23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/03
Veislininkystės sistemos variklis - asociacijos
  • Daina STANIŠAUSKIENĖ, „Mano ūkis“
  • Mano ūkis

Pernai gruodį patvirtintas Europos Sąjungos reglamentas (Nr. 1857/2006) keičia veislininkystei teikiamos paramos sąlygas. Jau nuo šių metų gegužės 1 d. nebus mokamos veislinių gyvulių įsigijimo subsidijos, tačiau veislininkystės sistemoje problemų kyla ne tik dėl lėšų trūkumo, bet ir dėl to, kad galvijų augintojų asociacijos neranda bendros kalbos su valstybinėmis įstaigomis, nesutaria ir viena su kita.

Asociacijų interesai ir norai skirtingi, tačiau daugumos organizacijų atstovai pripažįsta, kad dabartinė gyvulių veislininkystės sistema neužtikrina racionalaus funkcijų pasiskirstymo tarp atskirų jos dalyvių, neskatina gyvulių augintojų savivaldos.

Kaip susitarti ir rasti išeitį iš susidariusios padėties, svarsto asociacijų atstovai.


Arvydas KARDIŠAUSKAS, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos (LJGGA) tarybos pirmininko pavaduotojas, ŽŪR Veislininkystės komiteto tarybos pirmininkas:

– Nors jau keleri metai, kai esame Europos Sąjungos nariai, tačiau veislininkystės sistemoje esminių pokyčių neįvyko, ji plėtojama skirtingai negu kitose šalyse, kuriose veislininkystės sistemos varik­lis – asociacijos. Gyvulių augintojai yra veislininkystės įmonių, spermos gamybos centrų savininkai. Lietuvoje dalis šių įmonių yra valstybinės, dalis privačios, o Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba atlieka tik kontroliuojantį vaidmenį, užkirsdama kelią asociacijų savarankiškumui, neatsižvelgdama į jų pasiūlymus.

Karvių produktyvumo didėjimas nevisiškai atspindi veislininkystės darbą. Neturime galutinio veislininkystės produkto – geros veislinės vertės gyvulių. Bemaž pusė šalyje naudojamos bulių spermos yra užsienio šalių genetikos, veislinės telyčios irgi perkamos kitose ES šalyse, o juk valstybė ir jos žmonės tuo turtingesni, kuo daugiau parduoda. Atiduodame pinigus užsieniečiams. Lietuva praranda veislininkystės šalies pozicijas pasaulio rinkoje, ir tai liūdna pripažinti.

Kad padėtis pasikeistų, būtina taikyti gerai žinomą buliukų auginimo ir tikrinimo schemą, skatinti ūkininkus dalyvauti veislininkystės procese, tačiau be valstybės paramos kol kas sunku būtų tai įgyvendinti, nes veislinių gyvulių kaina neatitinka jų auginimo kaštų. Ekonominių svertų, kurie paskatintų ūkininkus auginti gyvulius veislei, mažoka. Geriau pieninę karvę apsėklinti mėsinių bulių sperma ir gimusį buliuką parduoti už tūkstantį litų.

Jonas LINGYS, Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos (LŽGGA) tarybos pirmininkas:

– Apie veislininkystę daug diskutuojame ir šnekame, deja, mūsų kalbos nėra įkūnijamos. Viena iš aktualiausių galvijų veislininkystės problemų – selekcijos programų įgyvendinimas. Mes parengiame veislės tobulinimo programą, tačiau jos negalime įvykdyti, nes ne visų veislininkystės įmonių ir privatūs sėklintojai derina su asociacijomis, kokių bulių sperma sėklinti konkrečių ūkininkų karves. Galvijų augintojas suviliojamas pigia užsienio buliaus spermos dozės kaina, neatsižvelgiant į to buliaus veislinę vertę.

Pradžių pradžia – savivalda. Pirmiausia asociacijos turi perimti kai kurias valstybinių veislininkystės institucijų funkcijas. Tam turi būti numatytas ir atitinkamas finansavimas. Kad asociacijos galėtų deramai įgyvendinti joms paskirtas funkcijas, būtina samdyti kvalifikuotus specialistus, kurie rengtų selekcijos programas, konsultuotų augintojus. Be valstybės paramos asociacijos nesutvirtės.

