Europos Sąjunga (ES), skatindama ekologinį ūkininkavimą, siekia išsaugoti dirvos derlingumą, panaikinti teršimą mineralinėmis trąšomis bei cheminėmis aplinkos apsaugos priemonėmis, gaminti didžiausios maistinės vertės produktus, užtikrinti geras gyvūnų auginimo sąlygas ir pakankamas žemdirbių pajamas. Žemės ūkiui priskiriamos ne vien žemės ūkio produkcijos gamybos, bet ir aplinkos apsaugos, maisto saugos ir kitos funkcijos, už kurias atlyginama kompensacinėmis išmokomis.

Kiekviena ES šalis pati turi sukurti ir įgyvendinti kompensacinių išmokų mechanizmą, kuris padėtų įgyvendinti minėtus tikslus.

Ekologinio ūkininkavimo augimo tempai Lietuvoje yra didžiausi tarp ES šalių. Šio gamybos būdo plėtrą ypač paskatino ES išmokos ir kitos paramos ekologinės gamybos ūkiams priemonės. Ekologiniai ūkiai 2005 m. užėmė beveik 70 tūkst. ha. Tai buvo pasiekta brangia kaina, kadangi vienas ekologinio ūkio hektaras, priklausomai nuo auginamų augalų rūšies, valstybei kainavo nuo 407 iki 2 597 Lt.

Kokie ūkiai daugiausia pasinaudojo parama?

Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad stambiausi ekologiniai ūkiai (151 ha ir didesni) sudaro tik 4,3 proc. visų ekologinių ūkių, tačiau užima 35 proc. viso ekologinei žemdirbystei naudojamo ploto. Tiek pat žemės ūkio naudmenų valdo smulkūs, mažesni kaip 50 ha, ekologiniai ūkiai, tačiau  jie sudaro didžiąją dalį – net 83 proc. – visų ekologinių ūkių.

Užsienio šalių, pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos, patirtis rodo, kad racionalesnį ūkių struktūrinį išsidėstymą galima pasiekti, diferencijuojant kompensacinę išmoką pagal ūkio dydį arba nustatant remiamos žemės plotą. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai, atlikę įvairius skaičiavimus, priėjo prie išvados, kad visi mažesni kaip 100 ha ūkiai turėtų gauti visą išmoką (100 proc.), o didesniems ūkiams išmoka galėtų mažėti, pavyzdžiui, apie 20 proc. Stambių ūkių išlaidos vienam hektarui žemės ūkio naudmenų dėl didelių gamybos apimčių yra mažesnės, todėl ir kompensacinės išmokos galėtų mažėti. Tai ypač aktualu turint ribotą biudžetą ir smarkiai daugėjant ekologinės produkcijos gamintojų.

Ekologiškai ūkininkaujama derlingose žemėse

Ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių daugiau yra pietrytinėje Lietuvos dalyje, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir  „karstiniame regione“ (dalis Biržų, Pasvalio, Kupiškio ir Panevėžio rajonų), tačiau ūkių plėtros dinamikos analizė rodo, kad vis daugiau ekologinių ūkių steigiasi ūkininkauti palankiose vietovėse. Šiuo požiūriu esminių pokyčių metais tapo 2005-ieji, kai ekologinių žemės ūkio naudmenų ploto dalis padidėjo 9 procentais. Ekologinių žemės ūkio naud­menų plotas šiose vietovėse padidėjo 2,2 karto, o mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse – 1,4 karto.

Ekonominiu požiūriu ekologine žemdirbyste tikslingiausia verstis tose vietovėse, kur mažiausiomis sąnaudomis sukuriama daugiausia produkcijos. Dabartiniu metu, kaip rodo tyrimų duomenys, ekologine žemdirbyste verčiamasi net ir tose vietovėse, kur žemės ūkio produkcijos iš viso neapsimoka gaminti. Išanalizavę 2005 m. kviečių pasėlių plotus matome, kad Lietuvos  ekologinių ūkių pasėlių struktūroje dėl didesnės paramos javų plotams, neretai ir nepalankių ūkininkauti vietovių ūkiuose, didelę dalį užima javai, nors juos auginti ekonomiškai neapsimoka. Tai rodo ir pagrindinių augalų plotų struktūra. Mažesnio kaip 32 našumo balų žemėse tradiciniu būdu auginama 2–4 proc. kviečių ir miežių, o ekologiniu būdu – du kartus daugiau. Analogiška situacija yra 32–40 našumo balų žemėse: tradiciniai kviečiai sudaro 21 proc. visų auginamų kviečių, o ekologiniai – 41 proc.

