Vieną moderniausų Širvintų rajono ūkių plyname lauke vos per ketverius metus sukūrė vilnietis Eugenijus Paliulis. Dirbęs paslaugų sektoriuje, įkūręs vieną pirmųjų sostinės kabelinių televizijų, jai vadovavęs, ir šiandien esantis jos savininku, Eugenijus Paliulis pasuko į agroverslą.

Jis ne tik pirko žemių, technikos, gyvulių, persikėlė gyventi į kaimą, bet ir pats sėda prie traktoriaus vairo, ruošia pašarus, rūpinasi statybomis, galvijų priežiūra, domisi viskuo, kas susiję su pienininkyste. Ūkyje įdiegė naujovių, pavyzdžiui, sugalvojo karvių surinkimo aikštelę įrengti tarp tvarto ir melžimo bloko. Architektams beliko įgyvendinti jo sumanymą. Ne vienas dabar stebisi tokiu sumanymu.

Fermoje įrengta kontora, kurioje ūkininkas kiekvieną dieną dalį laiko praleidžia prie kompiuterio, analizuodamas nuolat atnaujinamus galvijų duomenis.

Eugenijus sako, kad neįsivaizduoja, kaip galima būtų dabar pradėti dirbti be kompiuterinės duomenų bazės, kurioje visi galvijai kaip ant delno: kada kuri karvė rujoja, veršiuojasi, kurios savijauta bloga, kuri serga mastitu. Duomenų bazėje kaupiami duomenys apie primilžius: kiekvieno melžimo, dienos, mėnesio, viso laktacijos periodo.

Kitas kompiuterinės apskaitos privalumas yra tai, kad kasdienė jos peržiūra drausmina darbininkus. Eugenijus pasakoja, kad anksčiau viena ar kita karvė netikėtai susirgdavo mastitu. Kai buvo įdiegta kompiuterinė programa, paaiškėjo ir priežastis: melžėjos palikdavo nemelžtų karvių, kurios po dienos kitos susirgdavo mastitu. Dabar tokių dalykų nėra, visos karvės pamelžiamos. Tiesa, yra karvių, Eugenijaus Paliulio vadinamų „murzėmis“, kurios gulasi tik drėgnoje, purvinoje vietoje. Ko ūkininkas tik nesiėmė, pakeisti galvijo įpročio nepavyko. Šios karvės tešmens uždegimu serga dažniau.

Kūrėsi plyname lauke

Apsisprendęs ūkininkauti, E. Paliulis nusižiūrėjo sodybą Meiliūnų kaime, netoli Kernavės, su dideliu namu, kuriame ketvirtį amžiaus niekas negyveno. Viliojo 3 ha namų valdos sklypas. Prieš imdamasis naujo verslo, ilgai galvojo, kokį pelningiau būtų plėtoti. Mintys sukosi ir apie avininkystę, tačiau nusprendė, kad pienininkystė – tikriau, stabiliau.

Pora šimtų metrų nuo ūkio – Draučiai – kaimas, kuriame 1998-ųjų tragedija nusinešė dešimties kaimiečių gyvybes. Niekas nesiryžo tuomet keltis į ištuštėjusį kaimą, žuvusiųjų giminės pasiėmė išmokas už žemę, o dideli plotai liko laisvi. E. Paliulis įsigijo čia apie 100 ha žemės ir pradėjo kurti ūkį.

Pirmoji banda buvo 11 karvių. Įsitikinęs, kad sekasi neblogai, pirko dar 17 galvijų, vėliau 32 galvijus atsivežė iš Vokietijos. Po vieną karvę ūkininkas neperka, nes jos sunkiai pritampa prie bandos. Pirmieji primilžiai buvo labai dideli, kai kurios karvės per metus davė net iki 12 tonų pieno. 2006 metais ūkyje vidutiniškai iš karvės primelžta 9 300 kg pieno.

