Pastarųjų metų socialiniai-ekonominiai kaimo raidos rodikliai, tarp jų užimtumo, gerėja, nors vis dar atsiliekama nuo miesto. Nedarbo lygis kaime aukštesnis, darbo ieškojimo įgūdžiai menkesni, daugumai pagrindinė kliūtis įsidarbinti – išsilavinimo ir profesinių įgūdžių stoka. Ir nors didžioji kaimo gyventojų dalis sutinka dirbti už minimalią algą, laisvos darbo vietos rajonuose neužpildomos.

Mieste ir kaime daugėja dirbančiųjų. Pavyzdžiui, 2002 m. I ketvirtį kaime jų buvo 413,8 tūkst., o 2006 m. I ketv. – 8,7 tūkst. daugiau. Kaimo gyventojų užimtumo lygis 2006 metų I ketv. buvo 57,4 proc., miesto – 65,5 proc.  Mieste daugėja užimtų senyvo amžiaus (vyresnių kaip 65 metų) gyventojų. Trūkstant darbo jėgos, jie įsidarbina prekybos ar kituose sektoriuose. Kaime situacija kita – senyvo amžiaus dirbančiųjų per minėtą laikotarpį sumažėjo 4,4 tūkst. Tikėtina šio pokyčio priežastis – senyvo amžiaus ūkininkų pasitraukimas iš žemės ūkio gamybos.

Keičiasi kaimo gyventojų veiklos pobūdis. Dar 2002 m. daugiau kaip pusė jų dirbo žemės ūkyje, vertėsi medžiokle ir miškininkyste, o 2006 m. I ketv. šia veikla užsiėmė tik 41,1 proc. kaimo gyventojų. Plečiantis žemės ūkio produkcijos perdirbimo, kaimo turizmo verslui, auga gyventojų užimtumas pramonės ir paslaugų sektoriuose. Praėjusių metų I ketvirtį apdirbamojoje gamyboje dirbo 55,9 tūkst., arba 13,23 proc. užimtų kaimo gyventojų, prekyba, transporto priemonių ir namų ūkio reikmenų taisymu vertėsi 43,4 tūkst. (10,27 proc.), o statyboje dirbo 27,8 tūkst. (6,58 proc.) kaimo gyventojų. Maždaug 7 proc. dirbo švietimo, 5,6 proc. – sveikatos priežiūros, socialinį darbą.

Daugiausia kaime yra kvalifikuotų prekinio žemės ūkio ir žuvininkystės darbininkų (33,3 proc.), nekvalifikuotų darbininkų (14,2 proc.) ir kvalifikuotų darbininkų bei amatininkų (13,7 proc.). Specialistų grupei kaime priskiriami tik 8,2 proc. užimtųjų, o mieste jų yra daugiau kaip penktadalis. Šalyje daugėja samdomų darbuotojų. Kaime per ketverius metus jų padaugėjo nuo 220,6 tūkst. iki 272 tūkstančių.

Dauguma miesto ir kaimo gyventojų dirba visą dieną, tačiau kaimo gyventojų, dirbančių ne visą darbo dieną, dalis didesnė negu mieste (kaime – 25 proc., mieste – 7 proc.). Miesto gyventojai vidutiniškai per savaitę dirba 38,8 val., o kaimo – šiek tiek mažiau – 36,9 val. Tačiau kaimo gyventojai dažniau dirba vakarais ir savaitgaliais. Statistikos departamento duomenimis, vakarais (nuolat arba kartais) dirba 40,5 proc. kaimo ir 33,6 proc. miesto užimtųjų. Kaimo gyventojai rečiau poilsiauja savaitgaliais: šeštadieniais dirba 60,2 proc. kaimo ir 43,4 proc. miesto, sekmadieniais –  48 proc. kaimo ir 26,8 proc. miesto dirbančiųjų.

