Žemės ūkio plėtrai įtaką daro aktyvi tarptautinių organizacijų veikla. Pavyzdžiui, prieš 20 metų vykusioje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių valstybių žemės ūkio ministrų konferencijoje sutarta mažinti  paramą žemės ūkiui ir taikyti mažiau gamybą ir rinką iškreipiančią paramą. Kartu pripažinta, kad kiekviena šalis gali pasirinkti politikos priemones ir reformos spartą. Pagrindinės EBPO žemės ūkio politikos nuostatos – orientuoti šį sektorių į rinkos signalus, imtis veiksmų aplinkai išsaugoti bei racionaliai naudoti gamtos išteklius, išlaikyti ir stiprinti daugiafunkcinį žemės ūkį.

Žemės ūkis, lyginant jį su kitais ekonomikos sektoriais, EBPO šalyse vis dar apibūdinamas kaip aukšto paramos ir apsaugos lygio sektorius. 2005 m. bendra parama žemės ūkiui siekė 310 mlrd. eurų. Bendros paramos lygis apskaičiuojamas visą paramą dalijant iš bendrojo vidaus produkto (BVP). Pernai  ši parama EBPO valstybėse narėse sudarė vidutiniškai 1,1 proc.

Parama žemės ūkio produkcijos gamintojams pernai siekė 225 mlrd. eurų ir sudarė 73 proc. bendros paramos žemės ūkiui. Tai kainų palaikymas, tiesioginės išmokos žemės ūkio naudmenų plotui ir gyvulių skaičiui, materialinių išteklių atpiginimas, taip pat kai kurios kitos išmokos. Gamintojų paramos lygiui nustatyti EBPO naudoja gamintojų paramos įverčio rodiklį, kuris parodo, kokią bendrųjų ūkių pajamų dalį sudaro minėtoji parama. 2005 m. ji sudarė 29 proc. bendrųjų pajamų. Gamintojams didžiąją paramos dalį (apie 54 proc.) sudaro įvairios rinkos kainų palaikymo priemonės. Maždaug penktadalis bendrosios paramos žemės ūkiui 2005 m. suteikta bendrosiomis paslaugomis: mokslo tyrimams, švietimui, infrastruktūrai, inspektavimui, pirkimai valstybės rezervui bei kita netiesioginė parama.

Gamintojų paramos lygis 2001–2005 m. buvo stabilus. Tačiau nagrinėjant jį per ilgesnį laikotarpį, išryškėja paramos EBPO šalyse mažėjimo tendencija. Vienintelė išimtis – Turkija, kuri paramos lygį padidino nuo 16 proc. 1986–1988 m. iki 25 proc. 2005 metais. Turkijos žemės ūkyje dirba net 34 proc. visų šalies dirbančiųjų, šiame sektoriuje sukuriama 12 proc. BVP. Gamintojų paramos įvertis EBPO šalyse 1986–1988 m. sudarė 37 proc., o bendra parama tuo metu buvo du kartus didesnė – 2,3 proc. BVP.

Gamybą ir rinką iškreipianti parama mažėja

Keliolikos pastarųjų metų gamintojų paramos lygio pokyčiai atspindi žemės ūkio politikos reformas. Gilesnė paramos analizė rodo, kad dabartinės ūkių pajamos yra 42 proc. didesnės už tas, kurias jie gautų be minėtosios paramos. 1986–1988 m. šis rodiklis siekė daugiau kaip 60 proc. Tai rodo, kad ūkininkai vis daugiau pajamų užsidirbo iš rinkos, o valstybinės paramos dalis bendroje jų pajamų struktūroje mažėja.

Labiausiai gamybą ir rinkos santykius iškreipia parama, skirta aukštesnėms kainoms rinkoje palaikyti, taip pat parama, susijusi su produkcijos apimtimis ir produkcijos gamybai reikalingų sąnaudų atpiginimu. Bendroje gamintojų paramos apimtyje šioji sumažėjo nuo 91 proc. 1986–1988 metais iki 72 proc. 2003–2005 metais. Pereinama prie tiesioginių išmokų ir kitos rinkos santykių neiškreipiančios gamintojų paramos. Išmokos, susietos su turimu žemės ūkio naudmenų plotu ir laikomų gyvulių skaičiumi, taip pat su bendrųjų ūkio pajamų dydžiu per nagrinėjamąjį laikotarpį padidėjo daugiau kaip du kartus. Ypač ženkliai padidėjo parama, tiesiogiai susieta su istoriškai susiklosčiusia teise į paramą. Išmokos pagal istorinę teisę yra mažiau iškreipiančios rinką negu išmokos, susietos su einamosios gamybos rodikliais (pasėlių plotas, gyvulių skaičius).

