Vienintelė Trakų rajono „Merkio“ žemės ūkio bendrovė įsikūrusi Paluknio seniūnijoje. Ūkis sėkmingai plėtoja pienininkystę. Respublikinėje derliaus šventėje „Ievaro sodas“ bendrovė pristatyta kaip moderniausia Vilniaus apskrityje. Ketvirti metai „Merkiui“ vadovauja Valerijanas Jusionis.

Tarybiniais laikais Paluknyje veikė „Merkio“ eksperimentinis ūkis, priklausęs Lietuvos gyvulininkystės institutui. Ūkio pašarų gamybos bare buvo tiriama įvairių pašarų įtaka karvių produktyvumui. Privatizacijos metu ūkis suskilo į keliolika smulkių įmonių, iš kurių išliko trys.

„Merkio“ bendrovė, pasilikusi buvusio ūkio pavadinimą, pasirinko ir tą pačią veiklos kryptį – pienininkystę. Dabar bend­rovėje auginama daugiau kaip 500 galvijų, iš jų apie 200 melžiamų karvių, apie 150 bulių ir dar tiek pat prieauglio.

Veiklos pradžia buvo sunki: trūko lėšų, investicijos nedidelės, ne visi tikėjo, kad pavyks išgyventi. Buvusi „Merkio“ ŽŪB vadovė Marija Golubovska (šiandien ji – Paluknio seniūnė) prisimena tuos laikus, kai eksperimentinio ūkio komplekse po vienu stogu buvo laikoma 1 800 holšteinizuotų Lietuvos juodmargių banda. Komplekse dirbo apie 80 darbuotojų. Buvo įrengta karuselės tipo melžimo aikštelė. Privatizuojant ūkį, technika atiteko vieniems, žolės perdirbimo cechas – kitiems. Gyvulius perėmusiai „Merkio“ bendrovei teko palikti kompleksą, nes jis buvo parduodamas atskirai. Bandą beliko pervaryti į senas apleistas fermas, kuriose eksperimentinis ūkis anksčiau izoliuotai laikė leukoze sergančius galvijus. Prieš įsikuriant patalpas teko dezinfekuoti. Vėliau naujakuriai sulaukė paramos – 50 tūkst. litų, kuriuos panaudojo tvartui įrengti, suremontavo veršidę, nes nebuvo kur prieauglio laikyti.

Šiandien, rodydamas gamybinius pastatus, bendrovės vadovas Valerijanas Jusionis, anksčiau dirbęs joje inžinieriumi, prie kiekvieno jų stabtelėdamas pasakoja, kas kur suremontuota, rekonstruota, kas naujai įsigyta. Kiekviena investicija – tai dešimtys ar šimtai tūkstančių litų, kurie atėjo su Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą.

Skardinis karvių fermos stogas kainavo daugiau kaip pusantro šimto tūkstančių litų. Fermoje teko naujai betonuoti grindis, nes senosios buvo smarkiai ištrupėjusios. Ant naujų grindų patiesė guminius kilimėlius, kad karvėms būtų sausa, šilta, nekiltų pavojų susižaloti. Reikėjo nutiesti vandentiekį, nes jo irgi nebuvo, pakeisti langus. Pertvarkoma ne vienai dienai, tad apsisprendus ilgai ūkininkauti, investuojama daug.

Veršelių salėje sumontuota moderni šėrykla, kainavusi tiek pat kaip ir kilimėliai – 40 tūkst. litų. Šėrimo aparatas pritaikytas šerti iki 50 veršelių (dabar jų yra apie 30). Prieš pusę metų sumontuota įranga visiškai pasiteisino. Tiesa, praėjo laiko, kol parinko tinkamą pieno pakaitalą. Teko išmėginti net trijų gamintojų siūlomą produkciją. Girdyti pieno pakaitalu yra daug pigiau negu pienu.

Šėrimo aparate vanduo sušyla iki reikiamos temperatūros, aparatas pats paruošia pieno pakaitalą. Vienam veršiukui per parą jo skiriama 6 litrai. Vienu kartu aparatas pieno pakaitalo gyvuliui duoda ne daugiau kaip porą litrų, nes nuo didesnio kiekio veršeliai gali pradėti viduriuoti. Veršelis gali per parą žįsti kiek nori kartų, tačiau daugiau kaip 6 litrų jis negaus. Gyvuliams augant, norma didėja. V. Jusionis paaiškina, kad veršeliai nuo karvių atskiriami savaitės amžiaus, kai baigiama girdyti krekenomis.

Maždaug 70 dienų veršeliai perkeliami į kitą tvartą, kuriame jie suskirstomi pagal amžių: paūgėję pervaromi vis į kitą gardą. Suaugusios telyčios ir buliai laikomi atskirai. Tuo pačiu vyksta atranka: vieni gyvuliai toliau auginami mėsai, kiti sėklinami. Ūkyje dirba specialistas, kuris užsiima vien selekcija ir gyvulių ženklinimu.

