Suomijoje yra apie 69 tūkst. didesnių kaip 1 ha ūkių, turinčių teisę į Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramą. Per dešimt narystės metų ES (1995–2005 m.) Suomijos ūkių sumažėjo 28 proc., arba vidutiniškai 3,2 proc. kasmet. Likę ūkiai stambėjo.

Vidutinis ūkio dydis išaugo 44 proc.: nuo 22,8 ha 1995 m. iki 32,9 ha 2005 m. Vidutiniškai vienas Suomijos ūkis išsiplėtė 0,5–1,5 ha. Didesnių kaip 50 ha ūkių Suomijoje per dešimtmetį patrigubėjo: 2005 m. jie sudarė 19,3 proc. visų šalies ūkių. Ūkių stambėjimas susijęs su darbų mechanizavimu, regionine ir gamybos specializacija. Tačiau smulkių ūkių tebėra daug, o labai stambių, valdančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų, – vos 4 procentai.

Per pastarąjį dešimtmetį du trečdaliai Suomijos ūkių sustambėjo nuomodami žemę. 2005 m. žemės ūkio parama buvo išdalyta 2,24 mln. ha dirbamos žemės, iš jų 31 proc. (0,7 mln. ha) – nuomotai žemei.

Suomijos žemės ūkio pagrindas – šeimos ūkiai. Jie sudaro 88,5 proc. šalies ūkių. Vidutinis Suomijos ūkininko amžius – 50 metų.

Suomijai įstojus į ES, pasikeitė šalies žemės ūkio gamybos struktūra. 2005 metais 36 proc. Suomijos ūkių vertėsi gyvulininkyste, 59 proc. – augalininkyste, o iki narystės ES dominavo gyvulininkystė. 2005 m. apie 16,4 tūkst., arba 24 proc. visų Suomijos ūkių, gavusių paramą, vystė pieno gamybą, bet narystės ES laikotarpiu jų mažėjo. 2005 m. kiaulininkyste vertėsi 3,15 tūkst., arba 4,6 proc., ūkininkų. Per 1995–2005 metus kiaulių augintojų sumažėjo 50 proc., arba 7 proc. kasmet. Jautienos gamyba 2005 m. vertėsi 4,4 tūkst. ūkių, arba 6,4 proc. visų ūkių; paukštininkystės ūkių buvo 972, arba 1,5 proc. Per narystės ES dešimtmetį paukštininkystės ūkių mažėjimo tempai buvo patys didžiausi – vidutiniškai 9 proc. per metus. Daugiau negu pusė paukštininkų paukščius augina dėl kiaušinių, 28 proc. – mėsai.

Daugiau kaip pusė visų žemės ūkio paramos gavėjų (59 proc.) verčiasi augalininkyste, iš jų didžioji dalis augina javus. Augalininkystė – vienintelė Suomijos žemės ūkio sektoriaus šaka, kurioje narystės ES laikotarpiu ūkių gausėjo.

Neatskiriama Suomijos ūkių dalis yra miškai, kurie užima 68 proc. teritorijos. Apie 95 proc. ūkių turi ir dalį miško, 62 proc. šalies miškų yra privatūs. 2005 m. vidutinis miško plotas, kuriam teko parama, siekė 46 ha.

Suomijoje žemės ūkio gamybos sėk­mė įvairiuose regionuose skiriasi, ji ypač menka atokiose kaimo vietovėse. Tačiau Suomijos kaimo gyventojai aktyviau negu Lietuvoje renkasi kitokius verslus. Vieni Suomijos ūkininkai verčiasi tik žemės ūkio gamyba, kiti greta žemės ūkio plėtoja papildomą ne žemės ūkio arba nieko bendra su žemės ūkiu neturinčią veiklą. Apie 40 proc. visų Suomijos verslo įmonių veikia kaimo vietovėse.

2003 m. Suomijos kaimo vietovėse buvo 130 tūkst. smulkių įmonių, iš kurių 39 proc. – žemės ūkio įmonės, 18 proc. – diversifikuoti (įvairinantys ūkinę veiklą) ūkiai, 43 proc. – kitos įmonės. Narystė ES pakeitė ūkių funkcionavimo sąlygas, sudarė prielaidas naujų produktų ir paslaugų poreikiui kaime atsirasti. Tyrimai rodo, kad vis daugiau Suomijos gyventojų norėtų apsigyventi kaime.

2003 m. 23,55 tūkst. Suomijos ūkininkų (23 proc. visų ūkininkų) greta žemės ūkio gamybos užsiėmė kita veikla. Labiausiai paplitę darbai pagal sutartis (38 proc. visų diversifikuotų ūkių užsiima šia veikla), turizmas, medienos apdorojimas, maisto produktų gamyba. Trečdalis visų diversifikuotų ūkių užsiima ne viena, o keliomis papildomomis veiklomis. Jos dažnai susietos su žemės ūkiu, kadangi tam galima panaudoti ūkinius pastatus, techniką, įrangą, žemę, įdarbinti šeimos narius. Ūkyje vystomas papildomas verslas paprastai nedidelės apimties. 2003 m. 39 proc. ūkinę veiklą įvairinančių ūkių metinė apyvarta buvo mažesnė kaip 10 tūkst. eurų ir tik 7 proc. – didesnė kaip 200 tūkst. eurų. Pastaraisiais metais pastebimas didesnės apyvartos ūkių augimas ir mažos apyvartos ūkių mažėjimas.