Kaimo bedarbių norai kuklesni

Statistikos departamento duomenimis, nedarbas kaime 2002 m. I ketv. siekė net 13,2 proc., o 2006 m. tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo iki 7,2 proc. Bedarbių mažėjimą sąlygoja šalies ūkio plėtra, naujų darbo vietų kūrimas ir šiek tiek sumažėjusi, tačiau besitęsianti gyventojų emigracija. Kaimo bedarbių 2006 m. pradžioje buvo 32,8 tūkst. – per metus jų sumažėjo beveik pusantro karto; jaunų (15–24 metų amžiaus) bedarbių kaime sumažėjo net 2 kartus.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, nedarbo lygis regionuose skiriasi. 2006 m. rudenį didžiausia darbingo amžiaus bedarbių vyrų dalis buvo Lazdijų (6,5 proc.), Druskininkų, Jurbarko (po 5,7 proc.), Ignalinos (5,6 proc.) savivaldybėse. Didžiausia bedarbių moterų dalis buvo Akmenės (11,4 proc.), Ignalinos (8,2 proc.), Lazdijų (8,1 proc.), Jurbarko (7,8 proc.) ir Joniškio (7,5 proc.) savivaldybėse. Moterų nedarbo lygis yra aukštesnis.  Jauni bedarbiai dominuoja Akmenės, Jonavos, Druskininkų savivaldybėse. Kas trečias Lietuvoje registruotas bedarbis – kaimo gyventojas. Apie 36 proc. gyventojų, besikreipiančių į darbo biržą, neturi profesinio pasirengimo.

Iš Statistikos departamento atlikto tyrimo aiškėja, kad didžioji dalis kaimo bedarbių iki tol dirbo žemės ūkyje, medžioklės, miškininkystės (13,5 proc.) ir pramonės (9 proc.) srityse. Mieste dauguma bedarbių (29 proc.) anksčiau dirbo prekybos, viešbučių ir restoranų, transporto įmonėse.

Darbo paieškos būdai mieste ir kaime panašūs: kreipiamasi į darbo biržą, pažįstamus, domimasi darbdavių skelbimais. Miesto bedarbiai labiau linkę skaityti darbdavių skelbimus žiniasklaidoje ir kreiptis pagalbos į gimines bei pažįstamus. Didesnė kaimo gyventojų dalis kreipiasi tiesiogiai į darbdavius. Kaimo žmonės geriau pažįsta vietinius darbdavius, todėl šis paieškos būdas lengviau prieinamas negu mieste.

Pragyvenimo lygis mieste ir kaime skiriasi, todėl bedarbių lūkesčiai pageidaujamo atlygio atžvilgiu nėra vienodi. Didžioji dalis miesto bedarbių (28,9 proc.) pageidautų uždirbti 1–1,5 tūkst. Lt per mėnesį, o dauguma kaimo bedarbių (24,4 proc.) pasitenkintų minimalia mėnesine alga (šiuo metu – 600 Lt).

Į darbo biržą – ne vien darbo

2006 m. vasario mėn. Darbo birža apklausė 4,2 tūkst. bedarbių (pusė jų – kaimo gyventojai), teiraudamasi, kokiais tikslais ir dėl kokių priežasčių šie kreipėsi į darbo biržą. Ilgalaikiai bedarbiai sudarė 34,4 proc. apklausos dalyvių, 76,8 proc. apklaustųjų biržoje registravosi nebe pirmą kartą. Tyrimas parodė, kad beveik 70 proc. apklaustųjų į darbo biržą kreipėsi tikėdamiesi susirasti darbą, tačiau jiems buvo svarbios ir kitos priežastys: noras įgyti ar pakeisti profesiją (14,1 proc.), galimybė gauti pažymą socialinei pašalpai (13,4 proc.), siekis gauti nedarbo draudimo išmoką (5,6 proc.). Trečdalis bedarbių pripažino, kad jie darbo intensyviai neieškojo. Anot apklaustųjų, įsidarbinti jiems kliudo nepakankamas išsilavinimas (35,9 proc.), trumpalaikės sveikatos problemos (26,7 proc.), nepakankamai aktyvi darbo paieška (22,4 proc.), profesinių įgūdžių (19,6 proc.) ir patirties (16,5 proc.) stoka. Dešimtadalis bedarbių teigė nežiną, kokio darbo norėtų, o 9 proc. bedarbių nurodė, kad darbas jiems nebuvo būtinas.

Bedarbių manymu, įsidarbinimo galimybes pagerintų profesijos įgijimas, kvalifikacijos kėlimas ar persikvalifikavimas (34 proc.), mokėjimas prisistatyti darbdaviui (26,6 proc.), pagalba įvertinant savo profesinius gebėjimus (16,9 proc.). Net 27,8 proc. bedarbių teigė, kad jiems jokios pagalbos nereikia.