Būtina tobulinti pačių augintojų švietimą. Dar yra tokių ūkininkų, kurie nesuvokia, kad, gerindami savo bandos genofondą, ateityje gaus naudos. Juk galvijų veisimo rezultatas tampa matomas tik po 4–5 metų. Taigi padarytos klaidos gali brangiai atsieiti. Veislininkystėje klaidų geriau nedaryti.

Reikėtų keisti buliukų auginimo ir vertinimo skatinimo mechanizmą. Ūkininkai nesuinteresuoti jų auginti, nes užsieniečiai už 1 mėn. veršelius siūlo iki tūkstančio litų. Negalime daryti jokios įtakos privačiam ūkiui: augintojas pats sprendžia, kas jam labiau apsimoka. Taigi belieka veislinių gyvulių auginimą, ypač telyčių, skatinti ekonominiais svertais. Kol kas veislinių gyvulių paklausa gerokai lenkia pasiūlą. Jų trūksta ne tik vidaus rinkoje, bet ir Rytų šalių augintojams, tačiau į užsienio rinką galime patekti tik turėdami didelius veislinių gyvulių kiekius.

Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba turėtų tik kontroliuoti, kaip mes vykdome mums deleguotas funkcijas. Tokia sistema, kai veislininkystė patikėta asociacijoms, veikia visoje Europoje. Taigi yra iš ko pasimokyti.

Edgaras GEDGAUDAS, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius:

– Viena iš pagrindinių problemų, kodėl atsidūrėme prie suskilusios geldos, yra ta, kad mūsų savivalda nepriimtina valstybinėms institucijoms. Kol savivalda bus popierinė, tol niekas nepasikeis. Dar prieš stodama į ES, Lietuva įsipareigojo gyvulių selekcinį procesą patikėti asociacijoms. Tam buvo skirtas ir pereinamasis laikotarpis, per kurį leista teikti finansinę paramą asociacijoms sustiprėti. Pereinamasis laikotarpis baigėsi, ateityje iš viso paramos neliks, o kas iki šios dienos padaryta? Valstybinių institucijų funkcijos jau turėjo būti perduotos asociacijoms. Jei savivalda nestovės tvirtai ant kojų, asociacijos tiesiog išnyks.

Taip pat svarbu apsispręsti, kokį gyvulį norime turėti: ar tokį, kokį turime dabar, ar tokį, kokį turi europiečiai. Turime įvardyti veislinę vertę ir pagalvoti, ar sugebėsime ją pasiekti. Jei ne, tai kam žaisti šį žaidimą“.

Prof. Česlovas JUKNA, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) direktorius:

– Niekas niekam netrukdo dirbti. Reikia tiesiog dirbti. Peikiame veislininkystės sistemą, kaltiname Žemės ūkio ministeriją, tačiau patys nežinome, kaip tą sistemą patobulinti, kokia ji turėtų būti.

Problemos nėra paviršutiniškos ir taip greitai nebus išspręstos, nes ūkiai yra smulkūs, bandos nedidelės, todėl kai kurių veislininkystės elementų tiesiog neįmanoma pritaikyti. Dėl to ir bulius vertinti sudėtinga. Neperšoksime tam tikro laiko tarpsnio, akimirksniu bandų nepadidinsime. Kol ūkiai nesustambės, tol veislininkystės ratas nepradės suktis. Kol neturėsime veislinių gyvulių, tol rinka merdės.

Dabar aplinkybės tokios, kad augintojui labiau apsimoka parduoti veršelį mėsai, o ne auginti jį kaip veislinį. Dėl šios priežasties net 40 proc. karvių sėklinama mėsinių bulių sperma, tai iš kur bus veislinių telyčių? Ūkininkai gyvena šia diena, nesusimąsto, kad veislinių gyvulių kaina yra 1,5 karto didesnė. Veislinių gyvulių paklausa auga kaip ant mielių ir vidaus, ir užsienio rinkose.

