Būti sveikam yra žmogaus teisė. Jei ilgas ir sveikas gyvenimas yra tikslas, tuomet daugiausia sunkumų kelia netinkamo maisto vartojimas. Todėl nenuostabu, kad šiuo metu ypatingai didelis dėmesys skiriamas maisto kokybei, tuo pačiu ir gaminamai žemės ūkio produkcijai. Lietuvos Respublikos Seimas 2005 metais priėmė teisės aktą "LR Maisto įstatymą Nr. VIII-1608".

Įstatymas nustato teikiamo į rinką maisto ir jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų bei visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją, užtikrinant maisto saugą. Taip pat reglamentuoja maisto gamintojų, paslaugų teikėjų ir pardavėjų pareigas bei atsakomybę. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais.

Įstatymu siekiama užtikrinti, kad: * į rinką būtų teikiamas maistas, atitinkantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus saugos reikalavimus; * maistas atitiktų tarptautinius laisvam prekių judėjimui keliamus reikalavimus, ir Lietuvos maisto gamintojas galėtų plėsti savo prekių eksportą į kitas šalis, o Lietuvoje pagaminti produktai galėtų lengviau konkuruoti tarptautinėje rinkoje; * būtų skatinama ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba, sveikesnė Lietuvos gyventojų mityba, gerinama su maistu ir mityba susijusi žmonių sveikata.

Kad maisto prekybos sandėriuose dalyvaujančios šalys galėtų lengviau susitarti perkant ar parduodant prekes, yra sukurti tam tikri standartai. Jų paskirtis - vienu ar kitu būdu užtikrinti galutinio produkto saugą ir kokybę. Bet tokia gausybė standartų daugelį mūsų painioja, kartais kelia net nerimą.

Vienas iš pagrindinių standartų tikslų - siekis padėti prekybos sandėriuose dalyvaujančioms šalims susitarti perkant ar parduodant prekes, teikiant paslaugas. Atitikties sertifikatas, išduotas sertifikavus vadybos sistemą arba gaminamus produktus pagal atitinkamą standartą, paprastai tampa svariu įrodymu, kad vadybos sistema arba produktas atitinka konkretaus standarto reikalavimus. Šalims lieka susitarti, kurio standarto reikalavimai aktualiausi, kurį standartą pasirinkti.

Nacionalinės kokybės schemos. Maisto kokybės ir saugos reikalavimai naujose ES šalyse narėse įgauna naują, dažnai sunkiai įvertinamą prasmę. Tai jau yra ne tik gaminančių ir kontroliuojančių institucijų, bet ir visos visuomenės aktualija. Maisto sauga ir kokybė apima vartotojų mokymą, specialistų rengimą, naujų technologijų diegimą.

Maisto sauga ir kokybė yra svarbi, tačiau dar gerokai išsklaidyta sritis, reikalaujanti įvairių institucijų suvienytos veiklos, brangios įrangos ir visapusiškų žinių. Anksčiau Nacionalinių maisto kokybės ir saugos centrų kūrimas buvo prioritetinis beveik kiekvienoje ES šalyje narėje. Panašios veiklos imamasi naujai priimtose šalyse, steigiant nacionalinius maisto kokybės centrus.

Per pastaruosius metus sukurta ir įgyvendinta per 400 nacionalinių kokybės užtikrinimo ir sertifikavimo schemų. Jų ir toliau daugėja. Tai kokybės ir saugos užtikrinimo sistemos (ISO, EurepGAP, IFS, BRC ir kitos). Kitose ES šalyse jau veikia ir yra žinomos viešo diferencijavimo schemos, pvz., Prancūzijoje - Label Rouge, Čekijoje - KlasA, Ispanijoje - Q ir kt. Be to, yra dar ir atskirų produktų išskirtinumą nurodančių schemų.

