Žemdirbiui nėra vienodų metų – jų produkcijos gaminimo cechas po atviru dangumi, tad kad ir kaip gerai būtų parengtos auginimo technologijos, jas kasmet koreguoja mums nepavaldžios gamtos jėgos.

Kasmet gamta žemdirbiams pateikia vis naujų išbandymų. Po pernykštės vasaros sausros rudeniniai lietūs atgaivino žemę, todėl žiemkenčiai sudygo greitai ir vienodai. Spartų javų augimą ir gausų krūmijimąsi pristabdė tik spalio gale spustelėjęs pirmasis šaltukas. Bet lapkritį vėl atšilus, augalų vegetacija atsinaujino ir tęsėsi iki pat sausio vidurio, todėl ir vėliau sėti javai gerai išsikrūmijo ir užaugino gausią lapiją. Sausio pabaigoje gamta pasirūpino žiemkenčiais: prieš paspaudžiant pirmajam šią žiemą rimtam šalčiui, javus užklojo puriu sniego patalu. Taigi atrodo, kad būsimam derliui yra padėti tvirti pamatai: javai gerai išsikrūmijo ir išaugino labai gausią ir stiprią šaknų sistemą. Visa tai žemdirbio naudai.

Tačiau skaičiuoti pelną dar anksti. Kol javai subrandins grūdą, jų dar laukia daug pavojų. Žiema dar nesibaigė ir dar neaišku, kokių jos išdaigų sulauksime. Kol sniegas purus, plonesnis ar storesnis jo sluoksnis žiemkenčiams jokio realaus pavojaus nekelia. Bėda ta, kad sausio viduryje pasnigo ant neįšalusios žemės ir purus sniegas saugojo ją nuo įšalo. Sniego dangai sutankėjus ir išsilaikius ilgiau, žiemkenčiai gali nukentėti nuo pavasarinio pelėsio.

Pavasarinis pelėsis

Pavasarinio pelėsio sukėlėjas Fusarium nivale dirvoje gali gyventi saprofitiškai (misdamas negyvų organizmų organinėmis medžiagomis arba gyvų organizmų išskyromis). Ypač didelės ligos pradų sankaupos randamos dirvoje atsėliuojant varpinius javus arba sėjant po varpinių daugiamečių žolių ar varputėtose dirvose. Šis patogenas plinta ir per užkrėstą sėklą, nes yra vienas iš keleto Fusarium genties grybų, kurie sukelia varpų fuzariozę.

Jei F. nivale apsikrėtę grūdai pasėjami į dirvą nebeicuoti, dažniausiai jie visai nesudygsta, o jei ir sudygsta, tai augalai išauga silpni, jų šaknys būna parudavusios, papuvusios. Tokie augalai dažnai žūva žiemojimo metu ir yra infekcijos šaltinis aplinkiniams augalams.

Pavasariniu pelėsiu javai apsikrečia rudenį, bet liga išryškėja anksti pavasarį. Ji labiau išplinta ankstyvosios sėjos ir tankesniuose, prieš žiemą labai suvešėjusiuose pasėliuose, ypač kai sniegas iškrinta ant nesušalusios dirvos, padengia augalus storu sluoksniu ir ilgai išsilaiko. Po sniego danga ant neįšalusios žemės susidaro labai palankios sąlygos ligai plisti: temperatūra laikosi apie nulį, augalų nepasiekia šviesa, padidėja CO2 koncentracija.

Šiemet augalai tvirti, jų šaknų sistema gerai išsivysčiusi, todėl nuo pavasarinio pelėsio nukentėjus lapijai, jie gali atželti. Deja, veiksmingos cheminės apsaugos nuo šios ligos nėra. Anksti pavasarį, vos tik galima įvažiuoti į dirvą, smarkiai pavasarinio pelėsio pažeistiems pasėliams galima pagelbėti. Lengvomis akėčiomis reikia pakedenti susidariusią sulipusių lapelių „plutą“ ir patręšti pasėlius azotu, kad augalai sustiprėtų ir sparčiau pradėtų augti.

