Lietuvos vaisių ir uogų augintojai, tiekiantys žaliavą perdirbimo pramonei, susiduria su įvairiomis problemomis. Jau kelinti metai kritinė situacija nepalieka juodųjų serbentų augintojų, smarkiai atpigo braškių žaliavinės uogos, didesnės obuolių supirkimo kainos norėtų ir sodininkai. Ar ir toliau plėtosime žaliavos auginimą vaisių ir uogų perdirbimo pramonei, ar, kaip ir stiprios ekonomikos Europos šalys, auginsime didesnį pelną nešančius desertinius vaisius ir uogas?

Padėtis Europos ir pasaulio vaisių ir uogų žaliavų rinkose

Juodieji serbentai daugiausia auginami Šiaurinės ir Centrinės Europos šalyse. Kasmetinis uogų derlius ES viršija 200 tūkst. tonų. Net 70 proc. serbentų išauginama Lenkijoje, kur šiuo verslu užsiima per 80 tūkst. augintojų. Apskaičiuota, kad ES perdirbimo pramonės metinis juodųjų serbentų žaliavos poreikis yra apie 120–130 tūkst. tonų. Pagrindinis produktas – koncentruotos sultys, kurių gamybai sunaudojama du trečdaliai išauginamų uogų. Pastaraisiais metais, esant serbentų perprodukcijai, koncentrato kainos nukrito keturis kartus – nuo 27,6 iki 6,9 Lt (nuo 8 iki 2 eurų) už kilogramą, o uogų kaina net 8 kartus – nuo 4,14 iki 0,52 Lt (nuo 1,20 iki 0,15 euro). Tokia augintojui mokama kaina nepadengia net auginimo išlaidų.

Lietuviškų serbentų kaina taip pat negali būti išskirtinė – kiek mokama Lenkijoje, tiek mokama ir Lietuvoje. Pasiguosti galima tik tuo, kad per visą juodųjų serbentų auginimo istoriją buvo fiksuojamas kainų ir auginimo apimčių cikliškumas, besikartojantis kas 12–15 metų. Jau kelinti metai, esant kritinei situacijai, mažesni ir didesni serbentynai raunami, todėl žaliavos pasiūla mažės, o jos kaina didės.

Aišku, tolimesnės ateities perspektyvos kelią nerimą Lietuvos serbentų augintojams, kurie pasiėmę kreditus, pasinaudoję ES parama, pastatė modernius šaldiklius, įsigijo pažangią uogų skynimo ir serbentynų priežiūros techniką. Skolintas lėšas grąžinti reikia dabar. Juodųjų serbentų sektorius Lietuvoje šiuo metu pats skausmingiausias. Tai vienintelės uogos, kurios auginamos išimtinai tik perdirbti, o desertui jos beveik nevartojamos. Be to, tai daugiamečiai augalai, kurių plantacijų be didelių nuostolių negalima pakeisti kitais, šiuo metu vertingesniais, sodo augalais.

Deja, niekas negalėjo numatyti, kad serbentynai taip greitai išsiplės ir beveik tris kartus viršys 2001 m. Sodininkystės išvystymo strategijoje numatytus optimalius Lietuvai plotus. Vien tik didesnių negu 0,5 ha serbentynų ir aronijų plotų Lietuvoje yra 3 900 ha. Pastaruoju metu versliniuose serbentynuose užauginama 4 000 t uogų. Artimiausioje ateityje, kai pradės derėti ir paskutiniaisiais metais pasodinti jauni serbentynai, bendras serbentų derlius gali siekti 12 tūkst. t ir dar daugiau.

Braškių žaliavos pasaulinės kainos taip pat smarkiai nukrito. Didžiausią įtaką tam turi neįtikėtinai sparčiai auganti pigios Kinijos ir Maroko produkcijos dalis. Užšaldytų ir pateiktų Europai kiniškų braškių kaina (1,4–1,7 Lt arba 0,4–0,5 euro/kg) yra mažesnė negu Lietuvos ar Lenkijos uogų auginimo kaštai. Ne veltui ES inicijuojamas tyrimas dėl kiniškų braškių dempingo. Jei dempingas bus pripažintas, yra vilties, kad žaliavinių braškių kaina vėl kils. Nors Lenkijoje kasmet išauginama apie 200 000 t braškių, šaldytų uogų importas į ES kasmet didėja ir svyruoja nuo 20 iki 50 proc. visos perdirbti skirtos žaliavos. Tai lemia ir vis didėjantis perdirbimo pramonės poreikis, ypač gėrimų ir sulčių pramonei.

Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje vyravo Senga Sengana veislės braškės, kurios iki šiol yra populiariausios uogos perdirbti. Pablogėjus perdirbimo situacijai, Lietuvos braškių augintojai greitai persiorientavo į desertinių braškių veislių auginimą, tačiau net ir puikiai prižiūrimuose braškynuose surenkama 20–30 proc. nestandartinės produkcijos, kurią būtų galima perdirbti. Lietuvos mąstais tai sudarytų 1 000 – 1 500 t uogų. Grįžti išskirtinai prie žaliavinių braškių auginimo, sparčiai augant darbo sąnaudoms ir energetiniams resursams, Lietuvoje jau neapsimoka.