Kad gyvulių augintojas neturi naudos iš veislininkystės, nėra suinteresuotas gerinti veislinių gyvulių vertės, atsakinga ne Žemės ūkio ministerija ar Gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba. Rinka nepriklauso nuo ŽŪM įsakymų, ministerija jos nevaldo, ji valdo tik valstybės paramą.

Buliaus verte turėtų rūpintis spermos gamybos įmonės, o sėklintojai turi būti aktyvūs selekcinio proceso dalyviai. Buliai turi būti įvertinti Lietuvos sąlygomis, o šiandien privačios veislininkystės įmonės vadovaujasi perku-parduodu nuostata. Taip dirbant mažiausiai vargo, jokių išlaidų. Paprasčiau vežti įvertintų kitose šalyse bulių spermą, bet juk niekas negali garantuoti, kad užsienietiškas bulius Lietuvos sąlygomis pasiteisins.

Kaltinti kitus lengviausia, bet problemos kyla ne tik dėl valdininkų. Asociacijoms niekas nedraudžia dirbti savo darbą, jos viską gali daryti, išskyrus skirti valstybės paramą. Karas tarp kelių asociacijų vyksta dėl komercinių sumetimų. Pirmiausia, reikėtų parengti visas asociacijas tenkinantį veislininkystės sistemos projektą, pateikti jį svarstyti ŽŪM, ir jei jo nepatvirtins, tuomet galime kritikuoti, piktintis, kad ribojamas mūsų savarankiškumas ir trukdoma dirbti. Teigiama, kad ŽŪM diktuoja, bet juk dialogas nėra konstruktyvus.

Norint suaktyvinti asociacijų darbą, kad jos jungtų daugiau gyvulių augintojų, veislininkystės poveikis ūkių ekonomikai būtų didesnis, asociacijų veiklai vystyti reikia finansinės paramos. Valstybė selekcijos programų vykdymą perdavė asociacijoms, o jų veiklai vystyti lėšų neskyrė. Lėšos skiriamos tik veislininkystės priemonėms įgyvendinti. Asociacijų finansavimas nenumatytas įstatymais. Reikėtų inicijuoti įstatyminės bazės pakeitimą, kuris leistų remti asociacijų veik­lą biudžeto lėšomis.

Gintaras KASCĖNAS, Lietuvos-Vokietijos UAB „Litgenas“ veislininkystės įmonės generalinis direktorius, LGVA narys:

– Visi žinome veislininkystės sistemos trūkumus, bet niekas nesiruošia jų taisyti, tą patį kalbame jau dešimt metų, bet niekas nesikeičia. Asociacijoms siūloma susivienyti, tačiau tai įsisenėjusių veislininkystės problemų neišspręs. Būtina rasti bendrą kalbą ne tik tarpusavyje, bet ir su valstybinėmis institucijomis, kurios, deja, į mūsų balsą neįsiklauso, į mūsų siunčiamus raštus ir pasiūlymus neatsižvelgia, o valstybės paramą skirsto neracionaliai. Valstybės skiriami pinigai gyvulių genetikos nepagerins, jei nebus tinkamai dirbama. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo kasmet veislininkystės programai įgyvendinti buvo skiriamos nemažos lėšos (po 16–20 mln. Lt), o ką mes šiandien turime – nė vieno tarptautinius reikalavimus atitinkančio buliaus. Švelniai tariant, veislinis darbas tebuvo imitacija. Blogiausia, kad nepradėjome nieko daryti, kad ateityje tokių bulių turėtume.

Bulių vertinimo metodika neatitinka europietiškų standartų. Būtina įtraukti ir pradėti kaupti daugiau jo veislinę vertę nusakančių duomenų, pvz., ilgaamžiškumo, somatinių ląstelių kiekio ir kitų. Lietuvoje atsižvelgiama tik į pieno riebumą ir baltymingumą, o tai tik 50 proc. buliaus veislinės vertės. Veislininkystės įmonės yra tokioje padėtyje, kad priverstos vertinti bulius, nors iš anksto žinoma, kad jie bus niekam tikę. Taigi už vertinimą gauti pinigai išmetami, nes blogintoju pripažintas bulius išbrokuojamas. Jei norime išplaukti į tarptautinius vandenis, reikia įstoti į tarptautinę organizaciją „Interbull“.