Tą dieną, kai lankėmės ūkyje, Eugenijus svarstė, ar keisti pieno supirkimo įmonę. Pienininkystės kooperatyvas „Žalmargė“ moka 0,65 Lt už kilogramą pieno, o Rokiškio sūrio filialas „Utenos pienas“ pasiūlė po 0,70 Lt mokėti.

Didžiąją bandos dalį sudaro holšteinų ir holšteinų (iki 80 proc.) su Lietuvos juodmargiais mišrūnai. Jų yra apie 80, o karvidė pastatyta 200 galvijų, tad plėstis yra kur.

Be paties ūkininko, ūkyje dirba keturi darbuotojai: šėrikas ir melžėjos.

Perprato pienininkystės ypatumus

Šią vasarą ūkininkas neleido karvių į lauką, laikė tvarte, nes saulė išdegino ganyklas. Eugenijus Paliulis įsitikino, kad buvimas lauke galvijams labai naudingas. Karvės ir telyčios, kurios ganėsi lauke, geriau veršiavosi už tas, kurios buvo pergintos iš seno tvarto į naują fermą. Specialistai patarė ūkininkui ginti galvijus į lauką ir dėl nagų ligų profilaktikos, nes fermoje, nuolat vaikščiodamos drėgnais kilimėliais, karvės dažnai pažeidžia nagas.

Galvijus E. Paliulis šeria ūkyje gaminamais pašarais. Tam turi įsigijęs specialią įrangą. Perkant pašarus, už toną reikėtų mokėti apie 800 litų, o pačiam pasigaminti kainuoja apie 500 litų. Ūkininko apskaičiavimu, investicijos į pašarų ruošimo cechą jau beveik atsipirko. Pašarams naudoja grūdus, sojų rupinius, pašarines mieles, mineralus, baltymų priedus, cukrinių runkelių išspaudas. Eugenijus įsitikino, kad savi pašarai kokybiškesni. Kai jais pradėjo šerti, primilžiai šoktelėjo 70 proc. Duoda galvijams ir šienainio, kurį pats paruošia. Turi įsigijęs ritinių presavimo įrangą, tad ne tik savo galvijams paruošia, bet ir kaimynams padeda. Pernai pagrindinis šienavimas buvo rugsėjo mėnesį, vasarą dėl prastų orų nė vieno ritinio nepasisekė supresuoti.

Pasak Eugenijaus, galvijų genetika yra labai svarbu, tačiau didelį dėmesį būtina skirti šėrimui. Pirmiausia reikia rinktis ne sintetinius mineralus, o tai, kas natūralu. „Kita vertus, mūsų karvės neįpratusios prie palmių aliejaus, nors kitose šalyse jo poveikis galvijų produktyvumui yra didelis“, – svarsto ūkininkas.

Gaudamas daug pasiūlymų pirkti įvairius pašarus, priedus, ūkininkas nepuola aklai pasitikėti reklama, ilgai aiškinasi. Pats daug metų dirbęs su reklamos užsakovais, žino įvairiausių būdų įtikinti pirkėją produkcijos naudingumu. Per pastaruosius metus įsitikino tuo, kad somatinių ląstelių profilaktikai puikiai tinka chelatiniai mikroelementai. Nustojus jų duoti, somatinių ląstelių piene padvigubėjo, o sugirdžius dozę, viskas grįžo į savo vėžes.

Rodydamas fermą ūkininkas sako, kad jei ją statytų iš naujo, kitaip organizuotų galvijų grupavimą. Pavyzdžiui, karves, praėjus 3 mėnesiams po apsiveršiavimo, užtektų melžti du kartus, o šviežiapienes, kurios duoda 25–27 litrus – 3 kartus. Dabar dėl kelių šviežiapienių karvių visos melžiamos 3 kartus.

Besidomintis naujovėmis ūkininkas planuoja įsigyti Vokietijoje nužiūrėtą veršidę-stoginę, kurios šonai atviri, o žiemą, per lietų ar darganą sienos uždengiamos priešvėjine plėvele. Kita naujovė – tai prikabinamas aptvaras galvijams perkelti iš vienos vietos į kitą.