Apklausų rezultatai atskleidžia regioninius skirtumus. Zarasų rajono bedarbių motyvacija susirasti nuolatinį darbą mažėja, bet didėja motyvacija gauti socialinę pašalpą, išankstinę pensiją. Biržų rajone daugėja bedarbių, kurie registruojasi, siekdami įsidarbinti, integruotis į darbo rinką. Jonavos rajone stiprėja bedarbių motyvacija įsigyti profesiją, kelti kvalifikaciją, persikvalifikuoti, pasinaudoti specialistų rekomendacijomis įvertinant profesinius gebėjimus renkantis profesiją.

Bedarbių apklausa parodė augantį Lietuvos darbo biržos internetinės darbo paieškos tinklapio (www.ldb.lt) ir paslaugos „informavimas telefonu“ populiarumą. Telefonu bedarbiai dažniausiai teiraujasi apie laisvas darbo vietas, registravimąsi darbo biržoje, galimybes dalyvauti darbo rinkos programose, įsidarbinimo galimybes užsienyje. Bedarbių vertinimu, geriausios darbo biržos teikiamos paslaugos – tai individualus konsultavimas, viešieji darbai, SMS žinučių į mobilųjį telefoną siuntimas, darbo paieška internete ir pranešimų apie naujus darbo pasiūlymus el. paštu siuntimas.

Darbdaviams tenka laukti

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2006 m. III ketv. laisvų darbo vietų padaugėjo beveik visose ekonominėse veiklose. Todėl teoriškai šalyje darbo neturi tie gyventojai, kurie to nenori, yra labai žemo profesinio pasirengimo arba kurių įsidarbinimo galimybes riboja nuo jų pačių nepriklausantys veiksniai: ilgalaikė liga, neįgalumas ir pan. Praėjusių metų III ketv. pabaigoje daugiausia ­laisvų darbo vietų buvo registruota pramonės (6,6 tūkst., arba 27,5 proc.), statybos (4,5 tūkst., arba 18,8 proc.), prekybos (3,6 tūkst., arba 15,2 proc.) įmonėse. Mažiausiai laisvų darbo vietų buvo žemės ūkyje, žuvininkystės (1,4 proc.) ir finansinio tarpininkavimo sektoriuose (1,4 proc.).

Praėjusių metų pirmąjį pusmetį Darbo biržoje daugiausia laisvų darbo vietų buvo registruota šiems specialistams: pardavimo ir verslo vadybininkams, buhalteriams, administracijos sekretoriams, bendrojo ugdymo mokytojams. Kvalifikuoti darbininkai ir aptarnavimo darbuotojai labiausiai reikalingi dirbti parduotuvėse, vairuoti transporto priemones, siūti drabužius, dirbti virėjais, statybininkais, suvirintojais. Nekvalifikuoti darbininkai labai reikalingi apdirbimo pramonėje, dirbti krovikais, valytojais, kiemsargiais, kurjeriais, gatvių pardavėjais, dirbti nekvalifikuotą darbą žemės ūkyje. Analizuodami laisvas darbo vietas, bent kiek susijusias su žemės ir miškų ūkiu apskrityse, matysime, kad nemažai laisvų darbo vietų miškininkystės ir medienos ruošos darbininkams buvo siūloma Alytaus (92 vietos), Tauragės (32), Telšių (65) apskrityse.  Žemės ir miškų ūkio variklinių mašinų ir įrenginių operatoriams 168 laisvos darbo vietos buvo Šiaulių, 142 – Panevėžio, 92 – Alytaus apskrityje. Telšių apskrityje reikėjo 63 pieno produktų gamintojų, medienos apdirbimo mašinų operatoriams buvo siūlomos 66 laisvos darbo vietos Utenos apskrityje.

2006 m. Darbo biržos atlikta darbdavių apklausa parodė, kad, ieškodami reikiamų darbuotojų, darbdaviai kreipiasi į Darbo biržą (84,4 proc.), randa kandidatą šiam asmeniškai kreipiantis į darbdavį  (69,8 proc.), atsiliepia į reklaminius skelbimus (16,8 proc.).  Nors pastaruoju metu darbdaviams dažniau prireikia darbo biržos paslaugų, tačiau darbuotojų paieška užtrunka ilgiau negu darbdaviai pageidauja. Daugiau kaip penktadalis apklaustų darbdavių teigė, kad jie nesulaukė darbuotojo pageidaujamu laiku arba iš viso jo negavo tarpininkaujant darbo biržai.

