Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje auginamos kiaulės pasikeitė neatpažįstamai – vietoj apkūnių riestauodegių į skerdyklas atvežami sulieknėję, vos 1 cm lašinių sluoksnį užsiauginę bekonai. Tokias kiaulių formų permainas padiktavo ir savo sveikata susirūpinę vartotojai, mieliau valgantys liesą mėsą, o ne lašinius, ir nauji skerdenų vertinimo standartai. Užduotis pakeisti genetines Lietuvoje auginamų kiaulių savybes teko šalies veislininkystės specialistams ir Valstybinei kiaulių veislininkystės stočiai (VKVS).

VKVS vadovas Stanislovas Rimkevičius sako, kad su užduotimi susidorota gana greitai, nes dabar kiaulės selekcionuojamos, pasitelkiant pažangius gyvulių vertinimo bei atrankos metodus ir informacines technologijas, tačiau kiaulių veislininkystės sistemoje pasigendama nuosek­lumo ir apgalvotos strategijos. „Lietuvoje auginamų kiaulių raumeningumas jau viršija 58 proc. Aukščiausios E ir S kategorijų skerdenų yra apie 70 proc. Pagal šį rodiklį ES esame 6–7 vietoje, tačiau perdirbėjai jau priekaištauja, kad lietuviškoje kiaulienoje per mažai lašinių ir prastėja mėsos kokybė. Taigi, ar verta dar labiau didinti raumeningumą? Juolab, kad tokioms kiaulėms reikia ir geresnių laikymo sąlygų, ir maistingesnių pašarų. Ne kiekvienas ūkininkas tokias sąlygas galės užtikrinti“, – samprotauja S. Rimkevičius.

Jo nuomone, didelė klaida padaryta, leidus importuoti įvairių veislių kiaules iš įvairių šalių. „Kas ką norėjo, tą ir vežė. Vienu metu suskaičiavome 24 kiaulių veisles. Nebuvo jokios strategijos, prisivežėme užsienietiškų gyvulių, o su jais ir ligų, kokių Lietuvoje anksčiau nepasitaikydavo. Be to, įvežta ne pačios geriausios genetinės vertės ir net ne grynaveislių kiaulių. Taigi nuostolių patyrė ne vienas kiaulių augintojas“, – apie praeities klaidas pasakoja VKVS vadovas. Kiaulių selekcijos tendencijos nėra tiksliai apibrėžtos ir dėl to, kad perdirbėjai ir augintojai yra skirtingose barikadų pusėse: vieni nežino, ko reikia kitiems. Be to, ir patys kiaulių augintojai nėra vieningi – pagrindiniu smuiku groja stambieji, o smulkieji tiesiog pritaria.

Nors VKVS patikėtas svarbus vaid­muo visoje kiaulių veislininkystės sistemoje, tačiau didelės įtakos kiaulininkystės politikai ši įstaiga neturi. „Mes tiesiog atliekame savo darbą, o strategijas kuria valdininkai Vilniuje“, – teigia S. Rimkevičius. Stočiai pavesta organizuoti ir koordinuoti kiaulių veislininkystės darbą, kurti gero produktyvumo bandas veislynuose, rengti ir koreguoti selekcinius planus. Stoties vadovas džiaugiasi, kad su šiuolaikiniais gyvulių vertinimo ir atrankos metodais bei įranga kiaulių produktyvumo rodikliai, palyginti su sovietmečiu, buvo pagerinti labai greitai. S. Rimkevičius prisimena, kad į pirmąjį kiaulių raumeningumo vertinimo ultragarsu aparatą Piglog, žiūrėjo kaip į stebuklą. VKVS specialistus juo naudotis mokė estai. Iki tol lašinių storiui matuoti Lietuvoje buvo naudojamas į vinį panašus matuoklis, kuriuo reikėdavo pradurti kiaulių odą. Suprantama, tokios skausmingos procedūros pasekmė – stresas. Prie veislininkystės pažangos nemažai prisidėjo ir informacinės apskaitos sistemos. Tai, ką anksčiau tekdavo skaičiuoti skaičiavimo mašinėlėmis ir braižyti pieštukais, dabar automatiškai suskaičiuoja, kaupia duomenis ir juos analizuoja kompiuterinės programos.