Mūsų šalies žemės ūkio produkcijos augintojai ir gamintojai, norėdami eksportuoti arba tiekti produkciją į sertifikuotas vadybos sistemas turinčius prekybos tinklus, gali susidurti su reikalavimu turėti geros ūkininkavimo praktikos sistemos sertifikatą.

Žemės ūkio ministerija pasiūlė teikti metodinę pagalbą (mokymus) ir valstybės paramą tam, kad ūkininkai susipažintų su EurepGAP keliamais maisto saugos ir kokybės reikalavimais, kurie ES senbuvėse yra pripažįstami kaip visuotinai priimtini ir populiarūs.

Daugelis ES kokybės schemų mūsų gamintojams jau buvo žinomos, tačiau pradėti diegti ir nacionalines maisto kokybės schemas kol kas sudėtinga. ES Parlamentas, siekdamas išsiaiškinti maisto produktų kokybės schemų ekonominį pagrindą, jų įtaką aplinkos apsaugai, vartotojų sveikatai ir gerovei, užsakė Europos Komisijai projektą - išanalizuoti nacionalines maisto kokybės schemas ir senosiose, ir naujosiose ES šalyse.

Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų plane numatoma parama: t?ūkininkams ir gamintojams, dalyvaujantiems Bendrijos ir nacionalinėse kokybės schemose, padengti pastovias išlaidas; t?gamintojų grupėms, atsakingoms už kilmės nuorodų arba kokybės žymų naudojimo pagal Bendrijos teisę priežiūrą, viešinimo priemonėms finansuoti.

Kokybiškų produktų gamybai teikiama parama:

• pieno gamintojų teikiamo žalio pieno, skirto pieno produktų gamybai, saugos ir kokybės reikalavimų kontrolei atlikti;
• higienos, gyvūnų gerovės, aplinkos ir produktų kokybės reikalavimams, atitinkantiems ES teisės aktų nuostatas, įgyvendinti praktinio mokymo ūkiuose ir ministerijos reguliavimo sričiai priskirtose įmonėse;
• žemės ūkio naudmenų, produktų ir pašarų kokybės, gyvulių laikymo sąlygoms įvertinti ir poveikio technologinėms,?organoleptinėms maisto savybėms, gyvulių ir augalų produktyvumui ir aplinkai moksliškai pagrįsti;
• dirvos, augalų apsaugos priemonių ir produktų tyrimo metodams įsisavinti ir laboratorijoms akredituoti;
• Lietuvoje kuriamų ir naujai sukurtų augalų veislių bei selekcinių numerių kokybei gerinti, augalų veislėms įvertinti pagal išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo rodiklius.

Kaip užtikrinti maisto kokybę

Bendras schemos tikslas: skatinti ūkininkus arba gamintojų grupes dalyvauti Bendrijos arba nacionalinėse maisto kokybės programose. Konkretesni schemos tikslai yra tokie: padidinti konkurencingumą, pagerinti maisto kokybę, apsaugoti vartotojus, išplėsti produktų realizavimo rinkas. Reikalavimus atitinkantys kandidatai bus ūkininkai, gamintojų grupės.

Vienas iš plačiausiai tarptautiniu mastu taikomų universalių vadybos sistemų vertinimui skirtų standartų yra ISO 9001. Jo paskirtis padėti įvertinti organizacijos sugebėjimą atitikti vartotojo, reglamentuojančių teisės aktų ir pačios organizacijos reikalavimus. Standartas yra pelnęs visuotinį pripažinimą ir plačiai taikomas ir maisto pramonės įmonėse, ir kitose pramonės sektoriuose visame pasaulyje.

Maisto sektoriuje yra taikoma ir daugybė kitokių standartų. Pavyzdžiui, įmonės gali siekti sertifikavimo pagal BRC arba IFS schemas, kurių reikalauja atitinkamų šalių mažmenininkų tinklai iš maisto produktų tiekėjų. Produktai gali būti sertifikuojami pagal EurepGAP (gera žemės ūkio praktika) arba būti sertifikuoti dėl GMO nebuvimo, arba produktų natūralumo (organinės kilmės). Tokiu atveju, atsižvelgiant į kliento/tarpininko specifinius reikalavimus, pasirenkamas atitinkamas ūkio valdymo užtikrinimo metodas ir apsisprendžiama dėl produktų kilmės.

