Pagal Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) reikalavimus fermos, kuriose intensyviai auginama ir yra daugiau kaip 40 000 vietų paukščiams, 2 000 vietų penimoms (per 30 kg svorio) kiaulėms arba 750 vietų paršavedėms laikyti, nuo 2007 m. turės gauti TIPK leidimus, kuriuos išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai.

Naujai statomoms ir modernizuojamoms tokio dydžio fermoms minėtieji leidimai jau dabar reikalingi. Direktyva priimta 1996 m., o 2003 m. papildyta trimis dokumentais.

Pagal reikalavimus reikia riboti ir kontroliuoti oro, vandens ir grunto taršą ir taikyti geriausius prieinamus gamybos būdus (GPGB). GPGB – tai praktikoje patikrinti būdai, kurie lengvai įdiegiami, ekonomiški, užtikrina normalią gyvulių gerovę, mažai skleidžia kenksmingų dujų, dulkių ir nemalonių kvapų, taupiai naudoja vandenį ir energiją, nekelia didelio triukšmo. Šiame straipsnyje aptarsime tik oro taršą iš tvartų.

Pagal direktyvos reikalavimus intensyvios gamybos kiaulių ir paukščių fermoje reikia kontroliuoti emisiją: sieros vandenilio (H2S), azoto oksidų ir kitų azoto turinčių junginių, lakių organinių junginių (kvapų), dulkių, anglies monoksido (CO) (jeigu deginami degalai). Prieš trejus metus rimtai susirūpinta didėjančiu šiltnamio efektu, griežčiau pradėta kontroliuoti jį sukeliančių dujų (anglies dioksido (CO2), metano (CH4), azoto suboksido (N2O) ir kitų) emisija. Įmonės, kuriose gamybos metu išsiskiria labai daug šių dujų, privalo įsigyti leidimą. Tai aktualu tik stambioms katilinėms, pramonės įmonėms, naftos verslovėms.

Amoniako (NH3) emisijos ir koncentracijos kontrolei skiriama daugiausia dėmesio. Didžiausia leistina amoniako koncentracija patalpos ore – 20 ppm. Tačiau pageidautina, kad vasarą ji būtų apie 5 ppm, o žiemą – 10 ppm. Neoficialus standartinis amoniako emisijos intensyvumas iš penimos kiaulės vietos – 3 kg per metus. Tiek pat amoniako išgaruoja iš mėšlidės. Didelė amoniako koncentracija kenkia gyvuliams, kurie dėl apsinuodijimo pradeda vieni kitiems kandžioti ausis ir uodegas. Tačiau svarbiausias direktyvos tikslas – riboti amoniako sklidimą į aplinką, nes jis, paveiktas lauko oro deguonies ir drėg­mės, virsta azoto ir nitritine rūgštimis, kurios, iškrisdamos su lietumi ar sniegu, žaloja visą ekosistemą.

Parenkant kiaulių laikymo sistemą, reikia atsižvelgti į tai, kad:

• amoniakas intensyviausiai garuoja iš šlapimo, skylant jame esančiam karbamidui. Todėl jeigu gardų grindys vientisos, turi būti efektyvi šlapimo drenažo sistema (grindų paviršius lygus ir nuolaidus link šlapimo nutekėjimo kanalo);
• gilus kraikas gerina gyvulių laikymo sąlygas, tačiau didina amoniako ir azoto suboksido emisiją ir tvarte, ir mėšlidėje. Geriausia kreikti tik kiaulių guoliavietes, o tuštinimosi zonų nekreikti. Kraikinį mėšlą šalinti bent du kartus per mėnesį;
• amoniako emisija ir koncentracija ypač mažėja kreikiant durpėmis, nes jos rūgština mėšlą ir amoniaką suriša chemiškai;
• Vakarų šalių tyrėjų duomenimis, iš dalies grotelinės grindys geriau negu ištisinės grotelinės, nes mažiau garuoja amoniako ir kvapų;

• emisijai sumažinti siūloma mažinti mėšlo kanalų gylį.

Siekiant sumažinti amoniako išsiskyrimą, reikia atkreipti dėmesį į gyvulių šėrimą, patalpos vėdinimą, higieną.

Rekomendacijos

• Neviršyti baltymų kiekio pašaruose. Paaugusias kiaules šerti mažiau baltymingu pašaru negu paršelius. Pašarus praturtinti sintetinėmis amino rūgštimis, mažinant proteinų kiekį. Į lovius nepilti daugiau pašarų negu gyvuliai suėda.
• Neviršyti rekomenduojamos patalpos temperatūros.
• Tuštinimosi zonas vasarą reguliariai purkšti vandeniu, kad mėšlas slinktų į mėšlo šalinimo kanalą.
• Intensyviau vėdinant tvartą, amoniakas labiau garuoja. Todėl, jei tvarto oro santykinis drėgnis ir anglies dioksido koncentracija normalūs, o amoniako koncentracija didelė, ją reikia mažinti anksčiau minėtomis priemonėmis, rū­pestingai valyti gardus, bet neintensyvinti vėdinimo.
  

