Senųjų Trakų seniūnijoje laukai nėra derlingi – žemės našumo balas čia dažnai nesiekia nė trisdešimties. Tačiau apylinkių grožis, čia pat Galvės ežero saloje stūksanti pilis, magišką turistų traukos aurą skleidžiantys Trakai ir patogi geografinė padėtis vilioja šiose vietose kurtis pasiturinčius sostinės gyventojus, pasiryžusius mokėti už žemės hektarą 100 tūkst. ir daugiau litų. Taip aukštai užkelta kainos kartelė yra praktiškai neįveikiama ūkininkams, jau ne vienerius metus nuomojantiems žemę iš savininkų ir svajojantiems apie ūkio plėtrą. Jaunasis ūkininkas Zenonas Baranovskis – vienas iš jų.

Nuo mažų dienų prie žemės darbų pripratęs, daug patarimų iš savo tėvo – patyrusio žemdirbio, vieno stambiausių Trakų rajono ūkininkų – Ivano Baranovskio (Ivan Baranovskij) iki šiol sulaukiantis Zenonas net nesvarsto galimybės trauktis iš žemės ūkio veiklos. „Dabar, kai šitiek investuota į ūkį, beveik visa reikiama technika įsigyta, kelio atgal nėra“, – tvirtina Zenonas, prieš dvejus metus įregistravęs jaunojo ūkininko ūkį ir dabar dirbantis per 200 hektarų.

Bene didžiausia kliūtis ūkiui plėtoti – žemės nuosavybės neturėjimas. Visa Zenono dirbama žemė nuomojama. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko ir jėgų atima vien nuomos sutarčių sudarymas, notaro patvirtinimas ir registravimas Registrų centre, kai žemės savininkų gerokai per dvidešimt. O kur dar nuolat tvyranti įtampa, ar savininkas neapsigalvos... Žemės savininkai puikiai žino savo teises ir moka ūkininkus „pareketuoti“ – mokėk didesnę nuomą, antraip parduosiu žemę.

Derliai negausūs

Trakų rajone, kuris priskirtas didelio nepalankumo ūkininkauti vietovėms, didelių derlių neįmanoma išauginti. Žemės čia nederlingos, humuso kiekis tesiekia 0,5–1,5 procento. „Kviečių mūsų žemėse neapsimoka auginti. Net ir patręšus trąšomis, jų poveikis būna menkas, nes dirvoje mažai organinių medžiagų, – sako Baranovskių ūkių konsultantas, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Trakų skyriaus vedėjas Albertas Malašauskas. – Lieka keturios pagrindinės kultūros – lubinai, avižos, grikiai, rugiai“.

Derliaus nenašiose žemėse ūkininkaujantys žemdirbiai gauna vidutiniškai tris kartus mažiau, palyginti su derlingų žemių rajonuose dirbančiais ūkininkais. Net ir visą technologiją kruopščiai išlaikę ūkininkai pernai kūlė po 2,5 t/ha kviečių, rugių nesiekė ir 2 t/ha, avižų – tik 0,5 t/ha tepribyrėjo. Tad 260 Lt priedas už hektarą (galima sakyti, pusės tonos grūdų kaina), kai kam iš pašalės galbūt atrodantys dideli pinigai, iš tiesų nekompensuoja gaunamo derliaus skirtumų.

Ekologinė žemdirbystė – būdas išgyventi

Ieškodami būdų išgyventi, žemdirbiai vis dažniau renkasi ekologinę žemdirbystę – Trakų rajone iš viso yra 120 ekologinių ūkių. Ne paslaptis, kad ekologiniai ūkiai steigiasi todėl, kad jiems numatytos daug didesnės tiesioginės išmokos. Žiūrint iš ekonominės pusės, prastose žemėse neverta ūkininkauti ekologiškai, nes, net ir intensyviai auginant, gero derliaus čia nereikia tikėtis. Teigiamą maisto medžiagų balansą dirvoje išlaikyti sudėtinga nelaikant gyvulių ir netręšiant laukų mėšlu. Tiesa, daug galima nuveikti taikant tinkamą sėjomainą.

„Sėjomaina – tai žemės suskirstymas kiek įmanoma vienodo dydžio laukais, kur kultūrų kaita vykdoma pagal iš anksto numatytą planą. Dabar įsivaizduokime: vienas laukas yra 70 ha, likusieji 30 laukų – po 1 ha. Kaip tokiuose laukuose ­padaryti idealią sėjomainą?“ – realiai ūkininkų galimybes apibūdina A. Malašauskas, pridurdamas, kad racionaliausias ekologinio ūkio dydis – 20–30 hektarų.

Ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai ne tik gauna didesnes išmokas, bet ir turi įvykdyti daugybę reikalavimų. Vienas iš jų – atsiųsti paraiškas ūkiui sertifikuoti kartu su laukų blokų žemėlapiais sertifikavimo įstaigai „Ekoagros“ iki kovo 31 dienos. Nors Žemės ūkio skyriuose iki balandžio 2 d. numatyta įdiegti kompiuterinę programą žemėlapių blokų išdavimui. Išeitų, kad pratęsus paraiškų „Ekoagros“ teikimo laiką, būtų įmanoma daug tiksliau nubraižyti laukų žemėlapius. „Neabejotinai įbraižytų laukų ribas reikės koreguoti, taisyti, bet tokia tvarka. Tad dabar braižome ant senų žemėlapių. Jei ūkininkas stambesnis, jo žemės gali būti išsidėsčiusios ir per keturias seniūnijas, o blokų žemėlapių susidaro koks 15, tuomet tenka visą dieną prasėdėti“, – ne vienerių metų patirtimi dalijasi A. Malašauskas.

Ūkį perduos sūnui

Ivano Baranovskio jau beveik visas ūkis – per 70 ha – yra ekologinis, o Zenonas tik dešimtadalyje savo dirbamos žemės – 24 ha – ūkininkauja ekologiškai. Tėvas ketina savo ūkį perduoti sūnui, o pats dėl sveikatos problemų norėtų trauktis iš ūkininkavimo.

Avižos, grikiai, lubinai, kviečiai, miežiai, rugiai – tai pagrindiniai Zenono auginami augalai. Pernai dėl nepalankių orų derlius buvo itin prastas. Didelių nuostolių atnešė miežiai, nes į jų technologiją buvo nemažai investuota, o derlius subrendo visai menkas. Zenonui ūkyje darbuotis padeda vyresnysis brolis Tadas. „Mielai paimsiu tėčio žemę, norėčiau ir dar daugiau plėsti pasėlių plotus“, – jaunasis ūkininkas neįsivaizduoja savęs dirbančio kitokį darbą.

Užaugintą produkciją Baranovskiai parduoda „Malsenos“ Vievio filialui, kviečius ir miežius perka kiaulininkystės kompleksai, dalį derliaus nuperka bendrovė „Kemira GrowHow“. Ekologiškų grūdų visada reikia žuvininkystės ūkiams.

Ar ūkininkaujant tokiose gražiose vietose, istoriniais įvykiais apipintose žemėse (jau vien ko vertas faktas, kad 1350 m. Senuosiuose Trakuose gimė Lietuvos valdovas Vytautas Didysis), nekyla minčių užsiimti kaimo turizmu? Galvota ir apie tai, bet viskas ne taip paprasta. Pirmiausia reikia labai didelių investicijų. „Šiais laikais karvei fermoje vietą sukurti kainuoja 10 tūkst., o žmogui – apie 60 tūkst. litų reikia skirti, – apskaičiavęs konsultantas A. Malašauskas. – Nors, aišku, visokių kaimo mėgėjų yra, kitam gal užtenka ir palapinės“.

Perspektyva – sėklininkystės ūkis

Zenono planuose – sukurti sėklininkystės ūkį. Jei ekologinių ūkių plotai plėsis šiandieniniais tempais, neabejotinai augs ekologiškos sėklos poreikis. Šiuo metu rinkoje ekologiškos sėklos labai trūksta. „Manau, ateityje tai bus geras verslas. Ketinu auginti lengvų žemių kultūrų sėklas: avižas, lubinus, grikius, rugius“, – vardija jaunasis ūkininkas.

Sėklininkystės ūkiui būtina turėti gerus sandėlius su aktyviąja ventiliacija ir valymo mašinas. Beicavimo mašina irgi reikalinga (juk yra ekologiškų beicų, pavyzdžiui, biojodis). Galvodamas apie ateitį, Zenonas lizingo būdu pirko sandėlius ir nori prašyti paramos jų rekonstrukcijai. Konsultantas A. Malašauskas dabar stengiasi išsiaiškinti, ar lizingo būdu įsigyto statinio rekonstrukcijai galima tikėtis paramos. „Iš kur tada jaunam ūkininkui gauti pinigų?“ – klausia Zenonas, be paramos sunkiai įsivaizduodamas numatytų darbų įvykdymą. Būtinai pirks ir purkštuvą, sėjamąją su lokaliu trąšų įterpimu ir specialias akėčias ekologiniams pasėliams akėti – tai pagrindinė apsaugos nuo piktžolių priemonė.

Tokie ūkininko Zenono Baranovskio planai. Ar bus lemta jiems tapti realybe, – parodys laikas. Galima neabejoti tik tuo, kad darbštumo, tvarkingumo, pasitikėjimo savo jėgomis ir atkaklumo siekiant tikslo jaunam žemdirbiui netrūksta.