Lapų ligos

Vešli žieminių javų lapija yra geras prieglobstis peržiemoti lapų ligoms. Šiemet kaip niekada gausiai lapija pažeista miltligės, rūdžių, net dryžligės, todėl tikėtina, kad lapų ligos gali pradėti plisti anksčiau negu įprasta.

Vis delto su fungicidais nuo lapų ligų į pasėlius nereikėtų skubėti nuo pat ankstyvo pavasario. Vertėtų palaukti iki bamblėjimo pradžios, kol pirmasis bamblys jau bus užčiuopiamas. Krūmijimosi tarpsniu ligoti augalų lapai vėliau nunyks ir didesnės reikšmės derliui neturės. Tikėtina, kad jautresnių miltligei ir dryžligei javų pasėlius šiemet reikės purkšti fungicidais mažiausiai du kartus: bamblėjimo metu ir vėliau, jau išsiskleidus paskutiniajam lapui arba javams išplaukėjus.

Stiebalūžė ir javaklupė

Ši žiema, kurios iki pat sausio 20 d. net žiema sunku buvo pavadinti, labai palanki stiebalūžei ir javaklupei išplisti javuose. Stiebalūžė smarkiau išplinta ankstyvosios sėjos pasėliuose, tačiau šiemet kone visi javai pagal augalų išsivystymą gali būti priskirti ankstyvųjų pasėlių kategorijai. Ir dar, nors stiebalūžės sukėlėjo sankaupų dirvoje gausėja auginant daugiau varpinių javų sėjomainoje, tačiau ligos pradai puikiai išlaiko gyvybingumą ir giliai aparus, o po metų ar dvejų – vėl atarus į dirvos paviršių. Jau praėjusiais metais stiebalūžė buvo gausiai išplitusi ir tik ankstyva javų branda ir lengvos varpos išgelbėjo smarkiau pažeistus javus nuo išgulimo.

Tačiau reikia prisiminti, kad apsauga nuo stiebalūžės galima tik augalų bamb­lėjimo metu, vėliau fungicidai ligos jau nebesustabdys. Stiebalūžės žala grūdų derliui priklauso nuo ligos intensyvumo – silpnai pažeistų augalų derliui liga neturi įtakos, tačiau stipriai pažeistų augalų grūdų skaičius varpoje ir jų svoris sumažėja trečdaliu, o 1 000 grūdų masė – šeštadaliu. Fungicidų normos nuo stiebalūžės taip pat negalima mažinti, be to, ir pačių augalų apsaugos produktų pasirinkimas nedidelis – veiksmingai ligą kontroliuoja tik Sportakas 1,0 l ha-1, Input 1,0 l ha-1 arba Fleksiti 0,5 l ha-1. Stiebalūžės kontrolė brangi, todėl, prieš nusprendžiant purkšti nuo stiebalūžės, reikia įsitikinti, ar tikrai liga išplitusi konkrečiame pasėlyje. Purkšti fungicidais reikėtų tik tada, kai bamblėjimo metu randama daugiau negu 35 proc. pažeistų augalų.

Javaklupė yra smarkiai išplitusi Anglijoje ir kituose kraštuose, kur žiemos šiltos ir drėgnos. Tačiau ligos pažeistų augalų su pabalusiomis stačiomis varpomis, kai sveikos jau būna nulinkusios, vis dažniau matyti ir mūsų laukuose. Javaklupės pažeisti  augalai lengvai išsirauna iš dirvos, nes jų šaknys būna nupuvusios. Sukėlėjas užkrečia tik sudygusius javus ir iš lėto pūdo jų šaknis. Ligai įsigalėti padeda ilgas drėg­nas ruduo ir žiema be įšalo. Pavasarį žemesnėse vietose dažnai matyti gelsvų javų plotai, kopijuojantys dirvos reljefą, tai dažniausiai ir būna javaklupės židiniai. Deja, registruotų Lietuvoje cheminių produktų, veiksmingų nuo javaklupės, kol kas nėra.

