23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/12
Standartų laikymasis ir pieno ūkių vystymasis Lietuvoje
  • Dr. Ina SKURDENIENĖ, Dr. Vytautas RIBIKAUSKAS LVA Gyvulininkystės institutas
  • Mano ūkis

Pienas yra konkurencingiausias lietuviškas žemės ūkio produktas. Jo gamybos išlaidos, palyginti su Vakarų Europos šalimis, mažesnės dėl pigesnės darbo jėgos, pigesnio kapitalo ir pašarų. Todėl būtina sudaryti sąlygas gamintojams didinti pieno gamybos apimtis ir gerinti pieno kokybę, įgyvendinant ES veterinarijos, aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir kitus reikalavimus

Daugumoje šalių pieno gamyba – viena svarbiausių žemės ūkio veiklos sričių. Europos Sąjungoje (ES) pieno sektorius sukuria 14,5 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. Be to, du trečdaliai jautienos ES išauginama pieninėse bandose. Tai sudaro papildomai apie 9 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės. ES šalyse apie 24 proc. visų ūkių (6,7 mln.) sudaro galvijų ūkiai (pienininkystė ir galvijininkystė juose mišri). Atskirose šalyse melžiamų karvių skaičius ūkiuose skiriasi. Austrijoje vidutiniškai vienam ūkiui tenka 9 karvės, tik 1,6 proc. ūkių laiko daugiau kaip po 30 karvių. Panašaus dydžio karvių bandos Graikijoje ir Portugalijoje. Didžiausios karvių bandos laikomos Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir kai kuriose Ispanijos bei Prancūzijos regionuose.

ES eksportuoja apie 12 mln. t pieno (tai sudaro daugiau kaip trečdalį pasaulinio pieno produktų eksporto). Antroji pagal eksporto apimtis – Naujoji Zelandija – 9,3 mln. t, trečioji – Australija – 4,9 mln. t. JAV eksportavo 2,8 mln. t pieno produktų.

ES pieno ir jo produktų bendrosios rinkos organizavimo pradžia – 1968 metai, kai buvo priimtas Europos Tarybos reglamentas, kuriame išdėstytos rinkos reguliavimo priemonių (intervencinės sistemos, paramos vidaus vartojimui, prekybos su trečiosiomis šalimis) pagrindinės nuostatos. Pagrindinis bendrosios pieno politikos tikslas – didinti ES pieno ir pieno produktų konkurencingumą, palaikant pieno gamintojų pajamas. ES sukūrė intervencinę sistemą, kurios svarbiausias elementas – tikslinė kaina. Ji pasiekiama, skatinant vartojimą, mokant eksporto subsidijas, kontroliuojant (ribojant) gamybą. Pieno kvotos padeda išlaikyti tokį pieno gamybos lygį, kurio paramai numatytos lėšos ES biudžete.

Prioritetas – moderniam pieno ūkiui

Lietuvoje pieno ūkis – prioritetinis žemės ūkio sektorius. Stodama į ES, Lietuva prašė 2 mln. 250 tūkst. t nacionalinės pieno gamybos kvotos ir pereinamojo laikotarpio, kad iki 2009 metų galėtų gaminti įvairesnio asortimento geriamąjį pieną, o pieno perdirbimo įmonės, pieno ūkiai ir juose gaminamas pienas 2007 metais atitiktų ES veterinarinius higienos reikalavimus. Per septynis 2004–2005 pieno kvotos metų mėnesius (nuo 2004 m. gegužės 1 d. – įstojimo į ES datos) Lietuvoje buvo išnaudota 69 proc. perdirbti skirto pieno kvotos (tiek pieno supirkta daugiausia ganykliniu laikotarpiu).

Pašarų sąnaudos visose ES šalyse yra panašios. Labiausiai skiriasi išlaidos, susijusios su darbo jėgos panaudojimu (darbo apmokėjimas, veterinarinės paslaugos) ir materialiniu techniniu apsirūpinimu (įrangos, technikos, pastatų išlaikymas ir amortizaciniai atskaitymai). Lietuvos pieno ūkiai yra kur kas mažiau modernizuoti.

Pieno ūkio modernizavimas ir restruktūrizavimas yra viena prioritetinių pieno ūkio plėtros krypčių. Investicijų reikia pieno gamybos efektyvumui, žalio pieno kokybei gerinti, veterinarijos ir higienos reikalavimams įgyvendinti. Pagrindinės investicijų kryptys yra šaldymo bei melžimo įrangos, gamybinių pastatų renovacija ir naujų statyba, pašarų ruošimo technikos, mėšlo utilizavimo įrangos įsigijimas. Daugiausia investicijų reikia naujai kuriamiems ūkiams, kuriuose būtina ne tik statyti tvartus, bet ir įsigyti pašarų ruošimo technikos, atnaujinti ganyklas, įrengti mėšlides ir silosines. Pieno ūkiams modernizuoti iš viso reikia apie 880 mln. Lt.

