Mėsos sektoriaus situacija šiandien yra ypatingai komplikuota. Ją nulėmė nepalankios klimatinės pašarų gamybos sąlygos ir smarkiai sumažėjusios gyvulių supirkimo kainos. Brangstant grūdams ir kitiems pašarams, supirkėjams delsiant laiku atsiskaityti už produkciją, ūkininkai priversti atsisakyti penėti buliukus. Prisidėti prie padėties normalizavimo šiame sektoriuje (padėti augintojams ir perdirbėjams susitarti, pasiekti geresnių supirkimo kainų) gali nepriklausoma gyvulių supirkėjų grandis.

Pradėjus darbuotis pieno supirkimo kooperatyvams, skundų dėl per mažų žaliavos supirkimo kainų, žalio pieno kokybės rodiklių gerokai sumažėjo. Galvijų mėsai augintojų kooperacija tik dabar žengia  pirmuosius žingsnius – praėjusią vasarą keliolika ūkininkų įkūrė kooperatyvą „Lietuviška mėsa” tikėdamiesi, kad jis padės spręsti smulkiųjų galvijų augintojų  santykius su mėsos perdirbėjais, gvildens aktualius galvijų penėjimo klausimus.

Nori išgyventi – ieškok alternatyvų

Galvijininkystės ūkiai negali pasigirti įspūdingais gamybiniais rodikliais. Iki šiol gajus klaidingas požiūris, kad mėsos gamybos sėkmę nulemia vien galvijų genetika, todėl mėsai auginamus galvijus esą galima šerti prasčiau, pasitenkinant tuo, kas lieka nuo pieno ūkyje laikomų gyvulių. Retas savininkas stengiasi subalansuoti penimų galvijų racionus, kad pastarieji greičiau nusipenėtų. Daugelis iš viso galvijams teduoda stambiųjų pašarų, apibarstydami juos koncentratais. Galima išskirti dvi tokio neracionalaus ir nesubalansuoto galvijų šėrimo priežastis: pirma, gyvulių supirkimo kainos yra mažos ir nepastovios, tad auginti galvijus mėsai (vertinant vidutinę metinę galvijų supirkimo kainą) yra nuostolinga; antra, šio sektoriaus ūkiuose nėra pelningumo didinimo tradicijų. Lietuvoje sukaupta labai mažai duomenų apie pašarų pasiūlą penimiems galvijams, o ir tie skurdūs. Trūksta gamybinių bandymų, kurie padėtų atsakyti į klausimą, kuo ir kaip šeriant galima būtų pigiai ir greitai nupenėti bulius. Įmonės, kurios prekiauja žemės ūkiui skirta produkcija, formuodamos savo asortimentą, orientuojasi išskirtinai į pieno ūkius.

Susidarius situacijai, kai pašarinių grūdų kainos muša rekordus, o retas ūkis turi prisikaupęs kokybiškų stambiųjų pašarų, verta pagalvoti apie alternatyvą – šėrimą maisto pramonės atliekomis. Pašarų specialistai turėtų patarti, kaip atpiginti penimų galvijų racionus, kad bent turimus tradicinius ūkiuose sukauptus pašarus galvijai pasisavintų maksimaliai. Būtent tokius uždavinius sau kelia ŽŪK „Lietuviška mėsa”. Padedant bendrovės „Kemira GrowHow” gyvulių mitybos specialistams, kooperatyvo gamybinėje bazėje  subalansuotas beveik šimto penimų buliukų racionas. Kooperatyvo gamybininkai dar prieš ganiavos pradžią tikisi sužinoti, ar verta pieninių veislių penimų buliukų pašarą praturtinti baltymais (rapsų išspaudomis), kiek jie gali priaugti per parą, kai jų racionas atitinka visas gyvulininkystės specialistų rekomendacijas.