Bulius bendrovė realizuoja, kai šie sveria 500 kg. Kadangi banda genofondinė, sėklinti mėsinių bulių sperma leidžiama tik neproduktyvias karves. Jei galėtų sėklinti visas karves, mėsai auginamų bulių priesvoriai būtų didesni. Bendrovė augina vien tik savo galvijus, iš aplinkinių nesuperka.

Tvartai valomi kiekvieną savaitę, kraikui perkamos pjuvenos, nes ariamos žemės neturi, tad ir šiaudų nėra.

Greta fermos ir tvartų – viena brangiausių šių metų investicijų – neseniai pastatyta 2 800 m3 talpos skystojo mėšlo kaupykla, įrengta vykdant Nitratų direktyvos reikalavimus, kainavusi apie 240 tūkst. litų. Mėšlas joje saugomas 8 mėnesius, paskui išlaistomas laukuose.

Kitiems metams irgi darbų nemažai. Galima būtų nuveikti dar daugiau, tačiau trūksta darbuotojų, specialistų. Kita vertus, bendrovė negali pasigirti dideliais atlyginimais, nes didžiąją dalį lėšų investuoja į gamybą. „Joks specialistas mažiau kaip už 1 000 litų nedirbs, tuo labiau jeigu jam dar kelionė į darbą kainuos, todėl labai svarbu turėti kuo daugiau darbuotojų iš vietos gyventojų, bet pasirinkti nėra iš ko, – nuogąstauja bendrovės vadovas. – Maniau, kad šiais metais nepakelsiu krūvio, nes vienu metu reikėjo rūpintis gamyba, realizacija, pašarų ruoša, mėšlidės statyba ir fermos rekonstrukcija“. Samdyti rangovus bendrovei kol kas brangu.

Tačiau visus darbus spėta laiku užbaigti. Pavyko atsitiesti ir po šių metų vasaros sausros, kuri sukėlė daug nerimo. Šiais metais bendrovė planavo iš karvės primelžti iki 4 000 kg pieno, bet sausra planus sugriovė. Prasidėjus karščiams, gyvulių produktyvumas ėmė mažėti, per mėnesį primilžiai sumažėjo 40 t, tad šių metų vidurkis liks apie 3 000 kg. Buvo momentas, kai atrodė, kad viskas žlugs – ganyklos išdegė, nebuvo kur karvių ganyti, kuo šerti. Buvo minčių parduoti bandą. Tačiau gamta pasigailėjo.

Tiesa, pašarams šiemet teks išleisti daugiau, nes ūkyje naudojami kombinuotieji pašarai ir grūdai, o jų šiemet visiems trūksta, tad ir kaina pakilo. Vienam mėnesiui reikia apie 30 tonų grūdų, vadovas vis ieško, kur galėtų jų pigiau įsigyti.

V. Jusionis tiki, kad bendrovę ir toliau lydės sėkmė, nors kiekvieni metai atneša ir sunkumų. Pirmaisiais metais primilžis iš karvės nesiekė 2 500 kg, tad ir atlyginimai buvo maži. Bendrovėje abejota dėl ateities: ar pavyks išgyventi iš pieno ūkio, ar imtis kitos veiklos? V. Jusionis suprato, kad reikia apsispręsti ir imtis ryžtingai veikti. Iš pradžių padarė karvių atranką: vienas – realizacijai, kitas – sėklinimui. Anksčiau būdavo telyčia rujoja, tai ją ir sėklina, o dabar pradėjo galvoti, ar tai apsimoka. Daugiau dėmesio skyrė produktyvumui. Padidėjo primilžiai, padaugėjo ir pajamų, atsirado galimybių pamažu pertvarkyti gamybą.

Lietuvai įstojus į ES, ūkiams atsivėrė galimybės pasinaudoti ženklia parama. Pirmąjį sėkmingą projektą Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti „Merkio“ bendrovė parengė pati. Kitą projektą dėl investicijų rengė konsultantai, tačiau ne visos investicinės priemonės buvo patvirtintos, sąmata buvo sumažinta maždaug 100 tūkst. litų. Už struktūrinių fondų gautą paramą „Merkio“ bendrovė įsigijo tris naujus nedidelius traktorius (bendrovės žemės – vien pievos ir ganyk­los, tad galingų traktorių nereikia), naują priekabą, veršelių šėryklą, mėšlo šalinimo transporterį. Už 40 tūkst. pirko šienapjovę, su kuria per dieną nušienaujama po 30–40 ha. Bendrovė numačiusi artimiausiu metu įsigyti galingesnį traktorių ir presą-vyniotuvą, tad paprasčiau bus pašarus ruošti, tam užteks vieno traktorininko.

Didžiausias šių dienų V. Jusionio galvos skausmas – žemės problema. Bend­rovė valdo 900 ha pievų ir ganyklų. Didžioji dalis grąžinama savininkams. Ar sutiks šie nuomoti žemę ūkiui kitąmet?