Šalia tų traktorių, kuriais dirbame kasdien, matome ir žavimės parodose, yra aibė ne mažiau įdomių mašinų, intriguojančių projektų ar netradicinių didžiųjų kompanijų sumanymų.

Kas bendro tarp „John Deere“, „Renault Agriculture“, „Carraro“ ir „Zetor“?

Kompanija „John Deere“ 1994 m. nusprendė pakeisti iki tol gamintą, nors ir vertintą neblogai, tačiau spėjusią morališkai pasenti 50-ąją traktorių seriją (modeliai 1350–1950 A ir 2250–2850 A), gaminamą nuo 1986 m. Modernesnė jų alternatyva pasiūlyta nauju indeksu. Pagal galiojančią žymėjimo tvarką ji pavadinta 3000-ąja serija.

Technikos gamintoja „Renault Agriculture“ traktorių  modelį Ceres oficialiai pristatė anksčiau – 1993 m. Traktorius žymėjo naują kompanijos modelių stilistikos pradžią, ir nuo pat pradžių buvo galima pasirinkti dviejų komforto lygių kabinas. Beje, gerinti vairuotojo darbo sąlygas tapo viena iš prioritetinių „Renault Agriculture“ investicinių krypčių.

Po metų (1994 m.) „Renault Agriculture“ ir „John Deere“ pasirašė susitarimą, pagal kurį tuomet debiutavusį Ceres modelį buvo galima pasiūlyti ne tik vietinei Prancūzijos rinkai. Pagal papildomą susitarimą „Renault“ įsipareigojo tiekti variklius „John Deere“ kompanijos gaminamiems mažesnės ir vidutinės galios traktoriams.

Kompanijos „John Deere“ strategų argumentus galima suprasti – kurti iš pagrindų naują, universaliosios paskirties nedidelės galios traktorių pakankamai brangu. Tikslingiau pasinaudoti visiškai nauja, anuomet dar nepriklausomo gamintojo konstrukcija. Todėl John Deere 3100–3400 modelių traktoriai buvo Prancūzijoje nuo „Renault Agriculture“ įmonės konvejerio nuriedančių modelių Ceres žaliosios kopijos.

Renault Ceres arba John Deere 3000 buvo gan modernus traktorius – palyginti su 50-osios serijos John Deere pirmtaku, triukšmo lygis jo kabinoje buvo 5 dB mažesnis – tik 73 dB. Variklių gama gana plati: nuo 3 cl. (modelis 3100; 40 kW/55 AG ir 205 Nm, esant 1 500 min-1 sūkiams) iki 4 cl. (modeliai 3200–3400). Galingiausiame modelyje John Deere 3400 buvo montuojamas variklis su turbokompresoriniu pripūtimu (63 kW/85 AG ir 310 Nm, esant 1 500 min-1 sūkiams). Beje, ankstesnėje, nuo 1986 iki 1988 m. gaminamoje 50-ojoje serijoje buvo montuojami tik 3 cilindrų varikliai.

3000-ojoje serijoje buvo montuojamos visiškai sinchronizuotos mechaninės 9/9 arba 18/18 (su eigos lėtintuvu 20/20) pavarų dėžės. Visi traktorių modeliai turėjo mechaninį eigos reversą. Didžiausias traktoriaus greitis – 30 arba 40 km/val.

Galinis keltuvas – hidromechaninis. Tik galingiausiame modelyje galinio keltuvo keliamoji jėga viršijo 44 kN (iki 44,8 kN/4 567 kg).

„John Deere“ ir „Renault Agriculture“ pirmagimio gamyba tęsėsi ketverius metus, iki pat 1998 m. Tais metais serija atnaujinta. Ji gavo naują indeksą – 3010 (modeliai 3110–3410). Šios serijos traktoriai, išskyrus modelį 3110, gaminti iki pat 2002 m. Mažiausiojo serijos modelio 3110 (3 cl., 41 kW/55 AG ir 205 Nm, esant 1 500 min-1 sūkiams) gamyba nutraukta metais anksčiau.

Atnaujintuose modeliuose atsisakyta archaiškos 9/9 pavarų dėžės, tačiau išliko 18/18 (30 km/val.) visiškai sinchronizuota mechaninė ir 20/20 (40 km/val.) kombinuota pavarų dėžė. Pastarojoje dvi pavaras Twinshift dinaminio reduktoriaus pagalba buvo galima perjungti eigoje. Papildomai sustiprintas galinis hidraulinis keltuvas – galingiausiame modelyje didžiausia keliamoji jėga pasiekė 50,1 kN/5 110 kg. Visoje traktorių gamoje galinis GTV jau buvo dviejų greičių: 540 ir 750 min-1.

