Žemdirbiui ne visada lengva susivokti mokslininkų parengtose tręšimo rekomendacijose, tinkamai pasinaudoti dirvožemių analizių rezultatais. Tačiau reikėtų laikytis senos taisyklės: dirvožemiui privalome grąžinti bent jau tiek maisto medžiagų, kiek išvežėme su derliumi.

Žemdirbiai ūkininkavimo sėkmę nuo seno sieja su derliaus gausumu. Lietuvoje žemės ūkio augalų derlingumas sparčiai išaugo septintąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, kai buvo sukurta vietinė trąšų pramonė, laukai pradėti tręšti vis didesnėmis azoto, fosforo ir kalio trąšų normomis, pradėti plataus masto kalkinimo darbai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mineralinių trąšų naudojimas labai sumažėjo, tačiau 1995 metais vėl pradėjo didėti. Nors trūksta tikslių statistinių duomenų apie trąšų panaudojimą ūkiuose, manome, kad vidutinis tręšimo lygis Lietuvoje vis dar per žemas, kad užtikrintų augalų poreikius ir palaikytų dirvožemio derlingumą. Be to, naudojama daugiau azoto ir neproporcingai mažai fosforo ir kalio.

Tačiau augintojų, siekiančių didesnių derlių ir taikančių subalansuotą tręšimą, ratas plečiasi. Lietuvos trąšų pramonė plečia kompleksinių trąšų, kurių sudėtis atitinka konkrečių augalų poreikį ir vietos dirvožemių sąlygas, asortimentą ir pradeda taikyti šiuolaikines rinkodaros priemones, būdingas brandžiam verslui. Tai viena iš svarbiausių prielaidų subalansuotam augalų tręšimui Lietuvos ūkiuose plėtoti.

Nors augalų sausojoje masėje azoto yra vos keli procentai, būtent šis elementas dažniausiai lemia augalų derlių. Teigiamą azoto trąšų poveikį laukuose galima lengvai pastebėti net neįrengus specialių bandymų: augalai auga vešliau, būna sodresnės žalios spalvos, sunkesnės javų varpos. Nenuostabu, kad žemdirbiai, ūkininkaujantys ir derlinguose, ir nenašiuose dirvožemiuose, skuba patręšti pasėlius ir žolynus azoto trąšomis, neretai pamiršdami, kad be azoto augalams reikia ir kitų maisto elementų.

Azotas yra svarbiausias elementas, bet pagal iš dirvožemio augalų paimamus kiekius jam prilygsta kalis, mažai atsilieka ir fosforas. Tačiau šių trąšų efektą laukuose pastebėti sunkiau, įtaka derliui dažniausiai daug mažesnė negu azoto, todėl Lietuvoje žemdirbiai linkę sutaupyti fosforo ir kalio trąšų sąskaita. Taip tręšiant, nukenčia ne tik augalų derlius, bet ir kokybė.

Reikėtų visada griežtai laikytis senos taisyklės: kiek maisto medžiagų išvežėme su derliumi, bent jau tiek pat privalome grąžinti su trąšomis. Pavyzdžiui, kai derlius 5 t/ha, su kviečių grūdais iš vieno hektaro išvežame apie 95 kg azoto, 35 kg fosforo ir 25 kg kalio. Jeigu išvežame ir šiaudus, netenkame dar 30 kg azoto, 15 kg fosforo ir net 45 kg kalio. Tačiau „praleidę“ šiaudus per tvartą, į lauką grąžiname ne tik šiauduose buvusias, bet ir gyvulių išskirtas maisto medžiagas. Sumanus ūkininkas gali rasti nemažai būdų, kaip veiksmingiau tvarkyti maisto medžiagų balansą, panaudodamas pačiame ūkyje ar greta esančius išteklius.

Darbą palengvins kompiuterinė programa

Ūkyje darbai veja darbus ir ne visada užtenka laiko, žinių ar priemonių įvertinti, kiek ir kokių maisto elementų išvežame iš laukų, kiek trąšų turėtume panaudoti, kad užtikrintume tinkamą augalų mitybą, dirvožemio derlingumą ir tuo pačiu nepakenktume aplinkai. Aplinkosauginiu požiūriu svarbiausia yra azoto ir fosforo balansas, nes šie elementai, neteisingai panaudoti, prisideda prie vandenų užteršimo, o azotas – ir prie atmosferos taršos.

Maisto medžiagų balanso skaičiavimas ir rezultatų analizė leidžia pamatyti, ar ūkyje naudojama tręšimo sistema nealina dirvožemio, skatina ieškoti pigesnių alternatyvių būdų padidinti dirvožemyje maisto medžiagų atsargas. Lietuvos žemdirbystės institute rengiama kompiuterinė tręšimo programa, kuri padės apskaičiuoti tręšimo normas atskiriems augalams ir pateiks vienerių metų bei ilgesnio, ketverių metų, laikotarpio azoto, fosforo ir kalio balansą. Normatyvų bazėje yra 29 pagrindiniai augalai ir 7 priešsėliai. Programa nesudėtinga, ir pats ūkininkas galės ja naudotis.

