23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2007/02
Kas kenkia kadagiams
  • Dr. Vidmantas JURONIS, dr. Vilija SNIEŠKIENĖ VDU Kauno botanikos sodas
  • Mano ūkis

Kadagių kenkėjai

Kadaginė erkė (Eriophyes junipereti Keifer) priklauso gumbadarių erkių šeimai, aptinkama daugelio Europos šalių želdiniuose ant paprastojo kadagio ir jo formų.

Erkutės yra kir­mėliškos iš­vaizdos, labai smul­kios (0,15–0,2 mm ilgio), gelsvos. Gyvena ant jaunų ūglių viršūnių, minta čiulpdamos sultis, dėl to apniktų augalų augimas sulėtėja, spygliai smulkėja. Erkutės žiemoja po pumpurų žvyneliais, o pavasarį pradeda maitintis ir daugintis.

Apsaugos priemonės

Mažiau vertingus apniktus augalus reikia sunaikinti. Vertingesnius – vegetacijos metu reguliariai purkšti insekticidais.

Eglinė voratinklinė erkė (Oligonychus ununguis Jacob.) kenkia daugeliui spygliuočių, tarp jų ir kadagiams. Dau­giau žalos daro spygliuočiams, au­gantiems atvirose vie­tose. Ant pakenk­tų spyglių ir tarp jų matyti gležnas voratinkliukas. Pakenkti spyg­liai įgauna matinį atspalvį, pilkėja ir runda. Labiau pakenktų augalų spyg­liai ir ūgliai išauga trumpesni.

Erkių patelės tamsiai rudos spalvos, ovalios, iki 0,36 mm ilgio. Patinėliai – gerokai smulkesni ir laibesni (0,18 mm ilgio). Suaugusios erkės turi 4 poras kojų. Vasariniai kiaušinėliai gelsvai gintarinės spalvos. Žieminiai – apvalūs, raudoni, apie 1 mm skersmens. Jie žiemoja ant paskutiniųjų metų ūglių prie pumpurų, po jų žvynais ir prie spyglių pagrindo. Erkės ritasi balandžio pabaigoje, kai pasikartoja kelios šiltos dienos. Erkių lervutės gelsvos arba rusvos su 3 poromis kojų. Vienos generacijos vystymasis trunka apie 20–25 dienas. Gausiau erkių būna pavasarį ir vasaros pradžioje. Per metus išsivysto 4–5 generacijos. Žiemojančius kiaušinėlius erkės pradeda dėti rugpjūčio viduryje ir deda juos iki vėlyvo rudens.

Apsaugos priemonės

Želdiniuose sudaryti palankias sąlygas augalams augti. Atvirose vietose augančių kadagių pomedžius storai mulčiuoti pjuvenomis, durpėmis ar specialiu mulčiu. Sausrų metu augalus laistyti.


Kadaginis skydamaris
(Carulaspis juniperi (Bouche)) priklauso tikrųjų skydamarių (Diapsidae) šeimai. Kenkia įvairių rūšių spygliuočiams, taip pat įvairių rūšių kadagiams. Apniktų kadagių laja praranda tipišką formą, augalas susilpnėja.

Skydamarių patelės skydelis baltas, apvalus, 1,0–1,5 mm skersmens, šiek tiek iškilus, pro jį matyti gelsvas kūnelis. Lervų skydeliai panašūs, tik smulkesni, o tie, iš kurių išsivysto patinėliai, būna šiek tiek šviesesni ir pailgesni. Per metus išsivysto viena skydamarių generacija. Ant jaunų ūglių žiemoja po skydeliu gyvenančios apvaisintos patelės. Gegužės viduryje po skydeliu patelės deda po 10–15 kiaušinėlių. Po 3–4 savaičių išsirita lervutės. Suaugę skydamariai išsivysto liepos pabaigoje.

Apsaugos priemonės

Naikinti jaunas judrias I stadijos lervas, kurios pasirodo birželio antroje pusėje, insekticidais (pavyzdžiui, Aktara 25 WG (0,02–0,04 %) ir kt.

Kadaginis miltuotasis skydamaris (Planococcus vovae (Nassonov)) aptinkamas ant įvairių rūšių kadagių. Lervos ir suaugę skydamariai mažai judrūs, sudaro gausias kolonijas ant kadagių šakelių. Besimaitindami augalo sultimis, jie slopina augimą, sukelia spyglių džiūvimą. Skydamariai išskiria daug lipnių cukringų išmatų, ant kurių auga suodgrybiai, sudarydami juodą apnašą.