John Deere 3010 gamyba nutraukta, „Renault Agriculture“ perėjus „Claas“ žinion. Tai įvyko 2003 m. vasario mėnesį, vokiečių kompanijai įsigijus kontrolinį, 51 proc. ­nacionalinio Prancūzijos gamintojo akcijų paketą. Tiesa, dar 2002 m. pabaigoje, kada tapo aiški John Deere 3010 lemtis, beveik nebuvo abejojančių, kad kompaniją „Renault Agriculture“ įsigis JAV korporacija AGCO.

Tuo tarpu nedidelės galios, universaliosios paskirties traktorių grupėje „John Deere“ turėjo dar vieną modelį-renegatą: nuo 1992 m. Italijoje „Carraro“ firmoje pradėta gaminti 5000-oji serija. Šios serijos modeliai praplėtė „John Deere“ rinkoje už Atlanto ir Europoje siūlomų traktorių galios diapazoną.

Joje taip pat montuojami 3 arba 4 cl. dyzeliniai varikliai su turbokompresoriniu pripūtimu ir be jo. Variklių galia ap­ima visą 3000/3010 serijų diapazoną: nuo 41 kW/55 AG (modelis 5300) iki 59 kW/80 AG (modelis 5500). „Carraro“ pagamintuose traktoriuose montuojamos taip pat visiškai sinchronizuotos mechaninės 12/12 (30 km/val.) arba 24/24 (40 km/val.) pavarų dėžės su mechaniniais reversais. Galinio hidromechaninio keltuvo keliamoji jėga visuose serijos modeliuose nedidelė – iki 23,5 kN/2 400 kg.

5000-osios serijos traktoriai šiek tiek techniškai patobulinti ir gavę naują indeksą 5010 buvo gaminami iki pat 2001 m. Vėliau juos pakeitė savarankiškos konstrukcijos John Deere traktoriai. Šiuo metu gaminami 15/20-osios serijos traktoriai (5015 ir 5020). Tačiau jie gaminami traktorių gamykloje Manhaime, Vokietijoje. Tuo tarpu „Carraro“ gamykloje gaminami panašios galios (33 kW/45 AG – 55 kW/75 AG) Case IH PJ serijos traktoriai.

Dalį minėtų traktorių 3000/3010 nišos šiek tiek dengia vėliau pasirodžiusios John Deere SE ir XSE serijos. Pirmieji, 6000 SE (62 kW/84 AG ir 74 kW/100 AG), 6010 SE (55 kW/75 – 77 kW/105 AG) serijų traktoriai pradėti gaminti nuo 1996 ir 1998 m. atitinkamai. Jie jau neturėjo nieko bendro nei su „Renault“, nei su „Carraro“ kompanijomis.

O kuo čia dėtas čekų gamintojas „Zetor“? Pasirodo, 1994 m. „John Deere“ įsigijo kompaniją „Homelite“, kuri buvo žinoma mažosios mechanizacijos įrengimais. Pastaroji ir buvo viena iš sutarties su „Zetor“ iniciatorių. Mintis paprasta – „Zetor“ turėtų pagaminti paprastą, nebrangų ir nereiklų eksploatacijos sąlygoms traktorių trečiojo pasaulio šalims. Trišalė sutartis buvo sudaryta tarp „John Deere“, „Motokov Group“ ir „Zetor“. Taip atsirado dar vienas „John Deere“ – „Zetor“ klonas. Pastarasis projektas niekaip nederėjo su „John Deere“ įvaizdžiu, todėl kompanija prastą jo rezultatą linkusi nutylėti.

Čekams kooperacija su viena seniausių JAV kompanijų sudarė sąlygas platesnei mašinų realizacijai. Vieną tokį partnerį „Zetor“ jau turėjo – gerai pasaulyje žinomą „Motokov Group“. Kompanija „John Deere“ buvo iš eilės antras realizacijos partneris.

Čekijos įmonė „Zetor“ JAV rinkoje buvo žinoma nuo 1982 m. Kompanijos interesus atstovavo du pagrindiniai tiekėjai, įsikūrę Pensilvanijos ir Teksaso valstijose. Papildomai nuo 1993 m. nedidelės galios (40–85 AG) universaliosios paskirties Zetor traktoriai buvo platinami per „John Deere“ prekybos tinklą Lotynų Amerikoje ir Azijoje.