Ženklina, vertina ir kontroliuoja

VKVS sudaro 3 skyriai: Vilniaus, Kauno ir centrinis, įsikūręs Jadvimpolio kaime, šalia Baisogalos Radviliškio rajone. Centriniame skyriuje atliekamas vertinamų kuilių ir paršavedžių palikuonių kontrolinis penėjimas ir skerdimas. „Čia kaupiami veislinių kiaulių vertinimo ir ženklinimo duomenys. Viską apie veislines kiaules, laikomas ir jau išbrokuotas, galima sužinoti paspaudus kelis kompiuterio klaviatūros mygtukus. Kuo daugiau duomenų sukaupta, tuo tiksliau gyvuliai įvertinami“, – sako VKVS pavaduotojas veislininkystei Antanas Raudonikis. Anot jo, be šitų duomenų nebūtų įmanoma gerinti kiaulių produktyvumo ir kitų savybių.

Palyginti neseniai Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, jorkšyrų ir landrasų veislių kuiliai, paršavedės bei veislinis prieauglis pradėti vertinti pažangiu BLUP (angl. Best linear unbased prediction) metodu, kuris naudojamas visose ES šalyse. Pagrindinis BLUP metodo privalumas nustatant veislinę vertę yra tas, kad aplinkos sąlygos, turinčios įtakos kiaulių produktyvumui ir kitiems rodikliams, neiškreipia vertinimo rezultatų. Be to, šiuo metodu nustatoma gyvulio genetinė vertė yra tuo tikslesnė, kuo daugiau įvertinama gyvulio giminaičių duomenų.

Stotyje dirba penki kontrolės asistentai. Ant jų pečių gula nemažai pareigų. Tai tie žmonės, kurie mažiausiai du kartus per mėnesį apsilanko veislynais pripažintuose ūkiuose, ženklina, matuoja, sveria kiaules. Kad vertinimas vyktų sparčiau, kontrolės asistentai turi nešiojamus kompiuterius ir ultragarsinius Piglog aparatus. „Anksčiau pagrindinis jų darbo įrankis buvo pieštukas, kalkuliatorius ir lašinių storio matuoklis, todėl viskas vyko labai lėtai. Beveik kiekvienam rajonui buvo paskirtas atskiras kontrolės asistentas“, – veislininkystės specialistų darbą prisimena A. Raudonikis.

Ūkiuose gauti duomenys vėliau perkeliami į VKVS duomenų kaupimo bazę. Stoties pavaduotojas veislininkystei neslepia, kad sukaupta informacija turi didelę vertę, todėl bet koks informacinių sistemų gedimas būtų pragaištingas visai kiaulių veislininkystei. „Kad apsidraustume nuo netikėtumų, kiekvieną savaitę sukauptą informaciją perkeliame į kompaktinius diskus“, – pasakoja A. Raudonikis.

Iš viso Lietuvoje veikia 43 kiaulių veislynai, kuriuose laikoma per 118 tūkst. gyvulių, iš jų kontroliuojamų kiaulių – 13 913. Ūkį veislynu patvirtina speciali komisija. Tiesa, dabar, pasak A. Raudonikio, naujų veislynų kuriasi mažai, dalis jų bank­rutavo. Beje, ketinama keisti veislynams keliamus reikalavimus ir iš naujo įvertinti jau veikiančius veislinių kiaulių auginimo ūkius. A. Raudonikio įsitikinimu, auginti veislines kiaules verta ne tik dėl to, kad jos brangesnės ir veislinių gyvulių paklausa, ypač Rusijoje, nuolat auga, bet ir dėl to, kad būtų žinoma, kokio genetinio potencialo kiaulės auginamos, kokio produktyvumo iš jų galima tikėtis. „Veislinis gyvulys – bandos branduolys. Jis turi būti pats geriausias“, – apie veislinio darbo svarbą kalba VKVS darbuotojas.

Kontrolinis penėjimas – vienas iš pagrindinių vertinimo būdų

Pernai stotyje pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes buvo įvertinta per 180 kuilių ir daugiau kaip 980 paršavedžių. Norint įvertinti kuilį, iki 95 kg reikia nupenėti 16 jo palikuonių, t. y. iš 4 paršavedžių atrinkti po 4 vertinamo kuilio paršelius. Kad būtų įvertinta paršavedė, pakanka 3 vienos vados paršelių. Paprastai per metus stotyje nupenima apie 3 tūkst. jauniklių.

Vertinamų kiaulių palikuonys turi būti ne vyresni kaip 80 dienų ir sverti ne daugiau kaip 28 kg. A. Raudonikio teigimu, geriausia jei vieno vertinamo gyvulio palikuonys į stotį atvežami vienu metu. Paršeliai auginami po 4 viename gardelyje ir šeriami vienodos sudėties sausais kombinuotaisiais pašarais, kuriuos pagal Europos standartus atitinkančią receptūrą gamina AB „Kretingos grūdai“.