EurepGAP

EurepGAP - tai standartų ir procedūrų, skirtų Gerai agrokultūros praktikai sertifikuoti, schema. Šią schemą sukūrė ir kontroliuoja Vokietijos mieste Cologne įsikūrusi ne pelno siekianti organizacija "Food Plus". Standarto reikalavimai skirti maisto kokybei ir saugai garantuoti bei mažinti žemdirbystės operacijų įtaką aplinkai ir užtikrinti teigiamą požiūrį į darbuotojo sveikatą ir saugą. EurepGAP įgyja vis didėjantį pripažinimą pasaulyje kaip vertinga schema, leidžianti užtikrinti žemės ūkio produktų kokybę. Tokia visaapimančio skėčio principo schema įmonėms suteikia daugiau lankstumo, palyginti su jau egzistuojančiomis vietinėmis schemomis. Būtent dėl tokio požiūrio standartas tampa vis labiau pripažįstamas. Siekiant padidinti galimybę kuo detaliau įvertinti atitinkamą sektorių ir taip pasiekti geresnį kokybės ir saugos užtikrinimo lygį, rengiami gana specifiniai sektoriaus reikalavimai. Pavyzdžiui, yra sukurtos schemos gyviems galvijams ir taip pat šviežiems produktams vertinti. EurepGAP specifiniai reikalavimai nustatyti vaisiams, daržovėms, javams, mėsai, kavos pupelėms.

BRC

Mažmenininkai, norėdami apsaugoti savo reputaciją, reikalauja, kad jų tiekėjai veiktų pagal jų parengtus pramonės standartus. BRC parengta pagal du pagrindinius standartus, pritaikomus maisto sektoriuje: * pasaulinį maisto standartą gamintojams, gaminantiems savo prekės ženklo (angl. brand) maisto produktus; * standartą pakavimo medžiagoms. Šie standartai buvo sukurti, siekiant padėti mažmenininkams vykdyti įstatymų įpareigojimus ir apsaugoti vartotojus, parengti bendrą pagrindą įmonėms, kurios tiekia mažmenininkų prekės ženklo produktus, inspektuoti.

IFS

IFS yra standartizuota pranešimų sistema, skirta įmonėms, gaminančioms ir/arba perdirbančioms maistą. Atitiktis standartui yra grindžiama anketa ir įvertinimo balais. Vienas iš pagrindinių standarto kriterijų - svarbių valdymo taškų (SVT) skaičiaus nustatymas. SVT monitoringo sistema paremta tiksliais įrašais ir reguliariomis patikromis. Standartus įgyvendinusios įmonės vadovybė turi garantuoti, kad darbuotojai suvokia savo atsakomybę ir kad darbo rezultatyvumas yra matuojamas, vykdomas produkto atsekamumas, koregavimo veiksmų įgyvendinimas apibūdinamas kaip atskiras maisto produktų gamybos grandinės etapo taškas, kuriame dėl monitoringo trūkumo gali atsirasti sveikatai pavojingų rizikos veiksnių.

ES maisto kokybės politika yra pagrįsta saugomų kilmės vietos (SKVN) ir geografinių nuorodų registravimu ir jų apsaugos įgyvendinimu, tradicinių specifinėmis savybėmis pasižyminčių ir ekologiškų produktų sertifikavimu. Be to, kiekviena šalis nacionaliniais teisės aktais gali pripažinti gaminius esant išskirtinės kokybės.