Kitų smulkių verslo įmonių (vystomų ne ūkininkų) prieš ketverius metus Suomijos kaime buvo apie 65,4 tūkst., jose dirbo 107,3 tūkst. žmonių. Apie 40 proc. tokių įmonių dirba paslaugų sferoje, 17 proc. – statyboje ir prekyboje, 14 proc. – pramonėje. Paslaugų srityje veikiančių kaimo įmonių nuolat daugėja, jų apyvarta auga. Tam didelės įtakos turėjo Specialioji kaimo politikos programa.

Suomijos kaime yra geros turizmo plėt­ros perspektyvos. Šalyje yra daugiau kaip 5,1 tūkst. kaimo turizmo paslaugų teikėjų, 41 proc. jų – ūkininkai.

Kaime plečiasi arklininkystė: arklių auginimas, priežiūros paslaugos, arklių treniravimas, jodinėjimo mokyklos ir kita veikla, dažniausiai susieta su turizmu. Suomijoje pastatyta apie 15 tūkst. arklidžių, 73 proc. iš jų veikia ūkiuose. Kasmet arklių pramonės sektoriuje atsiranda 200 įmonių ir sukuriama 250–500 naujų darbo vietų. Šiame sektoriuje dirba apie 10 tūkst. žmonių, iš jų 4 tūkst. – visą darbo dieną. Pašaro ir įrangos arkliams gaminimas, veterinarijos paslaugos, pastatų statyba, žirgų varžybų organizavimas, arklių mokymas papildomai sukuria apie 4 tūkst. darbo vietų. Nuo Suomijos įstojimo į ES pradžios arklių šalyje padaugėjo 40 proc. 2005 m. Suomijoje buvo 70 tūkst. arklių, iš jų 40 proc. laikomų ūkiuose. Suomijoje populiarios žirgų lenktynės – apie 50 tūkst. žmonių mėgaujasi lenktynėmis ir lošia totalizatoriuje. Apie 120 tūkst. suomių teigia, kad jodinėjimas yra jų pomėgis.

Kailinių žvėrelių auginimas pagal gamybos apimtis neprilygsta arklininkystei, nors irgi populiarus. 2005 m. šalyje veikė 1,6 tūkst. kailinių žvėrelių ūkių. Ši veikla tiesiogiai sukuria 5,6 tūkst., netiesiogiai – 17 tūkst. darbo vietų. Daugiausia auginama žydrųjų lapių ir audinių, mažiau – sidabrinių lapių, šeškų, meškėnų. Eksportuojama 98 proc. kailinių žvėrelių produkcijos. Pasaulinio eksporto struktūroje Suomijos audinės sudaro 6 proc., o žydrosios lapės – 50 proc.

Šiaurės elnių auginimas – svarbus su turizmu susijęs šiaurinėje Suomijos dalyje gyvenančių kaimo žmonių verslas. 2004–2005 m. Suomijoje buvo 5,2 tūkst. elnių augintojų, kurie augino 207 tūkst. elnių, 56 proc. jų skirti skerdimui.

Suomijos kaimo verslas susiduria su sunkumais. Kaimo vietovės apgyvendintos nevienodai, gyvenviečių centrai ne visada palaiko ryšį vieni su kitais, todėl smulkiems verslininkams sunkiau realizuoti produkciją, įsiterpti į laisvalaikio pramogų rinką (mėgėjiškos žūklės, jodinėjimo žirgais ir kt.). Suomijoje sunkiai kelią skinasi kaimo verslininkų kooperacija. Šias kliūtis stengiamasi įveikti ir padidinti prekių bei paslaugų kaimo vietovėse konkurencingumą. Nedidelės šeimos įmonės, susijungusios bendrai veiklai, įgytų lankstumo, dirbtų efektyviau. Tarptautinės rinkos yra palankios stambiems organizaciniams dariniams.

Suomijos kaimo politikoje pabrėžiama maisto ir medienos produkcijos gamybos svarba, kadangi 55 proc. mažų maisto produktų gamybos ir 67 proc. medienos perdirbimo įmonių veikia kaime. Medienos gaminių pramonėje artimiausiais metais tikimasi sukurti naujų darbo vietų, išvystyti medienos produkcijos įmonių tinklus, išplėsti miško išteklių panaudojimą energijos gamybai. Šiuos siekius gali padėti įgyvendinti informacinių technologijų vystymas, rinkos tyrimai, produkcijos galimybių studijos.