijų bandomųjų grupių paukščiais. Didžiausią svorį 16 savaičių amžiaus pasiekė 3 grupės kalakučiukai (12,971 kg) ir kalakučiukės (8,938 kg).

Kalakutams pasiekus realizavimo amžių, t. y. 20 savaičių, kontrolinės ir 1 grupės paukščių svoris susilygino, o 2 ir 3 grupių patinėliai ir patelės svėrė 0,087–0,477 kg ir 0,042–0,161 kg atitinkamai daugiau, palyginti su kontroline grupe.

20 savaičių amžiaus daugiausiai svėrė 3 bandomosios grupės patinai – 16,540 kg ir patelės – 11,256 kg.

Per 16 savaičių amžiaus, mažiausios lesalų sąnaudos buvo 3 grupės patinėlių (13,86 kg) ir patelių (10,77 kg), t. y. atitinkamai 8,6 ir 6,5 proc. mažiau negu kontrolinės grupės.

Per tyrimo laikotarpį mažiausiai lesalų sunaudojo 1 bandomosios grupės patelės ir 3 grupės patinėliai, t. y. atitinkamai 8,38 ir 5,11 proc. mažiau negu kontrolinės grupės. Per visą auginimo laikotarpį (nuo 0 iki 20 savaičių) mažiausios lesalų sąnaudos buvo 3 bandomosios grupės patinėlių (50,20 kg ) ir patelių (39,49 kg), t. y. atitinkamai 7,48 ir 8,27 proc. mažiau negu kontrolinės grupės paukščių.  

Atlikus balansinius bandymus pastebėta, kad didėjant žirnių kiekiui lesaluose, 2 ir 3 kalakučiukai ir kalakučiukės geriau pasisavina riebalus (atitinkamai 0,66–2,47 ir 0,33–3,39 proc., palyginti su kontrolinės grupės paukščiais). Trečiosios grupės kalakutai geriau pasisavina energiją, palyginti su kontroliniais 6,11 proc. Bandomųjų grupių kalakutės, gavusios žirnių, geriau virškino baltymus (atitinkamai nuo 1,71 iki 3,48 proc. daugiau negu kontrolinių).

Pirmąsias keturias auginimo savaites 15 proc. sojų rupinių pakeitus žirniais, 5–8 savaites – 20 proc., 9–12 savaičių – 30 proc., o vyresniems kalakutams ir visai nebeduodant sojos rupinių, o vietoje jų 40 proc. žirnių, per penkis mėnesius sutaupoma 40–50 litų nuo kiekvienos lesalų tonos, jei sojų rupiniai kainuoja 800–900 litų, o žirniai – 400 litų. Ekonomiškiausia mėsai pateles auginti iki 16–18, o patinus iki 20– 24 savaičių.

Atsižvelgiant į lesalų kainos kitimus, apskaičiuota užaugintų 3 grupės kalakutų iki 20 savaičių amžiaus 1 kg savikaina: patinėlių ji siekė 3,9 Lt, patelių – 4,2 Lt.

Lesalams tenka pati didžiausia visų išlaidų dalis – apie 63–70 procentų. Norint ekonomiškai panaudoti kombinuotuosius lesalus, labai svarbu nustatyti paukščių lytį, nes patelėms per pirmuosius du mėnesius reikia sulesinti 45 proc. lesalų, o per auginimo laikotarpį – vidutiniškai 23 proc. mažiau negu patinėliams.