Nuo seno Lietuvoje augintos kanapės šiandien kelia neigiamas asociacijas ir dažnai tapatinamos su kvaišalais. Pasaulyje kanapės vertinamos dėl jų kokybiško pluošto, taip pat maistinių ir medicininių aliejaus savybių. Atsiranda ir visai nauja kanapių panaudojimo sritis – energijos gamyba.

Priklausomai nuo auginimo sąlygų kanapių derlius gali būti nuo 5 iki 17 t/ha sausųjų medžiagų. Kanapių stiebai, ypač prasidėjus jų sėklų brendimui, turi daugiau ląstelienos negu kiti žoliniai augalai. Todėl kanapės geriau už kitus augalus tinka katilinių kurui. Be to, prieš panaudojant jas kurui, galima nukulti kanapių sėklas labai paklausaus rinkoje aliejaus gamybai. Didėjant ekologiškų medžiagų poreikiui, pasaulyje kanapių kasmet sunaudojama vis daugiau.

Ir virvėms vyti, ir baldams gaminti

Kanapių pluošto kokybė priklauso nuo klimato, dirvos, auginimo būdo, augalų tręšimo, veislės ir kitų sąlygų. Pirmiausia kanapių pluoštas labai atsparus puvimui. Dėl kanapių pluošto tvirtumo jo panaudojimo galimybės yra labai plačios. Iš jų pluošto vejamos labai stiprios virvės, audžiami brezentiniai gaminiai, neriami tinklai. Pritaikius šiuolaikinius kanapių pluošto kotonizacijos (cheminio apdorojimo šarmu dideliame slėgyje) metodus, galima gauti puresnį, panašų į medvilnės, pluoštą, kuris naudojamas kaip lininis įvairiems audiniams austi.

Pakulos naudojamos kaip ekologiška izoliacinė medžiaga statybose arba, kartu su spaliais, popieriaus pramonėje, celiuliozei gaminti ir kaip žaliava išgaunant furfurolą (aldehidą, ore tamsėjantį skystį). Pastarasis yra vertinga žaliava įvairioms chemijos pramonės šakoms. Be to, iš spalių gaminamos plokštės baldų pramonei.

Spaliai yra geras kuras: jų energetinė vertė aukštesnė negu daugelio rūšių medienos. Sudegintų spalių pelenai yra vertinga trąša daugeliui augalų. Juose yra apie 4,2 proc. fosforo, 2,6 proc. kalio ir net 27 proc. kalcio. Todėl ekologiškai ūkininkaujant kanapių spalių pelenai gali būti vienas svarbių mineralinių maisto medžiagų šaltinių.

Kanapės – perspektyvūs energetiniai augalai. Kanapių sausųjų medžiagų derlius iš kiekvieno hektaro dažnai viršija 15 tonų – tai beveik dvigubai daugiau, negu kurui auginamų gluosninių žilvičių masės derlius. Auginant aliejines kanapių veisles, nuėmus sėklų derlių, šiaudus galima sukūrenti katilinėse.

Kanapių sėklose yra 28–38 proc. aliejaus, 17–25 proc. baltymų, 14–27 proc. beazotinių ekstraktinių medžiagų, 14–26 proc. ląstelienos ir 2–7 proc. pelenų. Dėl didelio nesočiųjų riebalinių rūgščių kiekio ir palankaus jų santykio kanapių aliejus yra labai vertingas maisto produktas. Vyrauja linolinė rūgštis (70 proc. visų esančių rūgščių), po 15 proc. sudaro linoleninė ir oleninė rūgštys. Tačiau kanapių aliejuje taip pat randama žmogaus psichiką veikiančių medžiagų – dažniausiai tetrahydrocanabinolo (THC). Jo, pagal šiuo metu galiojančius standartus, kanapių aliejuje gali būti ne daugiau kaip 50 mg/kg. Tai gana stipri psichotropinė medžiaga. Skirtingų veislių kanapių aliejuje šios medžiagos būna nevienodai. Todėl tas veisles, kurios viršija leistiną THC kiekį, auginti draudžiama. Šios medžiagos kiekiui sėklose taip pat įtakos turi auginimo sąlygos bei besikeičiantis klimatas. Nuo THC kiekio priklauso augalų spalva, todėl dažnai, net nedarius jokių laboratorinių tyrimų, tik pagal lapų spalvos sodrumą galima nustatyti, ar augaluose viršytos leistinos psichotropinių medžiagų normos, ar ne.