Dosniai dalijamą paramą nelengva gauti

Siekdamas ES struktūrinių fondų paramos pieno ūkiui modernizuoti, E. Paliulis parengė verslo planą. Parengti jį nėra paprasta, tačiau ūkininkas sako, kad jam pravertė patirtis rengiant kitus verslo planus. Žinoma, be konsultacijų neapsiėjo. Tačiau didieji vargai prasidėjo po to, kai Nacionalinė mokėjimo agentūra priėmė dokumentus. Pirmiausia paprašė pateikti projekto įvertinimą. Tai buvo neįtikėtina, nes pati Agentūra tuos projektus vertina.

Projekte buvo numatyta statyti fermą, pirkti mėšlo šalinimo įrangą, kaupyklą, melžimo įrangą, techniką ir kt. Bendra sąmata 2,38 mln. litų. Likus 20 dienų iki paraiškos pateikimo pasirodė naujos pirkimo taisyklės, kurios įpareigojo ūkininką atlikti dvi dešimtis apklausų. „Per tokį trumpą laiką tiek apklausų surengti neįmanoma, tačiau Agentūrai tai nerūpėjo. Jei nori gauti paramą, privalai suktis. Sukausi, kaip išmaniau. Bet tai labiausiai ir piktino, kad šiame žaidime taisykles nustato viena pusė ir keičia jas kada nori, o jei ūkininkas net dėl visiškai objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių nespėja  prisitaikyti, jis vis tiek lieka kaltas“, – patirtimi dalijasi Eugenijus Paliulis.

Eugenijus gavo paramą, kuri siekė 60 proc. projekto sąmatos. Nors pinigai išnaudoti, tačiau ne visi darbai padaryti. Atrinkti rangovus konkurso būdu teko pagal mažiausią darbų atlikimo kainą. Tačiau kai atėjo laikas statyti, darbai ir medžiagos pabrango, rangovai padarė mažiau darbų negu planuota. Liko netvarkyta aplinka, nėra pastogės technikai. Kai tokia šilta žiema, žemė pažliugusi, ten, kur prie fermos neasfaltuota, technika nebegali privažiuoti.

Sėkmės raktas – požiūris į ūkininkavimą

Palyginti neseniai ūkininkaujantis Eugenijus Paliulis tapo Širvintų rajono konkurso „Metų ūkis 2006“ nugalėtoju. Už pasiekimus finansinio-gamybinio kapitalo stiprinimo srityje apdovanotas Vilniaus apskrities Didžiojo kunigaikščio Gedimino nominacija. Jo sodyba buvo pripažinta viena gražiausiai tvarkomų apskrityje. Kur slypi ūkininkavimo sėkmė?

„Žemės ūkis – tikrai visai kas kita negu kabelinė televizija. Kai sut­rinka televizijos trans­liacijos, matuoji var­žą, reguliuoji, taisai aparatūrą. Pieno ūkyje matavimai ir reguliavimai nepadeda. Keiti vienus pašarus kitais, tačiau tai nereiškia, kad primilžiai padidės“, – sako ūkininkas.

Eugenijus ma­no turįs privalumą lygindamas save su kitais ūkininkais – jo neslegia ūkininkavimo praeitis, jis nemano, kad ūkininkas turi nepailsdamas dirbti nuo ryto iki vakaro. Į ūkininkavimą jis žiūri kaip į verslą ir nelaiko jo savo gyvenimo būdu. „Gal esu didelis optimistas, bet neauginu nei bulvių, nei svogūnų, nors gal svogūnų ir reikėtų kokią lysvę pasodinti. Numatydamas tolesnius verslo žingsnius skaičiuoju, ką ir kaip reikėtų daryti, kad apsimokėtų ir nebūtų didelio vargo. Jei reikės atsisakyti ūkininkavimo, nelaikysiu to gyvenimo tragedija. Tačiau kol sekasi, apie tai negalvoju. Pieno ūkis yra stabilus. Gavai kvotą ir galvok, kaip ją įgyvendinti. Kai yra kvota, galima jaustis ramiai “, – teigia E. Paliulis.