Cukriniai runkeliai, palyginti su kitais augalais, sunaudoja daug maisto medžiagų, todėl, norint gauti gerą derlių, labai svarbu subalansuotai tręšti.

Išaugindami 40 t ha-1 šakniavaisių derlių, iš dirvos per visą vegetacijos laikotarpį jie paima apie 160 kg azoto (N), 60–70 kg fosforo (P2O5) ir 200–220 kg kalio (K2O). Svarbu, kad trąšos būtų naudojamos ekonomiškai, atsižvelgiant į augalų poreikius joms ir dirvožemio bei klimato sąlygas. Be pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio) cukriniams runkeliams būtini ir įvairūs mikroelementai.

Azotas – pagrindinis augalų mitybos elementas. Gerinant mitybą azotu, augalų lapai užauga dideli, įgyja tamsiai žalią atspalvį, pailgėja jų vegetacijos periodas. Trūkstant azoto, augalų lapai būna smulkūs, šviesiai žali, ima gelsti, greičiau bręsta.

Vokietijos dirvožemio tyrinėjimo cent­re nustatyta, kad cukriniai runkeliai iki 10 tikrųjų lapų fazės azotą pasisavina silpnai, o vėliau, intensyviai augant lapams, per parą gali paimti jo iki 10 kg/ha. Augant šakniavaisiui, azotas pasisavinamas silpniau. Trūkstant dirvoje azoto, runkeliai silpnai auga, vystosi ir dera, o esant jo pertekliui – blogėja šakniavaisių kokybė. Cukriniai runkeliai paima 48 proc. dirvoje esančio azoto ir 52 proc. įnešto su azoto trąšomis. Apie 26–29 proc. su azoto trąšomis įnešto azoto lieka dirvoje, o 31–34 proc. išsiplauna iš dirvožemio nitratų anijonų pavidalu.

Prieš sėją N180 ir didesnėmis azoto normomis tręštų runkelių nuo tarpsnio, kai lapai uždengia tarpueilius, iki derliaus nuėmimo papildomai tręšti biriomis ar skystomis trąšomis nereikia, nes dirvoje susidaro teigiamas azoto balansas. Galima išimtis, jei vegetacijos metu būna gausių liūčių, kurių metu išplaunama daug azoto, arba ilga sausra, kurios metu dėl drėgmės trūkumo dirvoje augalai negali jo paimti. Cukrinius runkelius, augančius N90 ir N135 fonuose, reikėtų po lapų susilietimo tarpueiliuose papildomai patręšti 10–30 kg azoto, kad dirvoje iki rudens išliktų teigiamas azoto balansas. Šiuo cukrinių runkelių augimo tarpsniu labai pavojinga pertręšti juos azotu, nes gali pablogėti technologinės šakniavaisių savybės, todėl azoto trūkumą geriausia nustatyti tiriant lapus.

Fosforas yra vienas iš pagrindinių maisto elementų. Augalų gyvenime ir vystymesi fiziologinis fosforo vaidmuo yra nepaprastai didelis. Fosforas dalyvauja angliavandenių sintezėje, cukraus kaupimosi procese. Įvairūs fosforo junginiai įeina į ląstelių branduolių fermentų, koofermentų sudėtį. Esant dideliam fosforo trūkumui, augalai nenormaliai vystosi, menkai auga, lapai susisuka, audiniai apmiršta, stiebai įgyja violetinį atspalvį.

Augalai labai jautrūs fosforo trūkumui gyvenimo pradžioje. Jei augalai gauna mažai fosforo iš dirvožemio, tai jauni lapai jį pasisavina iš senųjų. Augalams bręstant, fosforas kaupiasi sėklose, o vegetatyvinėse dalyse jo lieka mažai.

Cukriniai runkeliai geriausiai ir leng­viausiai pasisavina fosforą, esantį dirvožemio tirpale, o fosfatus, absorbuotus kietosios dirvožemio dalies dalelių paviršiuje ir vadinamus judriuoju fosforu, augalai gali naudoti ilgai. Judriojo fosforo kiekį dirvožemyje didina mėšlas ir fosforo trąšos.