Asociacijos, o ne valdininkai, turėtų nuspręsti, kas yra gyvulio veislinė vertė. Tai turi būti objektyvūs kriterijai. Paradoksalu, kad paramą valdo ir skirsto vieni, o už rezultatą atsakingi kiti. Jei atsakingos yra asociacijos, o Žemės ūkio rūmai yra žemdirbių parlamentas, tai ar nevertėtų paramos skirstymą patikėti ŽŪR. Kiekviena asociacija už įvykdytas užduotis gautų finansavimą, jei jų neįvykdys – paramos negaus, o ŽŪR lėšas grąžins valstybei – labai paprasta. Tačiau pinigai ne pats svarbiausias dalykas, svarbiau, kad leistų dirbti. Jei skirs paramą, bet neleis dirbti, gerų rezultatų nesitikėkime.

Gediminas VALIULIS, valstybinės įmonės „Šiaulių regiono veislininkystė“ direktorius, LŽGGA narys:

– Nėra absoliučios tiesos, nėra absoliučios netiesos. Kai kurie kaltinimai valstybinėms įstaigoms turi pagrindo, tačiau netiesa, kad veislininkystės sistemoje nieko nepadaryta. Ne viską esamomis sąlygomis buvo galima įgyvendinti, tam yra ir subjektyvių, ir objektyvių priežasčių, todėl negalima kategoriškai teigti, kad valstybės parama švaistoma.

Bulių tikrinimo sistemą tikrai reikėtų tobulinti – į selekcinį indeksą įtraukti papildomų kriterijų. Be to, bulių atranka turėtų būti griežtesnė, o kad netaptume priklausomi nuo įvežtinės užsienietiškų gyvulių spermos, reikėtų įvertinti dvigubai daugiau bulių negu dabar. Tačiau tai labai brangu, juk, kol bulius įvertinamas pagal dukterų savybes, praeina bemaž 4,5–5 metai – jis sulaukia 6 metų amžiaus. Be to, ne visi buliai pripažįstami gerintojais, kiti išbrokuojami. Taigi tas gerintojas turi padengti visas savo ir kitų bulių vertinimo išlaidas.

Reikėtų sukurti tokį modelį, kuris įpareigotų veislės gerinimo programoje dalyvaujančią veislininkystės įmonę įsijungti ir į bulių vertinimo procesą. Žinoma, paprasčiau ir pigiau atsivežti spermą ir ją parduoti, tačiau veislininkystėje komercija nepriimtina. Privačios veislininkystės įmonės vengia tikrinti bulius, nes tai per brangu.

Tobulumui ribų nėra, bet negalima sumenkinti to, kas jau įgyvendinta. Nemaža pažanga padaryta, pradėjus taikyti BLUP veislinės vertės vertinimo metodą. Mūsų buliai neatitinka tarptautinių reikalavimų, nes dar nevertinami pagal visus požymius, tačiau ruošiamasi ir tam.

Kad asociacijos perimtų dalį valstybinių veislininkystės institucijų funkcijų, reikia ne tik pakankamo finansavimo, bet ir gerų specialistų, technikos, įrangos, o tai daug kainuoja.

***

Remiantis naujuoju ES reglamentu, leidžiama remti tam tikras gyvulių veislininkystės sritis. Galima kompensuoti 100 proc. administracinių gyvulių kilmės knygų rengimo ir tvarkymo išlaidų. Taip pat 70 proc. bus finansuojamos trečiųjų šalių arba jų vardu atliktų tyrimų, siekiant nustatyti gyvulių genetinę kokybę arba produktyvumą, kaštų, išskyrus kontrolės, kurią atlieka gyvulių savininkas, ir įprastos pieno kokybės kontrolės išlaidos. Iki 2011 m. gruodžio 31 d. galima kompensuoti 40 proc. lėšų, kurias investuos gyvulių augintojas, diegdamas savo ūkyje pažangius veislininkystės metodus arba būdus, išskyrus dirbtinio apvaisinimo išlaidas.