Kanapių aliejaus techninės savybės labai geros. Dėl gebėjimo greitai džiūti, jis naudojamas dažų ir pokostų gamyboje. Iš jo gaminami dailininkų itin vertinami, brangūs tapybos dažai. Dėl malonaus ir švelnaus kanapių aliejaus kvapo jis plačiai naudojamas kosmetikoje, įvairiems kremams ir odos tepalams gaminti. Iš kanapių aliejaus išgaunamas fitinas (organinis fosforinės rūgšties junginys), kuris yra vertingas vaistas gydant mažakraujystę, neurasteniją ir kitas ligas. Kanapių aliejus yra turtingas vitamino E, todėl jis tinka sergantiems ateroskleroze ir kitomis kraujo apytakos ligomis.

Kanapių pelai taip pat turi daug gerų medicininių savybių. Juose esančios organinės rūgštys turi stiprių baktericidinių savybių ir veikia panašiai kaip antibiotikai.

Kanapių išspaudos yra vertingas, baltymingas pašaras visų rūšių gyvuliams. Anksčiau kai kur kanapių išspaudos buvo naudojamos kaip priedas į ruginę duoną, kad padidėtų jos baltymingumas.

Biologinės kanapių savybės

Kanapės turi giliai, kartais giliau negu 2 m, besiskverbiančią pagrindinę liemeninę šaknį, nuo kurios atsišakoja šalutinės. Visa šaknų sistema dažniausiai yra išdėstyta 20–40 cm gylio dirvos sluoksnyje. Durpynuose kanapės įsišaknija giliau – 30–80 cm ir išaugina daug daugiau šoninių šaknų.

Kanapių stiebas yra lygus, neišsišakojęs. Tik retai augančių kanapių stiebai turi tendenciją šiek tiek šakotis. Stiebas gali būti iki 4 m aukščio, tačiau pas mus augančių kanapių aukštis yra apie 2 m. Stiebas padengtas kabliuko pavidalo plaukeliais, kurie suteikia stiebui tam tik­rą šiurkštumą.

Lapai pirštiški, apatiniai priešiniai, viršutiniai pražanginiai, iš abiejų pusių padengti plaukeliais. Sudėtiniai lapai būna nuo trilapių iki devynlapių. Viršutiniai dažniausiai trilapiai.

Kanapės yra vienamečiai, dažniausiai dvinamiai, augalai, tai yra tame pačiame pasėlyje yra atskiri vyriškieji ir moteriškieji egzemplioriai. Tačiau šiuo metu yra nemažai kanapių veislių, kurių augalai yra vienanamiai: ant to paties augalo yra vyriškieji ir moteriškieji žiedai. Nuo seno vyriškieji augalai liaudyje vadinami pleiskanėmis. Jie yra smulkesni, greičiau auga, žydi ir bręsta. Iš sausų pleiskanių gaunama apie 20–25 proc. pluošto. Moteriškieji kanapių augalai vadinami grūdėmis, kai kur buožgalviais. Iš jų gaunama apie 12–20 proc. pluošto. Vyriškieji žiedai turi 5 ant ilgų siūlelių kuokelius ir 5 žalsvai gelsvus arba raudonus žiedlapius. Jie yra sutelkti į ilgus šluotelinius žiedynus. Moteriškieji žiedai žali, susukti į apyžiedžio makštį ir sudaro tankius varpiškus žiedynus viršutinių lapų pažastyse.

