Intensyvėjant Lietuvoje žemės ūkio gamybai, keičiasi padėtis ir pieninių galvijų fermose. Ūkininkai stengiasi auginti kuo produktyvesnių veislių karves, laikyti jas, naudodamiesi pažangiausiomis technologijomis, šerti pašarais, kurie suteiktų gyvuliams kuo daugiau maisto medžiagų ir energijos pieno gamybai. Deja, kiekviena naujovė turi savų privalumų ir savų trūkumų.

Gyvulių savininkai, diegdami savo ūkiuose naujas laikymo ir šėrimo technologijas, turi atkreipti dėmesį ir į naujas ligas, atsirandančias dėl gyvūnų organizmui neįprastų sąlygų. Viena iš tokių vis dažniau pasitaikančių bėdų - karvių šliužo dislokacija.

Holšteinų veislės karvės veda gana stambius veršelius, todėl po veršiavimosi, staigiai sumažėjus gimdos tūriui, atsiranda "laisva vieta", kurią "stengiasi" užimti virškinimo organai. Jei karvės žarnyno raumenys ir jį laikantys raiščiai yra stiprūs, tuomet šis fiziologinis pasikeitimas vietomis yra natūralus ir nesukelia neigiamų pasekmių. Tačiau gyvulių, gaunančių didelį kiekį labai susmulkinto, minkštos konsistencijos pašaro, šie raumenys ir raiščiai  susilpnėja, išsitampo, suglemba, dėl to nesugeba vidaus organų išlaikyti normalioje padėtyje.

Šliužas pasisuka 180o kampu į kairę pusę ir įstringa tarp didžiojo prieskrandžio ir pilvo sienos. Šliužas gali pasisukti ir į dešinę pusę. Tokiu atveju jis dažniausiai užsisuka. Šių dviejų skirtingų šliužo pasislinkimo padėčių pasekmės irgi skirtingos. Pirmuoju atveju, laiku diagnozavus ligą ir pritaikius skubų ir profesionalų gydymą, šliužas atsistato ir karvė pasveiksta. Jei šliužas pasisuka į dešinę, gyvulys dažniausiai gaišta.

Viena iš pagrindinių sėkmingo gydymo sąlygų - greita ir teisinga ligos diagnozė. Kaip jau minėta, liga pasireiškia pirmomis savaitėmis po apsiveršiavimo. Gyvulys tampa apatiškas, tai ėda, tai neėda, sutrinka virškinimas, truputį viduriuoja tamsiomis, dvokiančiomis išmatomis. Dingsta prieskrandžių judesiai. Sumažėja pieno kiekis. Sutrikus žarnyno praeinamumui, pašaras kaupiasi knygenose, jos pradeda užsikimšti.

Dėl didelio skrandžio vietos pakitimo šie simptomai būna ryškesni. Be to, prasideda diegliai, karvė spardo užpakalinėmis kojomis savo pilvą, išpunta, visiškai nustoja ėsti, tuštintis. Po 2 parų toks gyvulys gali nugaišti. Todėl, pastebėjus pirmuosius ligai būdingus požymius, būtina kviesti veterinarijos gydytoją, kuris tiksliai diagnozuos šliužo dislokaciją.

Patikimiausias ir daugelyje Europos šalių dažniausiai taikomas šliužo dislokacijos gydymo būdas - operacija. Skrandis specialiu prietaisu pritvirtinamas prie pilvo sienos ir taip atstatomas į vietą. Jau keleri metai karvės taip gydomos ir Lietuvoje.

Ligos priežastys

Norėdami išvengti šios ligos, gyvulių augintojai turėtų žinoti pagrindines priežastis, dėl kurių šliužas pasislenka.