SKVN-R 2081/92 gali būti suteikta produktui, kurio kokybė arba savybės išskirtinai priklauso nuo jo kilmės vietos, geografinės aplinkos ir pavadinime yra kilmę atspindintis vietovardis. Geografinė aplinka suprantama kaip būdingi, natūralūs ir žmogiškieji veiksniai, tokie kaip klimatas, dirvos kokybė ir vietinių žmonių įgūdžiai. Be to, griežtai apibrėžtas geografinis regionas, visos gamybos ir perdirbimo stadijos turi būti atliekamos tik tame geografiniame regione.

SGN-R 2081/92 - saugoma geografinė nuoroda taip pat rodo ryšį tarp produkto savybių ir kilmės vietos, tačiau šiuo atveju produkto išskirtinumas įgyjamas dėl reputacijos, todėl pakanka žinomumo ir regiono išskirtinumo. Produktams keliamos tam tikros sąlygos: pavadinime turi būti jo gamybos geografinės vietovės pavadinimas, bent viena gamybos, perdirbimo ar paruošimo stadija turi būti atliekama toje konkrečioje geografinėje vietovėje. Pačios žaliavos gali būti ir iš kito regiono.

Specifinių savybių sertifikatas - kai įregistruotam produktui suteikiama nuoroda Garantuotas tradicinis gaminys ir Bendrijos ženklas, kuris naudojamas ženklinant, pristatant arba reklamuojat produktą. Jiems keliami tokie reikalavimai: produktas turi turėti specifinių savybių, išsiskiriančių iš kitų panašių gaminių ar maisto produktų, priklausančių tai pačiai kategorijai. Produktas turi būti pagamintas iš tradicinės žaliavos, arba jo sudėtis yra tradicinė, arba jis pagamintas, naudojant tradicinį gamybos ir/arba perdirbimo būdą.

Kam reikalingos saugomos nuorodos (SN)? Visų pirma skatinti žemės ūkio ir maisto produktų įvairovę, siekiant apsaugoti produktų pavadinimus nuo padirbinėjimo ir piktnaudžiavimo. Stengiamasi suteikti vartotojui reikiamą informaciją apie produkto specifines savybes, priklausančias nuo kilmės vietos ir gamybos būdo. Saugomos nuorodos suteikia produktui papildomą vertę. Jei pavadinimas turi komercinę vertę, jį verta saugoti. Užregistruoti tarptautinį prekės ženklą yra brangiau negu gauti saugomos nuorodos statusą.

Visi saugomas nuorodas turintys produktai papildomai kontroliuojami, siekiant garantuoti, kad jie atitinka specifikacijoje nurodytus reikalavimus. Paraiškos teikėjai patys pasirenka kontroliuojančią instituciją. Ji gali būti valstybės arba privati. Pagal ES reikalavimus privati institucija privalo atitikti standarto EN 45011 reikalavimus. Patikrų išlaidas padengia produkto gamintojai.

RVASVT (Rizikos veiksnių analizė. Svarbūs valdymo taškai) yra maisto saugos programa, pagrįsta klaidų išvengimo principu. Svarbus valdymo taškas (SVT) yra apibūdinamas kaip atskiras maisto produktų gamybos grandinės etapo taškas, kuriame dėl monitoringo trūkumo gali atsirasti pavojingų sveikatai rizikos veiksnių. RVASVT principai apima tinkamą maisto tvarkymą, paruošimą, laikymą ir SVT identifikavimą, kurie sukuriami taip, kad būtų galima kontroliuoti bakterijas, patogeninius mikroorganizmus, mieles ir pelėsius ir pašalinti fizinius bei cheminius rizikos veiksnius.

Nežiūrint to, kad RVASVT tapo visuotinai priimtas pavadinimas, vis tik kai kurių Europos šalių įmonėse RVASVT reikalavimai taikomi per specifinius nacionalinius standartus, iš kurių populiariausi yra Danijos DS 3027:2002 ir Olandijos RVASVT reikalavimai.

Yra parengtas ir išleistas rekomendacinių gairių dokumentas ISO 15161:2001, kuris parodo ryšį tarp ISO 9001:2000 ir RVASVT. Minėtas standartas pateikia rekomendacijas gamintojams, kaip reikėtų integruoti šių dviejų standartų reikalavimus, kuriant vadybos sistemą.