Darbo biržos specialistai kelia prielaidą, kad tokią situaciją lėmė darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema bei kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Rasti reikiamą darbuotoją yra vis sunkiau. Tarp darbdavių, kaip ir tarp bedarbių, auga elektroninių paslaugų populiarumas. 2006 m. I pusmetį elektroninėmis paslaugomis, ieškodami darbuotojų, naudojosi ketvirtadalis apklaustų darbdavių, tačiau jie – dažniausiai didžiųjų miestų atstovai.

Nors teritorinės darbo biržos prognozuoja įregistruosiančios nemažai naujų darbo pasiūlymų, tačiau kai kurios jų pažymi, kad, augant kvalifikuotai darbo jėgos paklausai, nepakaks pasirengusių darbo rinkai darbuotojų esamoms darbo vietoms užpildyti. Didelė dalis bedarbių išliks nepasirengę darbo rinkai, be profesinio mokymo ir turinčių nepaklausias darbo rinkoje profesijas. Nedarbo problemą šalyje keičia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.

Žmogiškieji ištekliai – finansinės paramos akiratyje

Ir naujam darbui susirasti, ir esamam išlaikyti svarbu nuolat gilinti žinias ir įgūdžius. Praėjusiais metais Europos socialinis fondas parėmė per šimtą mokymosi visą gyvenimą srities projektų. Dagumą jų įgyvendins profesinės mokyklos, kolegijos, universitetai. Parama leis plėtoti neformalųjį mokymą: bus kuriamos naujos programos, mokymo medžiaga, rengiami suaugusiųjų mokytojai. Neformalaus suaugusiųjų mokymo srityje siekiama sudaryti kokybiškas mokymo programas ir visiems prieinamas sąlygas mokytis, nes dinamiškas ekonomikos augimas skatina darbuotojus įgyti naujas kompetencijas.

Žmogiškųjų išteklių plėtra iš ES struktūrinių fondų bus remiama ir 2007–2013 m. laikotarpiu. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai rems kaimo bendruomenių narių mokymą ir kvalifikacijos kėlimą, Europos socialinis fondas – kaimo gyventojų, užsiimančių ne žemės ūkio veikla, kvalifikacijos kėlimą bei perkvalifikavimą, teiks paramą bedarbių kaimo gyventojų verslo steigimo iniciatyvoms.

Atskiros savivaldybės ieško savų būdų, kaip stiprinti žmogiškuosius ištek­lius. Pasvalio jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centre 2006 metais buvo surengta atvirų durų diena. Tikslas – skleisti mokymosi visą gyvenimą idėjas, plėtoti suaugusiųjų mokymo tradicijas, paskatinti anksti iškritusius iš švietimo sistemos asmenis tęsti mokymąsi.

Neblogų rezultatų užimtumo didinimo srityje pavyksta pasiekti darbo biržoms bendradarbiaujant su savivaldybėmis. Švenčionių rajono savivaldybei pasirašius su darbo birža bendradarbiavimo sutartį, per 2005 m. nedarbas rajone sumažėjo 3,6 proc. Atsižvelgiant į tai, kad pusė registruotų rajono bedarbių – specifinių problemų turintys kaimo gyventojai, jiems buvo vykdomos tikslinės programos. Darbo vietoms sukurti reikalingos sąlygos, palanki aplinka ir žmonių psichologinis pasirengimas. Tuomet gyventojai patys susiranda darbo, imasi verslo.

Skuodo rajono savivaldybė įgyvendino uogų auginimo programą. Nors, pasitraukus norvegų įmonei, programa nebuvo įgyvendinta iki galo, tačiau uogų augintojų kooperatinė bendrovė perėmė šaldytuvus, superka uogas ir eksportuoja jas į ES šalis. Rajono ūkininkai išmoko auginti braškes, juoduosius serbentus ir gauti iš to pajamų.

Savivaldybių verslo informacijos cent­rai organizuoja mokymus, informacinius seminarus – mokamus ir nemokamus. Tačiau įdomu, kiek šie mokymai yra efektyvūs, kiek dalyviai nėra pasyvūs ne tik priimti informaciją, bet ir pradėti savo verslą? Atsakyti į šį klausimą padėtų mokymų dalyvių apklausos, atliktos praėjus tam tikram laiko tarpui. Atrastų teigiamų pavyzdžių viešinimas būtų vienas geriausių būdų paskatinti 25–64 metų amžiaus gyventojus dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese, kuriame 2005 m. dalyvavo 7 proc. miesto ir 3,2 proc. kaimo gyventojų.