Palankios sąlygos kenkėjams peržiemoti

Gruodžio ir didesniąją sausio dalį vyravę šilti orai buvo palankūs javų kenkėjams – tripsams, amarams, javiniams lapiniams pjūkleliams, lemams ir kitiems žaldariams žiemoti. Žiemkenčiuose anksčiausiai iš jų pasirodo tripsai. Jie žalingi visiems žieminiams javams, tačiau labiausiai mėgsta rugius ir kvietrugius.

Tripsų ypač pagausėja, kai paliekamos neartos ražieninės dirvos, nenurinkti nuo laukų šiaudai ar kitos augalinės liekanos, po kuriomis jie ir žiemoja. Šie kenkėjai jų migracijos į pasėlius metu yra jautrūs meteorologinėms sąlygoms. Jiems plisti palankūs šilti, sausi ir nevėjuoti orai.

Ar tikrai šiemet gausiai išplis tripsai, priklausys jau nuo pavasario orų. Jų gausumą pradedame stebėti žiemkenčiams bamblėjant. Tripsų gausumą įvertinti gana sunku, nes jie yra judrūs ir gana smulkūs bei slepiasi po javų lapamakštėmis. Tad kenkėjus reikia suskaičiuoti atsargiai praskleidus lapamakštes. Kai šie kenkėjai apninka apie 50 proc. stiebų, o ant stiebo vidutiniškai randama 1–2 tripsai, javus reikia purkšti insekticidais. Nuo tripsų dažniausiai pakanka vieno purškimo sisteminio ar kontaktinio veikimo insekticidais. Jei sutampa purškimo nuo ligų laikas, insekticidą verta naudoti kartu su fungicidu. Saugoti javus nuo tripsų verta tik iki javų išplaukėjimo, nes vėliau insekticidų naudojimas nuo jų bus mažai naudingas. Tripsai javams žalingiausi, kai maitinasi ant dar neišplaukėjusių varpų.

Sekti amarų gausumą

Iš amarų žieminiams javams daugiausia žalos padaro javiniai amarai. Tikėtina, kad jų javuose bus gausu ir šiemet, nes jų žiemojimo sąlygos buvo labai palankios. Šių amarų gausumą javų pasėliuose reikia stebėti javams išplaukėjus. Javiniai amarai labiau plinta žieminiuose kviečiuose ir kvietrugiuose, tuo tarpu rugiuose jų dažniausiai būna negausu. Javiniai amarai dažniausiai įsikuria žiemkenčių varpose, kur maitinasi ant besiformuojančių grūdų. Jie ypač žalingi, kai pasėlyje gausiai išplinta iki javų pieninės brandos.

Javiniams amarams plisti ir daugintis palankūs šilti ir sausi orai. Smarkūs lietūs nuplauna amarus nuo javų varpų bei lapų ir gali visiškai sustabdyti jų plitimą ir daromą žalą. Insekticidus nuo javinių amarų rekomenduojama naudoti nuo plaukėjimo tarpsnio iki pieninės brandos vidurio. Purkšti pasėlius insekticidais reikia amarams pasiekus žalingumo ribą. Šių kenkėjų žalingumo riba laikoma, kai javams išplaukėjus randama 20–30 proc. amarų apniktų stiebų, o apsikrėtusio stiebo varpoje – vidutiniškai po 2–3 amarus. Nuo javinių amarų pakanka vieno purškimo kontaktiniais insekticidais.

Tripsai ir amarai yra pagrindiniai žaladariai žieminiuose javuose, nuo kurių dažniausiai tenka naudoti insekticidus. Kiti kenkėjai – lemai, pjūkleliai – paprastai sunaikinami, kai purškiama nuo tripsų arba amarų.

Taigi gausybė pavojų dar tyko būsimo derliaus. Bet juk su pažįstamu priešu kovoti yra lengviau, o laiko pasirengti atremti žaladarių antpuolius dar yra. Belieka tikėtis, kad gamta bus palanki žemdirbiui ir galėsime džiaugtis gražiais pasėliais ir geru derliumi.