Gerėja obuolių žaliavos augintojų padėtis. Kelerius metus Lietuvos perdirbimo įmonių pratinti prie 6–12 centų už kilogramą kainos, stambieji obuolių augintojai jau antri metai gauna daugiau kaip 30 centų. Praėjusiais metais lenkų ir vokiečių sukeltas ažiotažas dėl lietuviškų žaliavinių obuolių šiemet privertė mūsų perdirbimo įmones iki atitinkamo lygio kelti kainas, kad lietuviški obuoliai nebūtų išvežami.

Mūsų auginamų obuolių poreikis kol kas yra neribotas. Kur paslaptis, kai krenta pasaulinės obuolių koncentrato kainos, kai milžiniškais šuoliais auga kiniškos produkcijos dalis, šiuo metu jau užimanti apie pusę viso pasaulio rinkos? Dėl klimato sąlygų ir auginamų obuolių veislių Kinijoje gaminamas koncentratas yra per mažo rūgštingumo. Todėl, norint gauti tinkamą produktą, kiniškas ar iš Pietų Europos šalyse užaugintų obuolių pagamintas koncentratas turi būti skiedžiamas rūgštesniu. Specifinis Lietuvos veislių sortimentas ir šaltesnis klimatas lemia tai, kad iš mūsų obuolių pagamintas koncentratas yra ypač rūgštus.

Nors Lietuvos versliniai sodai orientuoti į desertinių obuolių rinką, tačiau nemažai yra ir aukštaūgių sodų, įveistų prieš 20–30 metų. Didžioji dalis šiuose soduose auginamų obelų veislių ir yra tinkamiausios kokybiško koncentrato gamybai. Galimas kasmetinis derlius – 16–20 tūkst. tonų.

Vaisių ir uogų žaliavos poreikis Lietuvoje

Šiuo metu Lietuvoje perdirbama iki 70 tūkst. t obuolių, keliasdešimt tonų serbentų ir keli šimtai tonų braškių. Lietuvoje yra devynios didesnės perdirbimo įmonės. Pagrindinė jų produkcija – koncentruotos obuolių sultys, kurių 80–90 proc. yra išvežama. Vien tik jų gamyboje specializuojasi trys įmonės. Įvairią uogų ir vaisių produkciją gamina šešios įmonės.

Nors lietuviškų vaisių ir uogų produktų mažmeninėje prekyboje daugėja, įvairesnis tampa jų asortimentas, tačiau ant prekystalių dominuoja importuota vaisių ir uogų produkcija iš Lenkijos, Vokietijos, Ispanijos, Vengrijos ir Latvijos. Šalys, į kurias eksportuojami lietuviški serbentai ar obuoliai kaip žaliava, perdirba juos į sultis ar kitus perdirbimo produktus ir dažnai atsiunčia atgal kaip aukštos pridėtinės vertės produkciją.

Lietuvos maisto pramonė dideliais kiekiais įsiveža pusfabrikačių (džemo, tyrelių, šaldytų uogų ir vaisių) konditerijos gaminiams, pieno produktams, ledams ir kitokiai produkcijai gaminti. Ilgai vaisių ir uogų pusfabrikačiai buvo importuojami iš Lenkijos, ir atrodė, kad lietuviškiems produktams čia nėra vietos. Kol lietuviai taip galvojo, su mūsų pieno pramonės gigantais bendrą kalbą surado Latvijos tiekėjai ir sėkmingai išsikovojo rinkos dalį. Latvijos perdirbimo įmonė „Pure Food“ yra geras pavyzdys, kaip, investuojant į naują įmonę ir šiuolaikinę įrangą, galima sėkmingai įeiti ne tik į vietinę, bet ir į užsienio rinkas, kurios atrodo taip perpildytos, kad naujam rinkos dalyviui net nėra galimybių įsiterpti.

Žaliavos augintojų ir perdirbėjų galimybės

Ar mažės žaliavinių vaisių ir uogų auginimas ir serbentų augintojai bankrutuos, ar ant prekystalių atsiras naujų konkurencingų lietuviškų vaisių ir uogų produktų?

Lietuvos ūkininkai ir bendrovės turi nemenkų privalumų, palyginti su pagrindiniais perdirbti skirtos produkcijos tiekėjais lenkais. Lietuvoje vyrauja stambūs ūkiai, kuriuose lengviau užtikrinti tinkamas auginimo technologijas, garantuoti produkcijos saugą. Naudojant tokių stambių tiekėjų žaliavą, kurios kilmė ir auginimo grandinė yra žinoma ir kontroliuojama, atsiranda galimybė įdiegti Nacionalinę maisto kokybės schemą, gauti sertifikatus, specialiu ženklu ženklinti perdirbimo produktus, užtikrinti produktų išskirtinumą ir didesnę pridėtinę vertę.