Per pastaruosius du dešimtmečius mažėjant paramai gamintojams, bendrosios paslaugos žemės ūkiui pastebimai didėjo. Per nagrinėjamąjį laikotarpį parama rinkodarai ir reklamai padidėjo net 2,5 karto: žemės ūkis stengiasi veiksmingiau reaguoti į rinkos signalus. Labai didėjo ir mokslinių tyrimų bei infrastruktūros finansavimas. Ši parama netiesiogiai prisideda prie kiekvieno individualaus produkcijos gamintojo pajamų gausinimo. Tokia parama tiesiogiai neveikia vartotojų ir rinkos kainų.

Paramos lygis šalyse labai skiriasi

Gamintojų paramos įverčio EBPO šalyse vidurkis „slepia“ didžiulius skirtumus. Tokia padėtis atspindi skirtingus politikos tikslus, istoriškai susiklosčiusių rėmimo priemonių naudojimą, reformų gilumą ir spartą. Kai kurios šalys dėl palankesnių klimatinių sąlygų turi santykinį pranašumą sparčiau mažinti vidaus paramą ir prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Parama gamintojams Naujojoje Zelandijoje 2005 metais sudarė vos 3 proc., o Šveicarijoje – beveik 70 proc. ūkių bendrųjų pajamų. Bendra parama Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje sudarė tik 0,3 proc., o Turkijoje ji siekė beveik 4 proc. BVP.   

Net apie 80 proc. visos ekonomiškai stip­riausių pasaulio valstybių gamintojų paramos koncentruojasi ES, JAV ir Japonijoje. Beje, nors daugelyje šalių vyrauja smulkūs ir vidutiniai ūkiai, didžioji valstybinės paramos dalis atitenka stambesniems, taigi ir turtingesniems ūkininkams.

Žemės ūkio produktų rėmimo ir jų rinkos apsaugos lygis EBPO šalyse yra skirtingas. 2001–2003 metais vilnos ir kiaušinių gamintojų paramos įvertis nesiekė ir 10 proc., kiaulienos ir paukštienos buvo apie 20, kukurūzų ir aliejinių kultūrų – apie 25, jautienos – 33, kviečių ir avienos – beveik 40 procentų.

Dar labiau remiami produktai yra pienas ir cukrus (apie 50 proc.), o valstybinė parama ryžių augintojams sudaro beveik 80 proc. jų bendrųjų pajamų. Šie trys produktai remiami palaikant aukštesnes jų kainas. 2001–2003 m. pieno ir cukraus kainos buvo vidutiniškai du kartus didesnės negu pasaulinės rinkos kainos, o ryžių – didesnės net 4 kartus.   

Nuo 1986 m. vidutinis paramos lygis sumažėjo visiems produktams, išskyrus kiaulieną ir jautieną. Ypač sumažėjo parama kviečiams, kukurūzams ir avienai. Pavyzdžiui, 1986–1988 m. kviečių augintojai produkciją realizavo net 70 proc. didesnėmis negu rinkos kainomis, o pastaraisiais metais šios kainos buvo didesnės tik 7 proc., avienos – atitinkamai 90 ir 20 procentų.

Žemės ūkio politikos reformos spartą lems PPO derybos

Ateityje žemės ūkio politikos reformos žingsnius turėtų pagyvinti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Dohos  raundo derybų susitarimas. Įgyvendinant jį, mažėtų rinkos santykius iškreipianti parama žemės ūkiui, vis labiau būtų atveriamos rinkos. Eksporto subsidijos gali mažėti iki visiško jų panaikinimo.

Žemės ūkio prisitaikymo dirbti pagal rinkos signalus būtinybė kelia jam daug naujų iššūkių, bet tuo pačiu atveria šiam sektoriui ir naujas galimybes. Žemės ūkio verslas, kuris priklauso nuo gamtinių sąlygų, užima neabejotinai svarbią vietą šalių ekonomikoje, aplinkosaugoje ir socialinėje srityje. Todėl tikėtina, kad jo daugiafunkciškumas liks pagrindiniu elementu, lemiančiu tolimesnę žemės ūkio politikos raidą.

***

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) 1960 m. Paryžiuje įkūrė 20 valstybių iš įvairių žemynų. Dabar EBPO priklauso 30 ekonomiškai stiprių pasaulio šalių: Airija, Australija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada, Korėja, Lenkija, Liuksemburgas, Meksika, Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Vokietija, Vengrija. Kartais ši organizacija vadinama turtingųjų klubu.

Sprendimą dėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių narystės EBPO žada priimti 2007 m.