Pasiekę, kad visos iš lauko su derliumi išneštos maisto medžiagos grįžtų atgal, dar neužtikriname augalams optimalių mitybos sąlygų. Dirvožemyje, kuriame maisto medžiagų gausu, trąšų tokio pat dydžio derliui išauginti reikia mažiau negu dirvožemyje, kur jų mažai, ir atvirkščiai. Ką reiškia iš laboratorijos gauti skaičiai apie judriojo fosforo ir kalio kiekį dirvožemyje, ne visiems žemdirbiams aišku. Tikimės, kad lentelėje pateikti orientaciniai skaičiavimai, susiejantys fosforo ir kalio kiekį dirvožemyje su javų derliaus lygiu, padės tai suprasti lengviau.

Tarkime, atrinkome iš lauko ar jo dalies vieną dirvožemio mėginį, pristatėme jį į laboratoriją ir gavome atsakymą, kad dirvožemyje yra 75 mg/kg judriojo fosforo (P2O5) ir tiek pat kalio (K2O). Tai reiškia, kad vieno hektaro ploto ariamajame sluoksnyje yra apie 225 kg augalams lengvai prieinamo fosforo ir kalio. Kadangi per vieną sezoną tik apie 8 proc. šio fosforo ir apie 15 proc. kalio augalai efektyviai panaudoja derliui, įvertinę šių medžiagų poreikį 1 tonai grūdų išauginti, matome, kad tokiame dirvožemyje, nepanaudoję trąšų, galime tikėtis tik 1,6–1,8 t/ha derliaus. Be abejo, tai tik preliminarus skaičiavimas, nes augalai gali pasisavinti maisto medžiagas ir iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Be azoto, fosforo ir kalio, vadinamųjų makroelementų, kad augalai galėtų augti ir subrandinti derlių, reikia ir kitų cheminių elementų, tačiau daug mažesnių kiekių. Tai kalcis, magnis, siera, geležis, cinkas, manganas, varis, boras, molibdenas, chloras ir nikelis. Lietuvoje plečiasi mikroelementinių ir kompleksinių trąšų, turinčių savo sudėtyje mikroelementų, pasiūla, jas vis dažniau naudoja žemdirbiai, tačiau iš esmės augalų mikroelementų poreikiui skiriama per mažai dėmesio.

Mikroelementų trūkumas augalų mityboje gali nulemti ir tolimesnes augalų mitybos grandis, turėti neigiamos įtakos žmonių sveikatai. Tiesa, akivaizdūs tokios sąsajos įrodymai kol kas dažniausiai nustatomi besivystančiose šalyse. Pavyzdžiui, neturtingų cinko ar geležies dirvožemių regionuose plačiai išplitusios šių mikroelementų trūkumo maiste sukeltos ligos.

Permainingi orai taip pat koreguoja tręšimą

Karšti ir sausi praėjusių metų orai dar kartą priminė apie klimato kaitą. Jau neturėtų stebinti, nes panašios sausringos sąlygos ima kartotis kas keleri metai. Nedaug lieka abejonių, kad klimatas šyla, tačiau kad orai tampa labiau permainingi – akivaizdu. Vis dėlto, pažvelgę į miežių derlingumo raidą Lietuvoje, pamatysime, kad procentine išraiška nuostoliai, kuriuos didžiąja dalimi galima būtų priskirti klimato veiksniams, išlieka gana panašūs ir neretai viršija 30 procentų.

Planuojamas derliaus lygis yra svarbus, nustatant tręšimo normas, todėl, rengiant ūkyje tręšimo sistemą, reikėtų į tai atsižvelgti. Mažesnio derlingumo lygiui reikia mažiau trąšų, po sausringų metų augalų nepanaudotos maisto medžiagos lieka dirvožemyje, trūkstant drėgmės, blogiau skaidosi šiaudai.

Drėgmės stygių galima kompensuoti tik laistant, tačiau tai brangi priemonė, taikytina vertingiems augalams, pavyzdžiui, daržovėms. Maisto medžiagos negali pakeisti vandens, o trąšų efektyvumas sausringu vegetacijos laikotarpiu būna daug mažesnis. Intensyvios žemdirbystės kraštuose (jau ir Lietuvoje) vertingų augalų pasėliai laistomi į vandenį įmaišius specialiai tam gaminamų trąšų. Taip užtikrinamas optimalus augalų aprūpinimas ne tik vandeniu, bet ir maisto medžiagomis, iki minimumo sumažinami derliaus svyravimai ir, kas gal net svarbiau, – užtikrinama vienoda produkcijos kokybė. Tačiau ir nelaistant tinkamas tręšimas prisideda, formuojant optimalaus tankumo, stiprių augalų su gerai funkcionuojančia lapija pasėlį.

Kad augalai pajėgtų išgyventi sausros ar šalnų sukeltą stresą, ypač svarbu gerai juos aprūpinti kaliu. Lietuvos dirvožemiai nelabai turtingi šio elemento, o taupant lėšas kalio trąšų panaudojama mažai, todėl tikėtina, kad pasėliai nelabai atsparūs stresams. Mikroelementai, tokie kaip cinkas, taip pat sustiprina augalų pajėgumą atsispirti stresui. Šiuolaikinė agronomija skiria didelį dėmesį naujo tipo trąšoms, kurios padidintų augalų atsparumą` stresams, sustiprintų augalų šaknų sistemą, ilgiau išlaikytų žalią lapų paviršių. Norisi tikėti, kad šioje srityje daroma mokslo pažanga netrukus pasieks ir Lietuvos ūkius.