Vis tik daugelis gamintojų įdiegė RVASVT vien tam, kad atitiktų Europos Sąjungos direktyvą, reguliuojančią maisto higieną.

Efektyvi rizikos veiksnių valdymo sistema reikalauja tarpusavyje suderintų integruotų būtinųjų programų (kitų kliento reikalaujamų standartų) ir detalaus RVASVT plano. Įstatymų leidėjai, jų vykdymo prižiūrėtojai ir maisto profesionalai RVASVT programą pripažįsta kaip labiausiai efektyvų vadybos ir valdymo būdą, užtikrinant maisto saugos rizikos veiksnių valdymą maisto tvarkymo srityse. Siekiant sukurti tarptautiniu mastu pripažįstamą, atskirų šalių reikalavimus harmonizuojantį RVASVT sistemų vertinimui skirtą standartą, buvo nuspręsta parengti tarptautinį ISO standartą.

ISO 22000

Šiuo metu rengiamas tarptautinis maisto saugos vadybos standartas ISO 22000 bus skirtas taikyti bet kokiame su maisto ruošimu susijusiame versle. Standartas nustatys reikalavimus organizacijos maisto saugos vadybos sistemai, kuri turėtų būti labiau sutelkta, nuosekli ir integruota. Naujasis standartas suderins jau aptartus standartų elementus, užtikrinančius maisto saugą visoje maisto grandinėje. Pagrindiniai elementai yra interaktyvi komunikacija, sisteminė vadyba ir rizikos veiksnių valdymas.

ISO 22000 kaip naujam standartui yra keliamas iššūkis - tapti pripažįstamu visuose maisto grandinės segmentuose. Neabejojama, kad ISO 22000 pakeis vietinius nacionalinius RVASVT standartus. Kol kas dar neaišku, ar jis taps priimtinas mažmenininkams. Vienas iš ISO 22000 privalumų yra jo globalumas. Taigi, atsižvelgiant į augantį apsirūpinimą produkcija pasauliniu mastu, pasitikėjimas gali būti pasiektas, taikant vieną universalų maisto saugos vadybos standartą - ISO 22000.

Pokyčius lemia valstybės interesai

Vertinant Lietuvos vartotojų poreikį maisto produktams pastebima, kad pirmiausia juos domina produkto kilmė, kokybės ir kainos santykis: 44 proc. pirkėjų produktus renkasi pagal kainą, 39 proc. - pagal kokybę. Daugiau kaip 76 proc. vartotojų daugiausia dėmesio skiria tinkamumo vartoti terminui, 51 proc. - sudėčiai. 58 procentai vartotojų pasisako, kad nacionalinėje politikoje per mažai skiriama dėmesio gyvūnų gerovei ir apsaugai.

Kokybiški produktai yra tokie produktai, kurie registruoti ES saugomų kilmės vietos nuorodų (SKVN) ir geografinių nuorodų (SGN) registre. Taip pat gaminiai, pasižymintys tradicinėmis specifinėmis savybėmis (GTG), ekologiški produktai nacionaliniais teisės aktais pripažinti išskirtinės kokybės gaminiais.

Visi saugomas nuorodas turintys produktai yra papildomai kontroliuojami, siekiant garantijų, kad jie atitinka specifikacijoje nurodytus reikalavimus.

Galutinio produkto specifiškumas nustatomas, remiantis įsipareigojimais, susijusiais su ūkininkavimo metodais, kurie užtikrina konkrečias savybes, įskaitant gamybos procesą arba galutinio produkto kokybę, kuri labai pranoksta komercinius produktų standartus, reglamentuojančius visuomenės, gyvūnų ar augalų sveikatą, gyvūnų gerovę arba aplinkosaugą.

Nurodomos privalomos produktų specifikacijos, o atitiktį joms tikrina nepriklausoma kontrolės įstaiga. Šias schemas gali taikyti visi gamintojai, jos yra skaidrios ir užtikrina visišką produkto atsekamumą, atitinka esamas arba numatomas rinkos galimybes.