Daugelis augintojų linkę kaltinti naujos genetinės krypties galvijų veisles. Tiesa: kuo produktyvesnės karvės, tuo didesnio išmanymo ir geresnės priežiūros jos reikalauja. Tačiau šliužo dislokacija - tai ne nauja liga. Ir ankstesniais laikais ūkininkai ir fermų darbuotojai susidurdavo su staigiais, neaiškiais karvių virškinimo sutrikimais, kurie dažnai baigdavosi gyvulio gaišimu. Tokiais atvejais skrodimo metu būdavo diagnozuojamas knygenų užsikimšimas, nesigilinant į jį sukėlusias priežastis. Tad vien genetikai bėdos negalime suversti.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios padidėja rizika šliužui pakeisti padėtį - tai netinkama pašarų struktūra. Karvė priklauso atrajotojų šeimai, jos virškinimo sistema yra ypač sudėtinga, todėl neužtenka vien teisingai subalansuoti racionuose turimus komponentus. Atrajotojų prieskrandžiai pritaikyti virškinti stambų, grubų pašarą, kuris, dirgindamas organų sieneles, verčia juos judėti, skatina išsiskirti skrandžio sultis ir fermentus. Daugumoje ūkių karvės šeriamos silosu, šienainiu, pagamintu iš jaunos, 3-4 cm dalelėmis susmulkintos žolės.

Gaminant silosą iš taip susmulkintų augalų, lengviau užtikrinti gerą konservuotų pašarų kokybę, mažesnė tikimybė įsimesti pelėsiui, lengviau sukaupti ir išlaikyti didesnį kiekį būtinų maisto medžiagų. Jei karvės šeriamos, naudojant pašarų dalytuvus, juose visi raciono komponentai gerai sumaišomi. Minkštos, smulkios siloso dalelės persipina su stambesnėmis šiaudų ar šieno dalimis. Tokiu būdu gaunamas reikiamos konsistencijos ir geros struktūros pašaras. Nesumaišius siloso su šienu ar šiaudais, gyvuliai priversti ėsti košę.

Produktyviems gyvuliams duodamo pašaro kiekis didelis, karvės skrandis maksimaliai prisipildo, tačiau, nesant stambių struktūrinių dalelių, nedirginamos skrandžio sienelės mažai juda, dėl to silpsta virškinimo organų raumenys ir raiščiai.

Dar viena priežastis, dėl kurios padidėja tikimybė karvei susirgti šliužo dislokacija - tai mociono stoka. Ištisus metus laikomos uždarose fermose karvės daug ėda ir daug laiko praleidžia gulėdamos. Jos yra ne tokios aktyvios, kaip tos, kurios vasarą ganomos lauke. Dėl to silpnėja ne tik skeleto, bet ir vidaus organų raumenys. Gyvulio organizmas nebesugeba prisitaikyti prie staigių fiziologinių pokyčių po vaisiaus atsivedimo.

Analizuojant susirgimo priežastis Lietuvoje pastebėta, kad visų karvių, kurios susirgo šliužo dislokacija, organizme buvo sutrikęs kalcio ir fosforo santykis. Buvo nustatyta, kad karvių kraujyje trūksta kalcio. Karvės, su pašaru negaunančios reikiamo kiekio mikro- ir makroelementų, vitaminų priedų, nusilpsta, sunkiau veršiuojasi, sutrinka jų vidaus organų veikla. Todėl galima teigti, kad mineralinių medžiagų disbalansas taip pat yra viena iš priežasčių, didinančių šio susirgimo riziką.

Per pastaruosius dešimt metų tyrimais nustatyta, kad mineralinių medžiagų ir vitaminų poreikis melžiamų karvių racionuose padidėjo nuo 11 iki 89 procentų. Gaudami daug didesnius pieno primilžius iš karvės, privalome jai duoti kokybiškų pašarų, praturtintų mikro- ir makroelementų bei vitaminų mišiniais.

Šliužo dislokacija - tai skrandžio vietos pasikeitimas. Dažniausiai šia liga suserga produktyvios, stambios holšteinų veislės karvės, praėjus 2-3 savaitėms po apsiveršiavimo.