Miltuotieji skydamariai yra segmentuoti, plačiai ovalios formos, apie 3 mm ilgio, rusvos spalvos, padengti baltu miltišku apnašu ir vaškingomis vatos pavidalo išaugėlėmis.

Žiemoja sky­damarių lervos ant šakelių žie­vės, pavasarį pra­deda maitintis ir gegužės pabaigoje tampa suaugėliais. Birželio pradžioje patelės deda kiaušinėlius, o jaunos judrios I stadijos lervos, suradusios tinkamą vietą, prisitvirtina prie šakų ir toje vietoje būna nuolat.

Apsaugos priemonės

Geriausia naikinti judrias I stadijos lervutes birželio mėnesį, 2–3 kartus kas 10–12 dienų purškiant insekticidais (Aktara 25 WG).


Kadaginis pjūklelis (Monoctenus juniperi (L.)) pakenkia paprastųjų kadagių įvairioms formoms. Pjūklelių lervos nugraužia spyglius. Kenkėjo lervos yra šviesiai žalios su 3 rusvomis juostomis išilgai kūno ir ruda galva.

Per metus išsivysto viena generacija. Žiemoja lervos dirvoje, kokonuose. Pavasarį pasirodo suaugėliai. Patelės deda kiaušinėlius, lervos išsirita birželio mėnesį ir maitinasi iki rudens.

Apsaugos priemonės

Jaunas lervas naikinti insekticidais.

Kadagių ligos

Rūdys. Sukėlėjas – kriaušinė gleivėt­rūdė (Gymnosporangium sabinae (Dicks.) Wint.). Pavasarį (balandžio–gegužės mėn.) dažniausiai ant kazokinio kadagio (Juniperus sabina L.), bet gali būti ir ant kitų rūšių kadagių šakų ir kamienų, susidaro rusvi gleivių ar drebučių pavidalo, kūgiški, iš šonų suspausti grybo teliai. Teliai būna įvairaus dydžio: nuo kelių mm iki kelių cm. Liga tęsiasi daug metų, ir atidžiai apžiūrėjus kadagio šakutes net ir tuo laiku, kai telių jau nebūna, pažeistas vietas galima pastebėti – šakutės ar kamienas tose vietose būna sustorėjusios, jų žievė sueižėjusi. Tarpiniai šio grybo šeimininkai – kriaušės, ant jų tęsiasi kitos sporų stadijos (spermogoniai ir eciai).

Ant kriaušių požymiai pasirodo vasaros viduryje. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalios, gelsvai oranžinės dėmės su juodais taškučiais centre (spermogoniai) ir tamsiai raudonu apvadu.Ties jomis apatinėje pusėje būna oranžiniai kūgiškos formos dariniai (eciai). Pažeisti gali būti ir kriaušių vaisiai bei ūgliai. Iš ecių išbyrėjusias sporas vėjas nuneša ant kadagių. Čia jos sudygsta, peržiemoja ir pavasarį sudaro telius. Kai drėgna ir pakankamai šilta (per 10° C), teliai ant kadagių gali išbūti iki mėnesio, o jei oro sąlygos keičiasi, jie gali išdžiūti per kelias dienas. Tada sausas sporas vėjas išnešioja ir apkrečiamos kriaušės.

Kitos rūdžių rūšys (Gymnosporangium clavarriforme (Pers.) DC., G. confusum Plowr., G. juniperinum Mart. ir kt.) kenkia įvairioms kadagių rūšims, o jų antrieji šeimininkai – gudobelės, kriaušės, obelys ir kiti erškėtinių šeimos medžiai. Šių grybų teliai ant kadagių šiek tiek skiriasi nuo kriaušinės gleivėtrūdės (būna geltoni, oranžiniai, kitokios formos).

