Žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultantai vertino, kaip žieminiai rapsai pasirengę žiemoti. Ūkininkų laukai buvo apžiūrėti spalio 20–lapkričio 2 dienomis. Patikrinta 18 rajonų ir nustatyta, kaip augalai vystosi 638,8 ha plote. Įvertinta ir tai, kaip augalų pasiruošimas žiemoti priklauso nuo pasirinktos auginimo technologijos, t. y. priešsėlio, dirvos paruošimo sėjai, tręšimo, veislės, sėjos normos ir laiko, piktžolių kiekio pasėlyje. Nacionaliniame augalų veislių sąraše įrašytos 35 žieminių rapsų veislės. Apskaitiniuose žieminių rapsų pasėliuose auginama 13 veislių. Iš jų daugiausia pasėta Alaska (29 proc.), SW Pastell (18 proc.), Banjo ir Kasimir (po 11 proc.) veislių rapsų.

Žieminių rapsų žiemojimas, tuo pačiu ir būsimas derlius, priklauso nuo to, kaip augalai pasiruošė ramybės periodui. Nustatyta, kad augalai gerai žiemoja tada, kai augimo pumpurai nuo dirvos paviršiaus pakilę ne daugiau kaip 30 mm, šaknies kakleliai yra 6–12 mm storio ir augalai turi 6–10 (BBCH 16–19) lapų skrotelių. Jei orai rudenį vėsta palaipsniui, tinkamai išsivystę augalai net ir tada, kai sniegas jų nedengia, nesušąla esant iki -15–20o C šalčio, o po sniegu – net spaudžiant -25–30o C speigui.

Priešsėliai ir dirvos paruošimas sėjai

Priešsėliams netinka tokie augalai, kurių derlius nuimamas vėlai, nes būtent tai lemia optimalų dirvos ruošimo ir rudeninės sėjos laiką. Žieminiai rapsai yra nereiklūs priešsėliams, bet, siekiant išvengti ligų ir kenkėjų išplitimo, patartina, kad rapsai į tą patį lauką grįžtų bent jau po 3–4 metų. Tirtų pasėlių priešsėliai buvo gerai parinkti: 17 proc. iš jų buvo ankštiniai augalai, 13 proc. – pūdymai, 1 proc. – daugiametės žolės, o likusieji – javai.

Geriausiai žiemoja išlygintose dirvose augantys augalai, nes žieminiai rapsai jautrūs polaidžio metu dirvos įdubimuose susikaupusiai drėgmei, o esant neigiamai oro temperatūrai – ledo plutai. Dirva rapsams ruošiama tradiciškai – ariant ir supaprastintai – be arimo, kai dirva įdirbama sekliai, 5–7 cm gyliu.

Dalis rapsų sėta tiesiogiai į javų ražienas. Tradiciniu dirvos dirbimu į gerai paruoštas dirvas buvo pasėta 48 proc. pasėlių. Sėjant į gerai paruoštą dirvą, sėklos įterpiamos 1,5–3,0 cm gylyje. Visos sėklos vienodžiau dygo ir tolygiau vystėsi augalai. Tradiciniu dirvos dirbimu vidutiniškai paruoštų dirvų buvo apie 14 procentų pasėlių. Tai pasėliai, kuriuose augalai dygo nevienodai dėl nevisiškai išlygintos dirvos ar nevienodai įterptų sėklų. Tikėtina, kad silpnesni augalai neperžiemos ir pasėliai išretės.

Į supaprastintai įdirbtą dirvą (be arimo) buvo pasėta 28 proc. pasėlių. Sėklos dygo tolygiai, augalai ir jų šaknys vystėsi gerai, nes dirvose buvo pakankamai drėg­mės. Tiesiogine sėja į javų ražienas buvo pasėta 10 proc. žieminių rapsų pasėlių. Nors sėklos sudygo vienodai, bet augalų šaknys vystėsi silpniau, nes drėgna dirva buvo labiau suspausta nuimant priešsėlio derlių. Pastebėta, kad priemolio dirvožemiuose rapsų šaknys buvo labiau išsiklaipiusios arba augo dvišakės.