Kad vertinimas būtų tikslus, prieauglis turi būti auginamas vienodomis optimaliomis sąlygomis. Todėl dauguma stoties tvartų rekonstruoti: įrengtos šildomos grindys, automatinė šėrimo sistema. Visi duomenys apie suėstų pašarų kiekius taip pat kaupiami kompiuterinėse programose, kad po to būtų galima apskaičiuoti pašarų sąnaudas. Penimi paršai kiekvieną mėnesį sveriami. Pasak A. Raudonikio, dar liko rekonstruoti vieną tvartą. „Nerekonstruotose patalpose buvo daug rankų darbo, gyvuliai šeriami ir girdomi rankiniu būdu“, – pasakoja specialistas.

Nupenėti iki 95 kg paršai skerdžiami čia pat įrengtoje skerdykloje, kurioje nustatoma ne tik skerdenų kategorija, bet ir įvertinami tam tikri kontrolinio skerdimo rodikliai, pvz., šiltos skerdenos svoris, skerdenos puselės ilgis, ilgiausio nugaros raumens plotas, lašinių storis ir kiti. Šiems požymiams įvertinti naudojamos ne tik svarstyklės ir liniuotės, bet ir skaitmeniniai fotoaparatai. „Vadinamosios raumeninės akies plotą apskaičiuoja kompiuterinė programa pagal skaitmeninę nuotrauką. Anksčiau tai būdavo daroma elementariai – pagal rankomis padarytą raumens ploto brėžinį“, – aiškina A. Raudonikis.

Prieš trejus metus pradėti imti mėginiai mėsos kokybei, cheminei sudėčiai ir fizinėms savybėms, nulemiančioms jos kulinarinę, technologinę ir biologinę vertę, nustatyti. „Kiaulienos kokybė nustatoma Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorijoje. Kol kas gauti rezultatai neįtraukiami į bendrą vertinimo sistemą, tačiau ateityje ir šie rodik­liai lems gyvulio genetinę vertę. Iki šiol į mėsos cheminę sudėtį nebuvo kreipiamas deramas dėmesys, tačiau pastebėta, kad ne iš visų paskerstų kiaulių mėsos galima pagaminti geros kokybės gaminius“, – būtinybę tirti mėsos kokybę akcentuoja A. Raudonikis.

Balais įvertinus visus gautus kontrolinio penėjimo ir skerdimo rezultatus, nustatomas selekcinis indeksas: kuo jis didesnis, tuo gyvulys geresnis. Įvertinimo duomenys tuoj pat siunčiami gyvulių savininkams. Tai užtrunka maždaug savaitę po kuilio ar paršavedės įvertinimo. Be to, veislinių kiaulių auginimo ūkiams nuolat siunčiami dešimties geriausiai įvertintų gyvulių sąrašai. Beje, kiaulių produktyvumo gerinimo procese svarbesnis vaidmuo tenka kuiliui, o ne paršavedei.

Būtina įsteigti kuiliukų auginimo ūkį

VKVS direktorius S. Rimkevičius didžiuojasi sukurta kontrolinio penėjimo ir skerdimo tvarka, tačiau neslepia, kad veislininkystės sistemoje dar yra ką tobulinti. „Kartais atrodo, jog mūsų atliktas darbas nueina perniek. Kad kiaulių kontrolės ir vertinimo sistema būtų išbaigta, šalyje būtina įkurti kuilių auginimo ūkį, vadinamąjį eleverą, kurio paskirtis užauginti veislinius kuilius spermos gamybos įmonėms. Tam nereikia daug pinigų“, – įsitikinęs stoties vadovas. Tokius ūkius turi visos ES šalys. Specializuotuose ūkiuose auginami ypač geros veislinės vertės tėvų kuiliukai. Į spermos gamybos centrus pakliūna tik griežtus reikalavimus atitikę ir geriausiai įvertinti kuiliai, iš dešimties atrenkamas tik vienas. Beje, įrodyta, kad jauno kuilio sperma būna geros kokybės tik 3–4 mėnesius, t. y. kuilys perduoda visas genetines savybes palikuonims. Vėliau jo selekcinis indeksas mažėja, taip pat mažėja ir tokio kuilio spermos kaina. Taigi kuilių rotacija turi būti labai intensyvi.