Kalio negali pakeisti kiti maisto elementai. Kai jo trūksta, augalų lapuose susikaupia neperdirbto į organinius junginius mineralinio azoto. Trūkstant kalio, augalai būna neatsparūs sausroms, jie anksčiau nuvysta, sutrinka normali medžiagų apykaita ir būna mažesnis derlius. Be to, kalis sumažina vandens transpiraciją. Kai kalio pakanka, augalų chlorofilas geriau išnaudoja saulės energiją. Kalis ne tik teigiamai veikia asimiliaciją, bet ir palengvina cukrų transportavimą. Gausiai tręšiant amoniakiniu azotu, kalis augalams būtinas, nes tada amoniakinis azotas greitai sunaudojamas aminorūgščių sintezei ir nesusidaro augalams kenksminga NH4+ jonų koncentracija.

Augalų fiziologijoje kalis yra vienas reikšmingiausių katijonų, įeinantis ne tik į augalų audinius, bet turintis įtakos fizio­loginėms ir biocheminėms funkcijoms. Viena pagrindinių kalio savybių yra sugebėjimas įsigerti į augalų audinius. Tai lemia ląstelių membranų savybė greitai praleisti kalio jonus. Todėl kalis pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurios gali būti svarbios įvairiems fiziologiniams procesams: meristemos augimui, vandens režimui, fotosintezei.

Kai cukriniams runkeliams trūksta nat­rio, tipingų požymių neatsiranda. Tačiau jei augalams trūksta natrio ir kalio, pastarojo elemento trūkumo požymiai būna ypač ryškūs. Iš pradžių buvo manoma, kad natris nėra atskiras maisto elementas, o tiktai galimas kalio pakaitalas. Tačiau darant tyrimus paaiškėjo, kad natris ir kalis cukrinių runkelių augaluose pasiskirsto gana skirtingai, ir derliaus nuėmimo metu šakniavaisiuose natrio buvo tik apie 6 proc., palyginti su 33 proc. šioje augalo dalyje buvusiu kalio kiekiu. Tad buvo padaryta išvada, kad natris yra atskiras maisto elementas, o ne paprasčiausias kalio pakaitalas.

Natris didina sausųjų medžiagų kiekį cukrinių runkelių šakniavaisiuose ir lapuose per visą vegetacijos laikotarpį. Cukrinių runkelių augimo pradžioje jis stipriai padidina lapų indeksą, todėl augalai geriau gali panaudoti saulės radiaciją. Natris mažindamas turgono slėgį, skatina sacharozės kaupimąsi šakniavaisiuose.

Magnis – sudėtinė chlorofilo dalis ir būtinas fotosintezės elementas. Jis gyvybiškai būtinas chlorofilui susidaryti, nes kiekviena chlorofilo molekulė savo sudėtingos struktūros branduolyje turi magnio joną. Dalis magnio dalyvauja fermentų sistemoje. Augaluose jis yra pektininių rūgščių ir fitino sudėtyje.

Nuo magnio trūkumo cukrinių runkelių lapuose atsiranda geltonų ar sklerotinių (sukietėjusių audinių) dėmių, o ekstremaliais atvejais jos tampa nekrotinės (augalai tose vietose žūsta).

Siera yra sudėtinė aminorūgščių dalis, įeinanti į augalų baltymų ir kai kurių fermentų sudėtį. Augalams ji – gyvybiškai svarbus elementas, pagal reikšmę esantis greta azoto, fosforo, kalio ir magnio. Trūkstant sieros, fotosintezė sumažėja iki 40 proc., o augalų badavimo požymiai yra panašūs kaip ir azoto stygiaus atvejais (pagelsta lapai). Į augalus siera patenka daugiausia oksidų (sulfatų) forma. Iki 30 proc. jos augalai gali paimti iš atmosferos sieros anhidrido pavidalu. Šiuo metu, mažėjant oro taršai, su krituliais patenka ir mažiau sieros.

Sierai dirvožemyje pagausinti elementarioji siera kol kas vartojama mažai. Su mineralinėmis trąšomis sieros į dirvą daugiausia patenka su amonio sulfatu (turi 24 proc. sieros) ir superfosfatu (12 proc. sieros). Įterpus 60 kg ha-1 P2O5 paprasto superfosfato, į dirvą SO3 patenka apie 100 kg ha-1, o įterpus su amonio sulfatu 40 kg azoto – apie 120 kg ha-1 SO3. Šviežiame mėšle sieros (SO3) yra 0,06–0,15 procentų. Sieros šaltiniu gali būti ir kalio trąšos, turinčios sieros: kalio sulfatas K2SO4), kalio magnezija (K2SO4 MgSO4), gamtinis kainitas (KCI MgSO4 3H2O), kalimagas (K2SO42 MgSO4). Šiuo metu gaminama nemažai kompleksinių trąšų, kurių sudėtyje yra sieros.