Išskirtinės kokybės produktų pagaminti beveik neįmanoma, kada žaliava yra surenkama iš daugelio smulkių augintojų, kurie išaugina labai nevienodos kokybės produkciją, nežinomos jos auginimo sąlygos, naudotos trąšos ir cheminės apsaugos produktai. Išskirtinės kokybės produktų pagaminti neįmanoma ir tuomet, jei žaliava pristatoma per tarpininkus (supirkėjus), kurie labiau yra suinteresuoti savo pelnu, o ne kokybės išsaugojimu. Tokia žaliavos tiekimo schema egzistuoja Lenkijoje, tokią schemą naudoja ir didžiosios Lietuvos perdirbimo įmonės. Laimės tie augintojai ir tos perdirbimo įmonės, kurios pirmosios sugebės įdiegti Nacionalinę maisto kokybės schemą ir pradės gaminti išskirtinės kokybės produktus.

Lietuvoje sparčiai didėja ekologiškai auginamų vaisių ir uogų plotai. Kol dar mūsų perdirbimo pramonė neįvertino ekologiškos žaliavos privalumų, arba kol mūsų pirkėjai dar nepasirengę mokėti didesnės kainos už ekologiškus produktus, Lietuvos augintojams yra galimybė kelis kartus brangiau už įprastinius parduoti ekologiškus vaisius ir uogas Vakarų Europos ar Skandinavijos šalims.

Teko lankytis viename per 100 ha dydžio ekologiniame serbentyne Latvijoje, kurio visas uogas superka danai. O lietuviškus ekologiškus obuolius Vokietijos tarpininkai supirko perdirbti po 70 centų už kilogramą. Žinant tarpininkų maržą, tiesiogiai parduodant savo produkciją perdirbimo įmonėms, būtų galima gauti 15–20 proc. daugiau pajamų. Žaliaviniai obuoliai – už desertinių kainą! Lietuvoje būtina toliau plėsti ekologiškai auginamų vaisių ir uogų plotus. Tačiau mūsų augintojams reikia griežtai taikyti intensyvias ekologinio ūkininkavimo technologijas: parinkti atsparias veisles, tinkamai prižiūrėti dirvožemį ir augalus, naudoti tinkamus augalų apsaugos produktus ir sertifikuotas trąšas. Šios sąlygos būtinos, siekiant gauti didesnį vertingų vaisių ir uogų derlių, o ne tik pasiimti išmokas.

Auginantiems ekologiškus vaisius ir uogas, įdiegus Nacionalinę maisto kokybės schemą, nedaug betrūksta pradėti gaminti maistą vaikams ir kūdikiams. Jo gamyba reikalauja išskirtinių higienos ir kokybės reikalavimų, gal todėl Lietuvoje nė viena įmonė vaikų ir kūdikių maisto negamina, nors šių specifinių produktų kaina keleriopai viršija įprastinių kainą. Ar ir toliau maitinsime savo vaikus importiniu maistu?

Dar vertingesni už tradicinius vaisių ir uogų perdirbimo produktus ir duodantys didesnį pelną yra specifiniai produktai farmacijos, parfumerijos, kosmetikos pramonei. Iš liekančių po uogų perdirbimo išspaudų galima ekstrahuoti ypač vertingus ir brangius organinius junginius – antocianus, eterinius aliejus, fenolinius junginius, elaginatus. Šia kryptimi sėkmingai dirba Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorija, kurdama ir tobulindama vaisių, uogų ir daržovių perdirbimo technologijas. Nauji didesnės pridėtinės vertės produktai rinkoje – tai naujos galimybės Lietuvos vaisių ir uogų žaliavos augintojams ir perdirbimo pramonei.

Kai kuriose ES šalyse pradėta uogų vartojimo skatinimo kampanija, akcentuojanti natūralių organinių junginių privalumus žmogaus sveikatai. Tuo susirūpinta todėl, kad tradicines uogas ir vaisių bei uogų produktus nurungia tropiniai vaisiai, jų sultys ir kita iš jų pagaminta produkcija. Tokias programas reikia inicijuoti ir Lietuvoje.

Stambiesiems Lietuvos ūkininkams ir bendrovėms, valdant žaliavos auginimą, vaisių saugyklų ir uogų šaldiklių ūkį, turint galimybę reguliuoti perdirbimo srautus ir terminus, atsiranda viliojanti perspektyva sukurti visą grandinę – nuo žaliavos auginimo iki galutinio produkto pateikimo vartotojui. Tokiu būdu galima eliminuoti tarpines grandis, kad marža, šiuo metu atitenkanti produkcijos supirkėjams ir perdirbimo gamykloms, liktų augintojams ir padidintų jų pajamas.