Sėjos laikas ir sėklos norma

Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma turi tiesioginės įtakos augalų žiemojimui. Svarbu, kad augalo augimo pumpuras iki žiemos būtų apgaubtas centrinių skrotelės lapų. Tyrimų duomenimis, geriausia žieminius rapsus pasėti iki rugpjūčio vidurio. Optimaliu laiku praėjusią vasarą spėta užsėti 21 proc. visų tirtų pasėlių. Sėk­loms dygti ir augalams vystytis sąlygos buvo gana palankios ir vėlyvesnės sėjos rapsams (pasėtiems nuo rugpjūčio 16 iki 25 d.), nes orai buvo šilti, o dirvos pakankamai drėgnos. Tuo laiku buvo pasėta 69 proc. rapsų.

Vėlinant sėją, derlius visuomet mažėja. Pasėliuose, kur sėklos buvo įterptos nevienodame gylyje arba dirva buvo nevienodai drėgna, apžiūrint buvo matyti skirtingai išsivysčiusių augalų. Galima spėti, kad išretės (neperžiemos) nuo 4 iki 26 proc. tokių pasėlių augalų. Kai kurie augalai yra pasiekę kritinę žiemojimo ribą ir, susidarius nepalankioms sąlygoms, gali dar žūti nuo 4 iki 42 proc. augalų. Kai kurių pasėlių augalai gali iš dalies apšalti iki 94 procentų – tai priklausys nuo sniego dangos storio, kuri turi padengti jautrų žemoms temperatūroms augalo augimo pumpurą. Apšalęs augalas, jei šaknis ir šaknies kaklelis išlieka sveiki, išaugina šonines atžalas ir subrandina neblogą derlių.

Dauguma augintojų prieš rapsų sėją (69 proc.) ar kartu su sėkla (17 proc.) išbėrė mineralines trąšas, bet apie 14 proc. augintojų niekuo netręšė. Nustatyta, kad kai rudenį buvo išberta daugiau azoto trąšų (N23), augimo pumpurai nuo žemės paviršiaus vidutiniškai pakilo 52 mm (nuo 38 iki 92 mm). Nors kiti rodikliai ir būtų geri, tokie augalai gali apšalti arba visai nušalti. Reikėtų atsiminti, kad prieš sėją išberti didesni kiekiai azoto trąšų nekompensuoja prasto žemės dirbimo ar nekokybiškos, suvėluotos sėjos.

Rekomenduojama, kad gerai paruoštoje ir optimaliai patręštoje dirvoje rudenį viename kvadratiniame metre būtų 60–80 linijinių rapsų veislių augalų ir 50–60 – hibridinių. Kai pasėlio tankumas optimalus, augalai normaliai vystosi, sudaro lapų skrotelę ir geriau žiemoja. Sėklos norma vienam hektarui gali priklausyti nuo pasirinktos veislės ir sėklų stambumo, todėl reikėtų kasmet ją patikslinti.

Palankios sąlygos buvo augti ne tik rapsams, bet ir piktžolėms. Rapsai gerai stelbia piktžoles, bet retesniuose rapsų pasėliuose plačialapės piktžolės vešėjo. Laukuose, kuriuose plačialapės piktžolės „sutankino“ pasėlius, rapsai ūgtelėjo 32–52 mm (piktžolių aukštis vienodas su rapsais). Iki 52 proc. tikrintų pasėlių buvo apdoroti herbicidais ir šiuose pasėliuose augalai turėjo geresnes sąlygas iki žiemos tinkamai išsivystyti.

Pavasarį, atsinaujinus augalų vegetacijai, LŽŪKT specialistai įvertins, kaip rapsai peržiemojo šiemet. Rapsų augintojams pageidaujant, rajonų konsultavimo biuro augalininkystės specialistai gali stebėti pasėlius iki derliaus nuėmimo ir teikti patarimus, kad su mažesnėmis išlaidomis išaugtų kuo gausesnis derlius.