Lietuvos Kaimo plėtros programoje (KPP), siekiant pagerinti žemės ūkio produkcijos gaminių kokybę, pateikiamos tokios priemonės:

• ES standartų laikymasis;
• ūkininkų dalyvavimas maisto kokybės schemose;
• informavimo ir skatinimo veikla.

ES standartų laikymasis. Priemonės tikslas - remti ūkininkus, taikančius ES standartus aplinkosaugos, visuomenės sveikatos, gyvūnų ir augalų sveikatos, gyvūnų gerovės bei darbų saugos srityse.

Maisto kokybės schemose galės dalyvauti ūkininkai ir gamintojų grupės. Bus sukurta kontrolės sistema.

Paramos kokybiškų produktų gamybos ir kokybės tyrimo sistemos plėtrai taisyklės, patvirtintos 2004 m. kovo 1 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-85 (Žin., 2004, Nr. 38-1247; 2006, Nr. 45-1639). Pagal šį įsakymą parama bus teikiama:

• kokybiškų produktų technologijoms kurti ir gamybos pagal ES ar nacionaliniu lygmeniu pripažintas schemas skatinti;
• nepriklausomų kontrolės institucijų vykdomai kontrolei atlikti, siekiant užtikrinti kilmės vietos ar geografinių nuorodų ir specifinių savybių autentiškumą pagal ES teisės aktų reikalavimus ir ekologinio, sveikumo ženklo ir kitų kokybės ženklų naudojimo kontrolei atlikti;
• kokybės užtikrinimo sistemoms pagal ISO-9000, ISO-14000 serijos standartus, rizikos veiksnių analizei ir svarbiais valdymo taškais (RVASVT) pagrįstoms sistemoms, ekologinio audito sistemoms įdiegti ir sertifikuoti;
• juridiniams asmenims, dalyvaujantiems kokybės schemose ar gaminantiems Europos Bendrijos Sutarties 1 priede išvardintus produktus, išskyrus žuvininkystės; kontrolės (sertifikavimo) institucijų darbuotojams mokyti, kaip taikyti teisės aktais ir tarptautiniais standartais nustatytus kokybės reikalavimus bei vykdyti jų kontrolę.

Europos Bendrijos parama kokybiškų produktų gamybai

Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų plane numatoma teikti paramą:

• ūkininkų ir gamintojų, dalyvaujančių Bendrijos ir nacionalinėse kokybės schemose, pastovioms išlaidoms padengti;
• gamintojų grupėms, atsakingoms už kilmės nuorodų arba kokybės žymų naudojimo pagal Bendrijos teisę priežiūrą, viešinimui finansuoti.

Žemės ūkio ministerija parengs reikiamus teisės aktus nacionalinėms kokybės schemoms reglamentuoti ir joms pripažinti. Teisės akte bus įvardinti  konkretūs reikalavimai nacionalinei kokybės schemai, numatyta produktų specifikacija, pagal kurią bus galima įrodyti, kad produktas yra tikrai išskirtinis savo kokybe. Turės būti paskirta ir kontroliuojanti institucija, atsakinga už tai, kad produktas tikrai atitiktų specifikacijoje numatytus reikalavimus.

Kokybės vadybos sistemos yra savanoriškos, jos niekuomet nebus privalomos. Tos įmonės, kurios nenorės investuoti į kokybės sistemas, orientuosis į tokias rinkas, kur ypatingos kokybės nereikalaujama.

Mūsų ūkininkams tokios sistemos būtų per brangios, todėl ES maisto saugos politikoje ir atsiranda naujų akcentų, nacionalinės kokybės schemos orientuojamos į ūkininkus, kuriems už dalyvavimą tokiose schemose bus teikiama parama. Čia taip pat galios savanoriškumo principas, dalyvavimas tokiose programose nebus privalomas.