Apsaugos priemonės

Kadagius izoliuoti nuo tarpinių šeimininkų beveik neįmanoma, nes sporas vėjas išnešioja keliasdešimt kilometrų. Pažeistas šakas reikia kuo stropiau išpjaustyti. Tai padaryti patogiausia pavasarį, kai aiškiai matomi teliai. Smarkiai pažeistus augalus reikia išrauti ir sudeginti. Surinkti ir sudeginti reikia ir kriaušių pažeistus lapus. Iš daugybės rūšių ir formų kadagių galima išsirinkti atsparesnius. Labiausiai rūdys pažeidžia kazokinį kadagį ir jo formą ‘Aureo variagata’. Pažeidžiamos, bet silpniau. šios rūšies formos ‘Arcadia’, ‘Mas’; neatsparios rūdims ir kai kurios kitos kadagių rūšys ir jų formos: gulsčiojo kadagio (J. horizontalis Moench) forma ‘Nana’, daūrinis kadagys (J. davurica Pall.).


Spyglių džiūvimas (sukėlėjas Lophodermium juniperinum (Fr.) De Not.) – išplitusi liga, pažeidžia įvairių kadagių rūšių senesnius spyglius. Pažeidimai labiausiai pastebimi pavasarį, kai iš viso žalio kadagio krūmo išsiskiria atskiros šakutės su parudavusiomis viršūnėmis. Ant sergančių spyglių būna po vieną ar kelis juodus, iškilusius eliptiškus taškelius – tai grybo vaisiakūniai – apoteciai. Jie išsidėstę abiejose spyglių pusėse. Jų viduje subręsta siūliškos, 70–90 μm ilgio sporos, kurios išbyrėjusios apkrečia kitus spyglius. Užsikrečia dažniausiai nuo šalnų, sausrų, kenkėjų ar mechaninių pažeidimų nusilpę augalai.

Apsaugos priemonės

Sudžiūvusias šakutes išpjaustyti ir sudeginti. Nuo liepos kas 30 dienų augalus ir žemę po jais, kur yra nukritusių spyg­lių, purkšti kuriuo nors iš šių fungicidų: Kanditu (0,1 %), Euparenu Multi 50 WG (0,5 %), Ditanu (0,2–0,35 %).

Šakučių džiūvimą gali sukelti kelių rūšių grybai (Kabatina juniperi Schneider et Arx., Lophodermium juniperinum (Fr.) De Not., Pestalotiopsis funerea Desm., Phomopsis juniperova Hahn, Sclerophoma pythiophila (Corda) Hohn). Serga įvairios kadagių rūšys.

Pestalotiopsis funerea pažeidžia daugumą spygliuočių. Kadagiai serga visokio amžiaus, o ligos požymiai būna ant įvairių kadagių dalių: liga gali supūdyti šak­nis, sodinukus, ūglius įvairiose vietose; nudžiovinti spyglius ir šakučių viršūnes. Ant pažeistų vietų susiformuoja grybo vaisiakūniai (acervuliai), iš kurių, kai drėgna, išbyra sporos ir apkrečia netoli esančius augalus. Apsikrečia dažniausiai nuo šalnų, sausrų, kenkėjų ar mechaninių pažeidimų nusilpę augalai.

Phomopsis juniperova labiau kenkia jauniems augalams, o vyresni būna atsparesni. Nudžiūsta spygliai, nesumedėjusios ūglių dalys. Ant pažeistų dalių, atšilus orams, po 3–5 dienų pasirodo juodi grybo vaisiakūniai (piknidžiai). Iš jų sporas ištaško lietaus lašai, ir taip užkrečiami kiti augalai. Vienas piknidis sporas gali išauginti ir platinti net dvejus metus. Užsikrėsti augalai gali tik esant pakankamai šiltam orui (20–24° C).

Labai panašų šakučių džiūvimą sukelia ir kiti grybai: Kabatina juniperi ir Sclerophoma pythiophila. Jei kadagiai apsikrėtę šiais grybais, pavasarį ima džiūti vienamečiai ūgliai. Apmiršta jaunų šakučių ir ūglių žievė ir jie sudžiūsta. Šie grybai į augalą patenka tik per įvairius sužeidimus (kenkėjų padarytus ar mechaninius), o Phomopsis juniperova užkrečia ir sveikus augalus.

Apsaugos priemonės

Sudaryti kadagiams kuo palankesnes sąlygas augti: laiku palaistyti, neleisti dirvai užmirkti, tręšti kompleksinėmis trąšomis. Išpjaustyti sergančių augalų nudžiūvusias šakutes ir kadagius nupurkšti fungicidais (Bravo 500 SC (0,2 %), Kanditu TK (0,1 %), Ditanu (0,2-0,35 %), Sportaku Alpha 380 EC (0,05 %)).