Pasak S. Rimkevičiaus, Lietuvoje pre­kyba kuiliais yra atsitiktinė ir stichiška. Ūkininkai nesuinteresuoti auginti kuiliukų, nes nežino, ar jie bus nupirkti. „Būna taip, kad patikrintų tėvų kuiliukas nekastruojamas ir auginamas iki 80–90 kg, tikintis, kad jį įsigis veislininkystės įmonė. Mes jį įvertiname, išduodame kilmės pažymėjimą, tačiau kuilio niekam taip ir neprisireikia. Tuomet belieka jį iškastruoti ir paskersti“, – dėsto stoties direktorius. Veislininkystės įmonės paskutinę minutę susigriebia, kad reikia kuilių, o jų tuomet kaip tik niekas neturi. S. Rimkevičius sako ne kartą siūlęs spermos gamybos įmonėms užsisakyti kuilį iš anksto – prieš pusmetį. Jo nuomone, Lietuvoje pakaktų per metus užauginti 50–60 kuilių.

Jau 28 metus VKVS vadovaujantis S. Rimkevičius neabejoja, kad Lietuvoje turėtų būti nustatyta kiaulių veisimo schema, kurios būtų privalu laikytis visiems kiaulių augintojams, t. y. taip būtų užkirstas kelias įvairių veislių kryžminimo eksperimentams. „Kitose šalyse tokios schemos puikiai veikia ir niekas iš kitų šalių neprisiveža neleistinų veislių gyvulių“, – už draudimus pasisako stoties vadovas ir pateikia tokios schemos pavyzdį. Anot jo, Lietuvos baltosios turėtų būti motininė veislė. Šios veislės kiaulės būtų veisiamos grynuoju veisimu, kad pakaktų bandai atnaujinti. Lietuvos baltųjų paršavedes reikėtų kryžminti su landrasų veislės kuiliais, o pirmos kartos mišrūnes kiaulaites – su diurokais. „Šių 3 veislių kryžminimo heterozės efektas įrodytas tyrimais. Mišrūnų priesvoris siekia 900 g per parą, lašinių storis – 1 cm, o pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio gauti – 2,8 kg pašaro“, – teigia S. Rimkevičius.

Jis įsitikinęs, kad reikėtų keisti kontrolinio penėjimo sistemą, t. y. gyvulių vertinimo išlaidas turėtų dengti ir gyvulių augintojai. Dabar VKVS iš valstybės gauna 650 Lt už kiekvieną įvertintą kuilį. Valstybinių lėšų pakanka 16 žmonių išlaikyti, kiti 45 užsidirba iš stoties ūkinės veiklos.

Remiantis kitų šalių patirtimi, S. Rimkevičiaus nuomone, turėtų būti suformuota bendra kiaulių augintojų politika. Veislynai ir stambieji kiaulių augintojai kiekvienais metais privalėtų patikrinti savo bandoje auginamus kuilius ir paršavedes kontrolinio penėjimo būdu. „Tuomet žinotume, kokių savybių gyvuliai auginami, koks jų priesvoris, pašarų sąnaudos ir kiti rodikliai, – samprotauja S. Rimkevičius. – Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, jei vertintume ne veislynuose auginamus kuilius ir paršavedes, negautume paramos“.

***
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos duomenimis, Lietuvoje iš viso laikoma per 1,114 mln. kiaulių. Registruotuose 43 veislynuose auginama 11 proc. visų kiaulių (118 tūkst.), iš jų pernai buvo kontroliuojama 13 913 (7 730 paršavedžių ir 229 kuiliai). Dar 196 kuiliai laikomi spermos gamybos centruose.

Lietuvos baltosios sudaro 23 proc., jorkšyrai – 16 proc., landrasai – 32 proc., Didžiosios baltosios – 27 proc., kitų veislių – apie 1 proc.

Veislynuose įvertinta 27 827 kiaulės, iš jų 466 kuiliai, 8 310 paršavedžių, 19 051 palikuonis. Piglog aparatu išmatuota 19 051 kiaulės raumeningumas. Vidutiniškai jis siekia 58,49 proc. Veislininkystės stotyje pagal 3 135 palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes įvertinti 182 kuiliai ir 987 paršavedės. Penimi paršai 100 kg svorį pasiekė per 178 dienas, vidutiniškai per parą priaugdami 805 g, 1 kg priesvorio priaugti suvartodami 2,65 kg pašarų. Raumeningumas siekė 55,5 proc.

Pernai su valstybės teikiama parama nupirkta 5 516 veislinių kiaulių, iš jų – 137 iš užsienio šalių. Į Rusiją, Baltarusiją ir Latviją parduota 3 478 kiaulės. Iš veislynų parduota iš viso 10 833 gyvuliai. Pernai už veislines kiaules buvo mokama 173 Lt subsidija (23 proc. kainos). Šiemet tokią paramą numatyta teikti tik iki gegužės 1 d.