Boro randama augalų ląstelių sienelėse. Jis neįeina į fermentų sudėtį, bet daro įtaką jų aktyvumui, skatina augalų kvėpavimą ir energetinę veiklą. Ypač boras svarbus dviskilčiams augalams. Pirmiausia jo trūkumas atsiliepia augalų šaknų vystymuisi. Jei trūksta boro dalinantis augalų ląstelėms, pastebėtas nenormalus chromosomų išsidėstymas. Boro reikia meristemos vystymuisi. Būdingas boro trūkumo bruožas yra apmirę augimo kūgeliai, ūgliai ir šaknys, nuslopintas reproduktyvinių organų susidarymas, pažeisti augalų vandens indai.

Vykstant medžiagų apykaitai augaluose, boras skatina angliavandenių, ypač sacharozės, askorbininės rūgšties sintezę ir nutekėjimą iš lapų į derėjimo organus ir šaknis, padeda geriau panaudoti kalcį. Boras augalams reikalingas per visą vegetacijos laikotarpį, nors atskiriems organams, pavyzdžiui, stiebams augti, jo reikia vėlesniais augimo tarpsniais. Sausesniais metais augalai sunkiau įsisavina borą, ir dėl to cukrinius runkelius būtina papildomai tręšti boru.

Manganas turi didelę reikšmę – augalų ląstelėse jis palaiko reikalingas oksidacines-redukcines sąlygas. Manganas ypač aktyvina fermentų karboksidazės, arginazės, peptidazės, fosfomonoesterazės veiklą, dalyvauja biologinėse oksidacinėse reakcijose, taip pat chlorofilo susidaryme, fotosintezės procese, riebalų, baltymų sintezėje. Pirmiausia mangano trūkumas pastebimas jaunuose augalų lapuose, kurie pašviesėja, greitai atsiranda rudų dėmių, nes susilpnėja chlorofilo sintezė ir susikaupia geležies perteklius. Mangano trūkumas išryškėja esant žemesnei temperatūrai ir drėgmės pertekliui. Mangano perteklius taip pat pavojingas augalams, nes trukdo pasisavinti geležį ir dėl to išsivysto augalų lapų chlorozė.

Augalams būtinas maisto medžiagas galima atiduoti pagrindinio tręšimo metu prieš sėją. Šiuo metu gaminama daug kompleksinių trąšų, kuriose be pagrindinių maisto medžiagų yra ir augalams reikalingų mikroelementų. Tačiau norint, kad augalai būtų visiškai aprūpinti maisto medžiagomis visos vegetacijos metu, reikia juos tręšti papildomai. Ypač papildomas tręšimas skystomis trąšomis būna efektyvus sausringu periodu, tuomet dėl drėgmės trūkumo augalai negali pasisavinti maisto medžiagų, esančių dirvožemyje. Aišku, purkšdami per lapus, augalų visiškai pakankamai neaprūpinsime azotu ar kaliu, jei jo reikia 40 ar daugiau kilogramų hektarui. Tačiau purškimu galime sumažinti šių elementų stygių, pagerinti jų pasisavinimą, aprūpinti mikroelementais.

Daug mineralinės mitybos problemų augalams atsiranda augant, juos veikia nepalankūs klimato veiksniai, kaip atšalimai, sausros, užmirkimai ir kiti. Specializuotas lapų trąšas, skirtas įvairiems mitybos ir fiziologiniams sutrikimams sureguliuoti, trąšų pramonė intensyviai gaminti pradėjo prieš 5–10 metų, ir šiandien jų turime didelį asortimentą, skirtą įvairiems tręšimo atvejams. Per šį laikotarpį lapų trąšos tobulėjo, ir šiandien metalo elementai, o dažnai ir kalcis, lapų trąšose pateikiami chelatų (organinių junginių) sudėtyje, todėl jų pasisavinimas padidėja keletą  kartų. Į trąšas įmaišomos augalų lengvai pasisavinamos amino rūgštys, kurios padeda jiems išvengti stresų nepalankiomis augimo sąlygomis, įgauti atsparumo ir greičiau atsistatyti ligų pažeistiems augalams. Daugelį trąšų purškimo metu galima maišyti su pesticidais.