Sezoniškumas verčia skaičiuoti

Lietuvoje mėsai nupenėtų galvijų „išpardavimas” paprastai sutampa su ganiavos pabaiga. Pamažėle formuojantis mėsiniams ūkiams, kuriuose be veislinių gyvulių bandoma užsiimti ir buliukų penėjimu, mėginama planuoti realizaciją, orientuojantis į tuos metų periodus, kai supirkimo kaina nekrenta žemiau 4 Lt už 1 kilogramą gyvojo svorio. Smulkiųjų ūkių savininkai kažkodėl į tai visiškai neatsižvelgia ir nesiima net paties paprasčiausio gamybos planavimo. Jie nevengia parduoti galvijų sezoninių kainų nuosmukio metu, tuo blogindami ir taip prastą situaciją. Visa tai ne tik skatina veršelių „migraciją” į Vakarus, bet ir nežadina noro ieškoti išeities. Vienintelis patarimas išvengti nuostolių – suplanuoti karvės veršiavimąsi taip, kad jos atvestas prieauglis po pusantrų metų ar kiek vėliau, t. y. bent statistiškai palankiu pardavimui metu, svertų per 500 kg. Tokiu atveju, net ir pritrūkus pašarų, prieauglį pardavus papenėti, būtų įmanoma išvengti nuostolių. Būtent tokią pagalbą smulkiesiems galvijų augintojams šiandien teikia  kooperatyvas „Lietuviška mėsa”. Važinėdami pakiemiais pirkti nupenėtų galvijų, kooperatyvo atstovai padeda pašarų pritrūkusiems ūkininkams iš jų nupirkdami ne vien nupenėtus bulius, bet ir ūgtelėjusį, apie 300 kg sveriantį, prieauglį.

Kooperaciją pradėjo stambesnieji

Daugelyje Vakarų Europos šalių žemės ūkio žaliavas superka ir į perdirbimo įmones pristato kooperatyvai. Jų steigėjai paprastai yra ūkininkai. Pastarieji, turėdami perdirbimo įmonių akcijų, nesavanaudiškai užtikrina žaliavos supirkimo kainos ir kokybės balansą.

Lietuvoje kooperacijos idėją gyvulininkystės ūkiuose pirmieji pasigavo pieno gamintojai. Daugiau investavę į pieno ūkius, labiau pieno perdirbėjų stumdyti dėl pieno supirkimo kainų, gamintojai greičiau subruzdo jungtis. Ir nors iš pirmo žvilgsnio žaliavos kokybės problema mėsos sektoriuje nėra tokia opi kaip pienininkystėje, šiame sektoriuje ilgą laiką mindžikuota vietoje. Smulkieji galvijų augintojai visada pasisakė už kooperaciją, bet kooperuotis vengė, baimindamiesi atsakomybės ir užgriūsiančios administracinės naštos.

Stambesnieji mėsos ūkiai, laikantys daugiau penimų buliukų, gali pasiderėti su mėsos perdirbėjais dėl palankesnių kainų, todėl jiems kooperacija nėra gyvybiškai svarbi. Tad paradoksalu, kad kooperacija galvijų augintojų sektoriuje paviliojo ne smulkiuosius ūkininkus, bet stambesniuosius, jau įsitvirtinusius  šalies veislinių ir mėsinių gyvulių rinkoje. Praėjusių metų vasarą du stambių veislinių aubrakų bandų savininkai – Vidmantas Jonika (Plungės r.) ir Albertas Šiurna (Tauragės r.) inicijavo kooperatyvo įkūrimą. Taip atsirado ŽŪK „Lietuviška mėsa”, kurio pagrindinės darbo kryptys – atstovauti auginančių galvijus mėsai ūkininkų interesams prekybiniuose santykiuose su mėsos perdirbėjais, užsiimti intensyviu  buliukų penėjimu bei platinti veislinius mėsinius galvijus, konsultuoti galvijų auginimo bei laikymo klausimais.

Greito pelno beieškant

Kooperacijos žemės ūkyje idėjos realizavimas turėtų paskatinti didinti žaliavos produkcijos supirkimo kainas, planuoti gamybos apimtis, srautus ir gerinti žaliavos kokybę. Pieno gamintojų kooperatyvų patirtis rodo, kad kooperuoti ūkiai pieno kokybės rodikliais nesiskundžia. Išimtį sudaro tie atvejai, kai karvių bandos labai didelės, nes tuomet dažnai iškyla ne pieno sudėties (baltymų, riebalų) nustatymo, bet slaptų mastitų išvengimo problema.