Fendt 828 EVO – neišsipildžiusi greičiausio traktoriaus vizija

Projektas pavadinimu EVO oficialiai pristatytas 2001 m. spalį. Kuriant naująją 800-osios serijos Fendt traktorių šeimyną, buvo nuspręsta ne tik suprojektuoti alternatyvą Xylon traktoriui, kurio pardavimai metai iš metų mažėjo (Xylon gamyba visiškai nutraukta praėjusiais metais), bet ir kartu išbandyti belaiptės transmisijos Vario ML galimybes visiškai kitokios koncepcijos traktoriuje. Iš tiesų indeksą 828 gavęs eksperimentinis traktorius Fendt su ratų bazės viduryje įrengta kabina buvo labiau panašus į Xylon ir pagal projekto autorių užmanymą turėjo konkuruoti su JCB Fastrac arba būti pamaina vokiškajam M-B Track. Traktorius Fendt 828 EVO turėjo didelį unifikacijos laipsnį su didžiausiu 800-osios serijos traktoriumi, modeliu Vario 818 (132 kW/180 AG).

Projektuotojai rėmėsi pokyčiais žemės ūkyje: nedidelių ūkių skaičiaus mažėjimu ir atstumų iki tolimiausių laukų didėjimu. Istoriškai taip susiklostė, kad Vakarų Europoje tapo problematiška suformuoti didelius laukų masyvus. Todėl judėjimas iš vieno lauko į kitą nelauktai tapo aktualia problema. Greičio kartelės iškėlimas buvo vienas iš būdų didinti darbų spartą ir mažinti pervažiavimo kaštus.

Iki šiol gamintas JCB 8250 Fastrac su analogiška Fendt Vario ML transmisija 828 EVO buvo nors ir eksperimentinis, tačiau greičiausias traktorius. Pasiekdamas 65 km/val. greitį jis demonstruodavo belaiptės Fendt transmisijos galimybes. Be to, centrinė vairuotojo vieta pasižymėjo komercinio automobilio komfortu.

Į Fendt 828 EVO buvo sumontuotas 140 kW/190 AG pajėgumo Deutz AG turbodyzelis. Orientuojantis į Xylon koncepciją, eksperimentiniame traktoriuje buvo įrengta reversuojamo valdymo sistema kartu su apsukama ne tik vairuotojo sėdyne, bet ir visa priekine konsole, pedalais bei vairu. Kabina buvo dvivietė su elastinga pneumatine pakaba ir aktyvių svyravimų slopinimo sistema. Ji turėjo panoraminį stoglangį, kuris, pasak projekto rengėjų, turėjo pagerinti matomumą dirbant su priekiniu krautuvu. Traktorius projektuotas maksimaliam operacijų skaičiui žemės ūkyje, komunaliniame sektoriuje, miško ruošos darbuose.

Iš įdomesnių techninių sprendimų traktoriuje Fendt 828 EVO buvo įrengta dviejų kontūrų hidrostatinė vairavimo sistema, stabdžių antiblokavimo sistema ABS. Komfortiška ir tiksli agregatų kontrolė patikėta Variotronic valdymo ir komandų sekos sudarymo sistemai. Traktoriaus apkrova – 58,9 kN/6 000 kg.

Fendt 828 EVO taip ir liko eksperimentinis. Dar daugiau – prabėgus keleriems metams, kompanija nutraukė ne tik originalaus, vienintelio tokio Europoje, Xylon, bet ir savaeigės šasi GT/GTA-GTM gamybą. Priežasčių galima įžvelgti daug. Viena svarbiausių – dideliems ūkiams ar mašinų nuomos kompanijoms reikalingi ne tiek unikalūs, kiek didelės galios traukos šaltiniai. Šią nišą puikiausiai išnaudoja Ag-Chem Terra-Gator, Claas Xerion 3300 bei Cougar, Krone, įvairūs savaeigių purkštuvų gamintojai. Pastariesiems naudoti universalią važiuoklę neefektyvu – išaugus ūkių poreikiams rentabiliau sukurti specialią važiuoklę. Be to, kompanijos „Horsch“ ir „Lemken“ (pvz., mod. Brillant) siūlo savaeiges dirvos dirbimo ir sėjos mašinas.

Naujas kūrinys Fendt 828 EVO nepateko į muziejų. Bent kol kas. Vienas iš kelių pagamintų egzempliorių stovi kompanijos bandymų poligono patvoryje, toli nuo pašalinių akių. Šiam traktoriui patikėtos antraeilės funkcijos: valyti laboratorijos kiemą žiemą, šluoti jį vasarą. Gerai bent tai, kad vienas unikaliausių traktorių neišardytas ir nesupjaustytas į metalo laužą.