Amoniako emisijos Lietuvoje kasmetinis limitas nuo 2010 m. – 84 000 t. Apie 90 proc. emisijos tenka žemės ūkiui (gyvulininkystei ir tręšimui  mineralinėmis trąšomis).

Sieros vandenilis (H2S) – labai nuodingos dujos, kurios gaminasi, kai skystasis mėšlas kanaluose laikomas ilgiau kaip 3 savaites. Jų daug išsiskiria, maišant storą mėšlo sluoksnį. Perpumpuojant ilgai stovėjusį mėšlą, dėl didelės sieros vandenilio koncentracijos kiaulės gali kristi. Leistina sieros vandenilio koncentracija gyvulių laikymo patalpoje – 10 ppm. Kad iš lauko mėšlidės dujos nepatektų į gyvulių zoną, mėšlo kanale, jungiančiame tvartą su mėšlide, įrengiama hidraulinė užtvara. Nekreikiant iš penimos kiaulės vietos per metus išsiskiria apie 0,3 kg sieros vandenilio.

Metanas (CH4) gaminasi beorėje šiltoje aplinkoje. Gyvulininkystės ūkiuose didžiąją metano dalį išskiria atrajojančių gyvulių virškinimo organai. Kiaulės ir mėšlas – mažiau. Tvartą normaliai vėdinant, metanas gyvuliams nekenkia. Tačiau metanas, patekęs į aplinką, skatina šiltnamio efektą. Kad metanas nesigamintų, praktiškai neįmanoma išvengti. Kenksmingų dujų į aplinką patenka mažiau, jei iš skystojo mėšlo gaminamos biodujos.

Azoto suboksidas (N2O) gaminasi beorėje aplinkoje, gilaus kraiko ar skystojo mėšlo apatiniuose sluoksniuose vykstant denitrifikacijos procesui. Azoto suboksidas skatina šiltnamio efektą ir ardo ozono sluoksnį

Anglies dioksidą (CO2) iškvėpuoja visi gyvuliai. Tačiau šis dioksidas planetos atšilimo neskatina, nes jį sunaudoja gyvuliams šerti auginami pašarai. Taršos mokestį reikia mokėti tada, kai ūkyje yra mineralinį kurą deginančių įrenginių, o jų vardinė galia viršija 20 MW. Vis dėlto kont­roliuoti anglies dioksido koncentraciją tvarto ore pravartu, nes, kai ji labai didelė, gyvuliams trūksta deguonies. Didžiausia leistina CO2 koncentracija – 3 000 ppm. Tačiau pageidautina, kad ji būtų mažesnė kaip 2 000 ppm. Vienintelis būdas palaikyti normalią CO2 koncentraciją – gerai vėdinti tvartą.

Kvapų kontrolė reikalinga pirmiausia tam, kad nekiltų konfliktų su šalia ūkio įsikūrusiais kaimynais, kad žmonės nesibodėtų dirbti fermoje. Kvapai susideda iš daugiau kaip 200 substancijų. Ypač gausu organinių rūgščių, amoniako ir fenolio. Kvapų emisija priklauso nuo gyvulių rūšies, laikymo būdo, šėrimo, mėšlo laikymo ir naudojimo, o poveikis kaimynams – nuo kvapų pobūdžio, atstumo, oro sąlygų, vietovės topografijos, emisijos intensyvumo, kaimynų tolerancijos.

Keletas Europos valstybių (Austrija, Vokietija, Šveicarija, Nyderlandai) parengė kvapų sklidimo normas, pagal kurias nustatytas leistinas atstumas tarp fermos ir gyvenamųjų namų. ES valstybėse sukurta kvapų intensyvumo matavimo sistema. Pagal fermoje paimtą oro mėginį kvapų koncentracija nustatoma kelių žmonių uosle. Jau pradėtos gaminti elektroninės „nosys“. Kvapų koncentracija matuojama kvapų vienetais (OU) 1 m3 oro. Kvapų emisija mažinama analogiškomis priemonėmis kaip ir amoniako emisija.

Saugios aplinkai gamybos sąlygos:

• švarūs gardai, gyvuliai, pastatai ir aplinka;
• pašarai subalansuoti pagal gyvulių ­reikmes, maži jų nuostoliai;
• reguliariai šalinamas mėšlas;
• kontroliuojamas vėdinimo intensyvumas ir patalpos oro temperatūra; šiems dydžiams didėjant, didėja dujų ir kvapų emisija;
• atidumas kaimynams.

Vis labiau intensyvinant gyvulininkystę, ieškoma naujų būdų kvapų ir amoniako emisijai mažinti. Sukurti biologiniai filtrai iš patalpos šalinamam orui valyti. Tačiau tai brangu. Vienai kiaulės vietai reikia skirti apie 30 Lt. Įmaišius į skystąjį mėšlą sieros rūgšties ir pH sumažinus nuo 7 iki 5,5, amoniako emisija sumažėja 80 proc.