Mėsos gamintojų situacija primena tą, kuri prieš kelerius metus buvo pieno gamybos sektoriuje. Daugiau kaip 90 proc. Lietuvoje nupenėtų gyvulių parduodama pagal gyvąjį svorį, todėl ūkininkai ne itin suinteresuoti užauginti mėsingesnį gyvulį. Supirkėjai ne visada sąžiningai nustato gyvulio svorį, delsia atsiskaityti. Toks mėsos perdirbimo įmonių samdomų gyvulių supirkėjų elgesys neskatina ūkininko gyvulius penėti taip, kad jie būtų kuo mėsingesni ir greičiau nusipenėtų. Šiandieninė situacija gyvulių supirkimo rinkoje, kai pašarai smarkiai pabrango, o gyvulių supirkimo kainos nukrito, kai karvės masiškai veršiuojasi, verčia ūkininkus nebeauginti veršelių, o parduoti juos eksportui.

Gamintojai ne kartą siūlė mėsos perdirbėjams steigti dideles buliukų penėjimo stotis, kurios visus metus supirktų veršelius ir intensyviai juos penėtų mėsai. Deja, daugelis stambiųjų mėsos perdirbimo įmonių, gavusios SAPARD ar kitą ES žemės ūkio produkcijos perdirbėjams skirtą paramą, dar nėra galutinai atsiskaičiusios su bankais. Anot perdirbėjų, steigti stotis, kuriose būtų penima per tūkstantį buliukų ir kurios pelno atneštų tik po pusant­rų–dvejų metų, neapsimoka. Todėl labai paradoksaliai skamba mėsos perdirbėjų žodžiai dėl „išvešėjusio“ veršelių pardavimo eksportui. Šiuo atveju smulkieji ir vidutiniai ūkininkai mėgina išvengti nuostolių, nes kuo mažiau turi penimų gyvulių, tuo menkesnio pelno gali tikėtis.

Akcentas – sąžiningas atsiskaitymas

Kooperatyvo „Lietuviška mėsa“ gamybinėje bazėje šiuo metu įmanoma penėti apie tūkstantį galvijų. Išsami pašarų ir gyvulių sąnaudų analizė, atlikta prieš pradedant penėjimą, rodo, kad, esant dabartinėms pašarų kainoms, nuostolių įmanoma išvengti laikant ne mažiau kaip 400 gyvulių, o jų pardavimo kaina neturėtų būti mažesnė kaip 4 Lt/kg (gyvuoju svoriu). Tik esant šioms dviem sąlygoms, įskaičiuojant darbo sąnaudas, tvartų eksploataciją ir kitas patiriamas išlaidas, verta auginti galvijus mėsai. Pelningumą galėtų padidinti sparčiau besipenintys buliukai (mėsinių ir pieninių arba skirtingų mėsinių veislių mišrūnai). Būtent  pastarąjį mišrinimo variantą ypač vidutiniams ūkininkams siūlo „Lietuviška mėsa”. Pavyzdžiui, ekstensyvios veislės žindenė jau ant­rą trečią veršiavimąsi gali atvesti pusiau intensyvios veislės prieauglį. Pastarosios žindenės labai pieningos ir rūpestingos „mamos“. Jų atvesti veršeliai mišrūnai (naudojant intensyvių veislių bulių spermą) puikiai penisi. Atjunkymo metu toks prieauglis neretai praauga „mamas”.

ŽŪK „Lietuviška mėsa” pasirengęs ne tik konsultuoti raciono atpiginimo klausimais ūkius, besiverčiančius galvijų penėjimu mėsai, bet ir padėti jiems įsigyti grynaveislių mėsinių veislių telyčių. Šių metų vasario pradžioje kooperatyvas pradėjo iš ūkininkų supirkti buliukus skerdimui. Už kilogramą gyvojo svorio mokėjo dešimčia centų daugiau negu kiti supirkėjai. Ir nors kol kas tai, matyt, buvo pagrindinis ūkininkų kriterijus renkantis supirkėją, jų neliks nepastebėti ir kiti „Lietuviškos mėsos” darbo principai – sąžiningas gyvulio pasvėrimas ir greitas atsiskaitymas.