Siekiant išspręsti šią problemą, tyrinėta užsienio šalių patirtis, diskutuota su ūkininkais ir žemės ūkio konsultantais. Pavyzdžiui, tose užsienio šalyse, kur išmokos anksčiau buvo diferencijuojamos pagal regionus (Švedija), dabar šios praktikos atsisakyta. Tik patys žemdirbiai turi nuspręsti, kur ir ką jiems naudingiausia auginti. Manome, kad dabartinė parama (tiesioginės išmokos ir kompensacinės išmokos ūkininkaujantiems mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse ir besiverčiantiems ekologine žemdirbyste) tik iš dalies skatina šį tą sėti, bet jokiu būdu neskatina pjauti.

Šią prielaidą patvirtina ir ES vieningos Ūkio apskaitos tinklo duomenų bazės duomenų rodiklių, pavyzdžiui, vadinamosios „tarpinio vartojimo vertė“, t. y. visų išlaidų, reikalingų produkcijai pagaminti, analizė. Vidutiniškai  ES šalyse gamybos išlaidos, tenkančios 1 ha ž. ū. naudmenų, yra 2,4 tūkst. Lt, o ekologiniuose ūkiuose jos net 3,4 karto mažesnės ir sudaro 715 Lt/ha.  Jei tikėsime duomenų teisingumu (ūkininkai patys teikia šiuos duomenis), Lietuvos ekologiniai ūkiai per mažai dėmesio skiria kokybiškai sėklai, subalansuotam tręšimui, sėjomainai, augalų apsaugos priemonėms, todėl gamybos išlaidos yra nedidelės. Tad ūkininkams ypač rimtai reikėtų tvarkyti apskaitą, nes, esant tokiai situacijai, artimiausioje ateityje išmokos turėtų  būti perskaičiuotos, atsižvelgiant ne į normatyvinius duomenis, bet į faktinius ekologiškai ūkininkaujančių ūkių rezultatus.

Esant nedidelėms gamybos išlaidoms, augalų derlingumas ekologiniuose ūkiuose yra nedidelis ir labai skiriasi nuo tradiciniu būdu ūkininkaujančių ūkių augalų derlingumo.

Lietuvos ekologiniuose ūkiuose sukuriama grynoji pridėtinė vertė yra 2 kartus mažesnė, palyginti su ES šalių vidurkiu ir, pavyzdžiui, beveik 4 kartus mažesnė, palyginti su analogišku Austrijos rodikliu. Iš duomenų matome, kad su panašiomis problemomis susiduria ir mūsų kaimyninės Latvija ir Lenkija.

Grynosios pridėtinės vertės dydžiui didelės įtakos turi kainos, kurios Lietuvos rinkoje yra daug mažesnės negu ES. Kita priežastis, dėl kurios gaunama mažiau grynosios pridėtinės vertės iš ekologinio ūkininkavimo, yra jau minėtasis derlingumas. Trečioji priežastis – nenoras ar nesugebėjimas efektyviai panaudoti gautą paramą.

Tokia išvada darytina išanalizavus Lietuvos ūkininkų apskaitos duomenų tinklo duomenis. Pavyzdžiui, matome, kad parama 2004 m. sudarė 76 proc., o 2005 m. – dar daugiau uždirbto ekologinių ūkių pelno (kartu su parama). Tradicinės veiklos ūkiuose šis rodiklis mažesnis – 2004 m. – 51 proc., 2005 m. – 57 proc.

Kaip išbristi iš tokios situacijos? Kas galėtų paskatinti ūkininkus, pradėjusius žengti novatorišku ekologinio ūkininkavimo keliu, gauti daugiau pelno kuriant didesnę pridėtinę vertę, o ne vien naudojantis parama. Daugelio ES šalių senbuvių nueitas kelias rodo, kad reikia sukurti vieningą grandinę „nuo gamintojo iki vartotojo“ ir dar kartą  peržiūrėti, kiek ir kuriai grandžiai skirti paramos, kad ekologinis ūkininkavimo būdas tikrai pasiektų užsibrėžtus tikslus.