Vaisius – apvalus, pilkas arba rudas, kartais juodas, blizgančiu lygiu paviršiumi riešutėlis. Kiekviename riešutėlyje yra viena sėkla. 1 000 sėklų sveria 10–26 gramus.

Kanapėms reikia gerai drėgme aprūpintų ir įtręštų neutralios reakcijos dirvožemių. Gerai auga nusausintuose durpynuose, jei tik ne per daug rūgšti dirva. Netinka kanapėms nelaidūs šlapi moliai. Klimatui kanapės nereiklios, nors geriau auga švelnesnio ir drėgnesnio klimato vietovėse. Ilgalaikės sausros, ypač žydėjimo metu, kanapėms labai pakenkia.

Kanapės yra trumpos dienos augalai ir jautriai reaguoja į dienos ilgumą. Pietinių kraštų kanapių veislės šiauriniuose regionuose augina didesnę vegetatyvinę masę ir vėliau suformuoja žiedus. Be to, vėliau pasirodę žiedai visuomet yra silp­nesni. Ir atvirkščiai – šiaurinių veislių kanapės, patekusios į pietus, greičiau pražysta, tačiau užaugina mažesnę vegetatyvinę masę.

Šiuo metu Europoje išvesta daug kanapių veislių, kurios yra registruotos auginti ES šalyse. Nemažus kanapių plotus augina Šveicarijos žemdirbiai, todėl ten taip pat yra nemažai registruotų kanapių veislių. Selekcijos firmos iš įprastų dvinamių kanapių sukūrė vienanamių kanapių veislių. Vienanamių veislių pranašumas – didesnis vienodos kokybės pluošto ir sėklų derlius.

Vienas esminių kanapių veislių skirtumų yra jų brendimo laikas. Tyrimais nustatyta, kad ankstyvųjų veislių (Fasamo ir USO 14) žydėjimas prasideda liepos mėnesio pabaigoje, o vėlyvųjų veislių (Kompolti ir Novosadska) – rugpjūčio pabaigoje. Brendimo laikas turi didelę įtaką augalų aukščiui bei stiebų ir sėklų derliui.

Svarbi agronominė kanapių veislių savybė – jų atsparumas bakterinėms bei grybinėms ligoms ir kenkėjams. Bandymų duomenys ir praktinis auginimo patyrimas parodė, kad nuo esančio kanapių augaluose THC kiekio jų atsparumas ligoms ir kenkėjams visiškai nepriklauso.

***

Kanapės (Cannabis sativa) yra kilusios iš Vidurinės Azijos. Iš čia jos išplito į pietinius bei rytinius Azijos regionus, vėliau į Himalajus ir Sibirą. Altajaus krašte ir pietiniame Kaukaze laukinės kanapių rūšys yra taip išplitusios, kad galėtų būti naudojamos pluošto gamybai. Iš Azijos į Europą kanapės atkeliavo dviem keliais. VII a. prieš mūsų erą jas atgabeno klajokliai per pietinę Rusiją iki Dunojaus deltos, vėliau per Lietuvą kanapės pasiekė Švediją ir kitas Europos šalis. Kitas kelias ėjo per Graikiją į dabartines Italijos bei Ispanijos teritorijas.

Lietuvoje kanapės buvo auginamos nuo seno. Iki pat Antrojo pasaulinio karo kiekvienas ūkininkas sėdavo mažesnį ar didesnį kanapių plotą. Daugiausia jos buvo auginamos pluoštui. 1913 metais 85 proc. visos Europos kanapių plotų buvo europinėje tuometinės Rusijos dalyje. Tuomet Rusijai priklausė ir Lietuva.

Kanapių plotai sumažėjo, o netrukus ir visiškai išnyko pokario metais, kai pradėjo atsirasti gaminiai iš sintetinių medžiagų. Lietuvoje savaime auga šiukšlyninės kanapės, dažnai aptinkamos prie namų pamatų, dykvietėse ir šiukšlynuose.