Ūkininkų nepasiekęs New Holland TV140/145 Bidirectional

Tai vienas įdomiausių ir originaliausių pastarojo meto CNH traktorių, kuris, deja, daugiausia buvo žinomas tik JAV ir Kanados rinkose. Kompanijos „New Holland“ specialistai šio modelio net nevadino traktoriumi – tiesiog daugiafunkcine didelio pravažumo ir manevringumo mašina, galinčia dirbti su įvairiais agregatais. Prieš trejus metus leidinio „Better Roads“ komisija New Holland TV145 Bidirectional modifikacijas CE ir EE pripažino vienomis iš 50 didžiausių JAV gaminamų naujienų.

Bidirectional vardu pavadintas New Holland traktorius buvo universaliausias traktorius kompanijos mašinų gamoje. Jo pirmtakas pasirodė dar 1977 m., o nuo 1984 m. gamintas JAV gerai žinomas modelis 276.

TV serijos traktorius yra iš esmės pirmoji kompanijos „New Holland“ mašina su originalia, tik Bidirectional modelyje naudojama reversuojamo valdymo sistema Turnabout. Prieš dešimtį metų analogiškas, šarnyrinės konstrukcijos su reversuojamu valdymu mašinas galėjo pasiūlyti tik Suomijos įmonė „Valtra Valmet“ (dabar „Valtra“) – M seriją, kuri iš esmės buvo pritaikyta miško ruošos darbams atlikti. Traktoriuje su Turnabaut 210o kampu apsukama ne tik sėdynė, bet ir visa priekinė valdymo konsolė. Be to, valdymo konsolę sėdynės atžvilgiu galima pasukti 15 laipsnių. Tokiu būdu palengvinamas vairuotojo darbas, kai dažnai tenka atsigręžti atgal.

New Holland TV140/145 iš kitų traktorių išsiskyrė originaliomis agregatų montavimo galimybėmis. Jau kūrimo procese buvo numatyta, kad naujoji mašina turės dirbti įvairiais ir montuojamais priekyje, ir gale agregatais. Dėl didelio apžvalgos kampo apsukus sėdynę ir valdymo prietaisus, Bidirectional galėjo būti pasirenkamas vien tik specialioms operacijoms, pavyzdžiui, dirbti su krautuvu, ekskavatoriumi. Dėl to ant traktoriaus ratų buvo montuojamos padangos specialiu protektoriumi, kurių dilimas ir riedėjimo pasipriešinimas buvo vienodas abiem judėjimo kryptimis.

Šarnyrinės konstrukcijos traktorius turėjo vienodo dydžio ratus priekyje ir gale. Visa tai leido gauti gerus manevringumo ir pravažumo rodiklius, net ir ratų bazei esant didesnei už daugelį analogiškos galios traktorių. Efektyvi, uždaro centro apkrovai jautri (CCLS) hidraulinė sistema su standartinėje įrangoje esančiomis 3 išorinio prijungimo vožtuvų poromis, 3 taškų pakabinimo sistema su elektrohidrauline keltuvo valdymo sistema ir 2 greičių (540 ir 1 000 min-1) GTV leido šį traktorių be prob­lemų naudoti žemės ūkyje. Papildomai traktoriuje galėjo būti įrengta standartinė hidraulinė sistema su pastovaus darbo tūrio siurbliu. Ji skirta pastoviems hidraulinės sistemos vartotojams, kuriuos veikia didelė, bet pastovi apkrova. Papildomai buvo galima užsisakyti priekinį elektrohid­raulinį keltuvą, tokių pat greičių kaip ir gale – priekinį GTV.

Priekinio ir galinio tiltų pasvirimo (t. y. artikuliacijos) kampas siekė net 45o. Po Bidirectional variklio dangčiu buvo įrengtas tradicinis Iveco 6 cl., 7,5 l darbo tūrio turbodyzelis su turbokompresoriniu pripūtimu ir tarpiniu oro aušintuvu. Tai tas pats Iveco jėgos agregatas su integruotomis cilindrų įvorėmis kaip ir naudojamas Case IH MXM Maxxum PRO/New Holland TM serijų traktoriuose. Bidirectional naudotas variklis turėjo didelę (iki 60 proc.) sukimo momento atsargą, o didžiausias variklio sukimo momentas buvo pasiekiamas 400 min-1 (1 400–1 800 min-1) sūkių diapazone. Beje, Bidirectional turi pakankamai didelį unifikacijos laipsnį su minėtaisiais traktoriais.

Įdomu, kad dar iki New Holland TVT pasirodymo Bidirectional turėjo modernią belaiptę transmisiją. Jos darbo parametrai buvo išskaidyti į 3 režimus: pirmasis skirtas didelės traukos jėgos reikalaujantiems darbams ir darbui su priekiniu/galiniu krautuvu, antrasis – GTV operacijoms, trečiasis – transportui.

Ne mažiau įdomu, kad šiam traktoriui gamintojas teikė 24 mėn., arba 2 000 mval. garantiją.