Būsimo žiemkenčių derliaus pagrindus žemdirbiai padeda dar rudenį: sveiką sėklą laiku pasėja į gerai paruoštą ir patręštą dirvą. Šių metų ruduo buvo ilgas ir šiltas. Rugpjūčio mėnesį baigėsi visą vasarą daug rūpesčių žemdirbiams kėlusi sausra. Žiemkenčių – ir rapsų, ir javų – sėjai dirvą paruošti laiku ir tinkamai šiemet nebuvo sunku. Gausus lietus rugpjūčio antroje pusėje ir pirmąjį rugsėjo dešimtadienį gerai palaistė perdžiūvusias dirvas. Žieminių rapsų sėja kai kur vėlavo, o didžioji dalis javų buvo pasėta geriausiu sėjos laiku – pirmoje rugsėjo pusėje.

Nors ir brandinta sausros metu, šiųmetė žieminių javų sėkla buvo gausiai užsikrėtusi ligų pradais – per sėklą plintančiais ligų sukėlėjais, tarp jų ir Fusarium rūšies grybais. Šiais grybais užsikrėtusi sėkla prastai dygsta, sudygusių augalų dažniausiai būna pažeisti pašakniai ir šaknelės, jie sunkiau krūmijasi, gali ir neperžiemoti. Tad beicuoti sėklas ir šiemet buvo prasminga.

Žiemkenčiai šiemet buvo pasėti į drėg­ną dirvą ir greitai sudygo. Neįprastai šilti rugsėjo ir spalio orai buvo labai palankūs javams augti ir išsikrūmyti. Ypač vešlią ir gausią lapiją išaugino žieminių miežių ir rugių pasėliai, ne ką teatsiliko ir kviečiai bei kvietrugiai. Deja, peraugę ir sutankėję javai žiemos metu gali nukentėti nuo pavasarinio pelėsio, mat ši liga smarkiausiai išplinta prieš žiemą labai suvešėjusiuose pasėliuose. Nors javai ir peržėlę, iš rudens sunku nuspėti, ar jie nukentės nuo pavasarinio pelėsio, nes ligai išplisti lemiamos reikšmės turės augalų žiemojimo sąlygos. Pavasariniam pelėsiui plisti palankios sąlygos, kai sniegas iškrinta ant neįšalusios dirvos, padengia pasėlius storu sluoksniu ir ilgai išsilaiko.

Vasariškai šilti šio rudens orai buvo palankūs ne tik augalams augti, bet ir lapų ligoms plisti. Miltligė išplito beveik visuose žieminių javų pasėliuose. Žieminius miežius šiemet miltligė pažeidė ypač smarkiai, be to, miežių pasėliuose gausiai išplito ir dryžligė. Ir miltligės, ir dryžligės pradai paprastai sėkmingai peržiemoja augalų lapijoje, taigi nuo pat ankstyvo pavasario galimas smarkus šių ligų protrūkis. Planuojant pavasario sėjos darbus, reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į kaimyninius žieminių javų laukus. Šalia žieminių miežių pasėti vasariniai miežiai dar krūmijimosi metu gali būti labai pažeisti miltligės ir dryžligės. Anksčiausiai miltligė ir kviečių dryžligė išplinta šalia žieminių pasėtuose vasarinių kviečių laukuose.

Dar vienas pavojus, tykantis žieminių kviečių pasėlių kitų metų pavasarį, – tai stiebalūžė. Bene svarbiausias stiebalūžei smarkiai išplisti rizikos faktorius yra ankstyva sėja. Dėl šilto rudens pasėliai, sėti net ir trečiąjį rugsėjo dešimtadienį, yra labai vešlūs ir niekuo nenusileidžia ankstesnės sėjos javams. Be to, stiebalūžė kasmet išplinta vis labiau. Šių metų pavasarį liga buvo gana plačiai išplitusi, kai kuriuose pasėliuose pažeidė beveik visus augalus, ir tik dėl sausros javų brendimo metu javai nesugulė.

Kaip matyti, infekcijos pradų dirvose gausu. Dar reikia neužmiršti, kad stiebalūžės sukėlėjas gerai išgyvena ir užartose šiaudų liekanose, kurios, po dvejų metų ariant dirvą, atverstos vėl patenka į dirvos paviršių. Jei ateinančių metų pavasaris bus vėsus ir drėgnas, augalų bamblėjimo pradžioje reikėtų atidžiai apžiūrėti žieminių kviečių pasėlius. Tuo metu stiebalūžės pažeistų augalų dengiamieji lapalakščiai būna parudę, su būdingu įplyšimu. Jei bamblėjimo pradžioje stiebalūžės pažeistų augalų būtų daugiau negu 35 proc., vertėtų naudoti nuo šios ligos veiksmingus fungicidus. Tai sportakas 1,0 l ha-1, inputas 1,0 l ha-1 arba fleksiti 0,5 l ha-1.

Žieminiai rapsai šį rudenį, ir pasėti geriausiais terminais, ir šiek tiek vėliau, spėjo gerai sustiprėti, o tankesni ir piktžolėti pasėliai per smarkiai suvešėjo ir pastypo. Retesniuose pasėliuose augalai tvirti, augimo pumpuras nėra pakilęs, tokie augalai gerai pasiruošę žiemoti ir, jei pavasarį jiems negrės išmirkimas ar iškilnojimas, galima tikėtis gero derliaus. Tačiau, kaip jau minėta, tankių ir piktžolėtų pasėlių augalai yra pastypę, jų augimo pumpuras gerokai pakilęs nuo dirvos paviršiaus. Šie pasėliai gali nukentėti nuo žiemos šalčių, ypač jei šalčių metu augalai nebus uždengti sniego. Žieminių rapsų augintojai turėtų vengti sėti žieminius rapsus į tuos laukus, kuriuose buvo sėti vasariniai rapsai arba rapsiukai, nes sudygusios jų pabiros, atverstos iš gilesnių dirvos sluoksnių į paviršių, labai sutankina pasėlius, skatina juos išstypti, be to, jų iš rudens neįmanoma sunaikinti.

Pagaliau spalio paskutinėmis dienomis atvėsę orai sustabdė taip ilgai užsitęsusią žieminių javų ir rapsų vegetaciją. Javai nueina žiemoti labai gerai išsikrūmiję, užauginę stiprią šaknų sistemą, o rapsai – tvirti ir stambūs. Lapkričio mėnesį, vėstant orams, augalai turėjo gerai užsigrūdinti ir lengvai pakelti žiemos šalčius. Belieka tikėtis, kad žiemojimo sąlygos bus normalios ir per didžiuosius šalčius augalai bus užsikloję sniegu.