Pieno ūkis turi ne tik ekonominę, bet ir socialinę reikšmę. 2000 m. pienas sudarė 17 proc. Lietuvos bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, o pieno produktų eksportas – per 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Pieno ūkis ir ateityje išliks prioritetine žemės ūkio šaka. Konkurencingas pieno ūkis, orientuotas į vidaus ir užsienio rinką, gamintojams užtikrins darbo vietų ir pajamų, o vartotojams – geros kokybės pieno produktų. Pieno produktų eksportas į ES šalis viršija importą 5 kartus. Jis sudaro per 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į šias šalis. Didžiausią paklausą iš pieno produktų turi sūriai ir lieso pieno milteliai. Jie pasižymi gera kokybe, atitinkančia ES standartus. Kainos daug mažesnės už vidutines kainas ES šalyse: sūrio – daugiau kaip 1,7, lieso pieno miltelių – apie 1,3 karto.

Naujovių diegimas susijęs su išlaidomis

Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonė „Standartų laikymasis“ skirta ūkininkų, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių ir kitų žemės ūkio veiklos subjektų išlaidoms, daromoms vykdant ES direktyvas (Pieno direktyva ir Nitratų direktyva), iš dalies kompensuoti. Šių standartų diegimas reikalauja iš Lietuvos ūkininkų nemažai laiko ir finansinių investicijų.

Siekiant nustatyti ir įvertinti dabartinę gamybinę situaciją šalies pieninės galvijininkystės sektoriuje ir parengti pieno ūkio plėtros prognozes bei numatyti pagrindines tendencijas Lietuvoje (atsižvelgiant į vykdomas kaimo plėtros ir aplinkosaugos priemones), buvo tiriami smulkūs ir vidutiniai pieno gamybos ūkiai, 2004–2005 metais dalyvavę Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonėje „Standartų laikymasis“.

Pagal šią priemonę atitinkančiomis reikalavimus išlaidomis pripažįstamos tos išlaidos, kurios yra susijusios su Pieno direktyvos reikalavimų vykdymu: * naujos pieno melžimo ir šaldymo įrangos įsigijimas; * elektros ir vėdinimo sistemų įrengimas ar rekonstravimas; * gamybinių pastatų ir/ar patalpų rekonstravimas; * vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų įrengimas; * gyvulių laikymo vietų įrengimas; * kenkėjų naikinimo priemonių įsigijimas. Vykdant Pieno direktyvos reikalavimus, paramos trukmė priklauso nuo paraiškos pateikimo dieną Gyvulių registre registruotų arba numatomų laikyti melžiamų karvių kiekio. Jei pareiškėjas turi ar numato laikyti 5–59 karves, tai investicinis laikotarpis yra 2 metai. Jei pareiškėjas laiko ar numato laikyti daugiau kaip 60 karvių, investicinis laikotarpis yra 3 metai.

Išlaidos, susijusios su Nitratų direktyvos reikalavimų vykdymu, yra šios: * mėšlidžių ir/ar srutų kauptuvų statyba ir/ar rekonstravimas; * mėšlo ir srutų laikymo, šalinimo bei transportavimo įrenginių ir mechanizmų įsigijimas; * šachtinių šulinių apsaugos nuo teršimo įrangos ir medžiagų įsigijimas. Vykdant nitratų direktyvos reikalavimus, investicinis laikotarpis yra 3 metai, o paramos dydis priklauso nuo sąlyginių gyvulių vienetų (SGV) skaičiaus, kurį paramos gavėjas numato turėti po 3 metų.

Priemonių įgyvendinimo patirtis

Kokia šių priemonių įgyvendinimo patirtis, aiškintasi tiriant pasirinktus šalies ūkius.

Didžiausia dalis tyrime dalyvavusių ūkininkų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą (37,21proc. –  daugiausia įvairių technikumų absolventai), kiek mažesnė dalis – specialųjį vidurinį (25,28 proc.), aukštąjį išsilavinimą turėjo 10,87 proc. ūkininkų. Ūkiuose, be paties savininko, paprastai dar dirba vienas ar keli šeimos nariai. Tyrime dalyvavusiuose ūkiuose dirbo vidutiniškai 2,42 šeimos nario (įskaitant ir savininką). Vienam ūkiui teko 0,83 samdomo darbuotojo (ne šeimos nario). Per 3 metus ūkininkai planuoja padidinti samdomų darbuotojų skaičių vidutiniškai iki 1,46. Tad samdomos darbo jėgos poreikis per trejus metus padidėja beveik dvigubai (1,75 karto).

Vidutinis ūkiuose laikomų melžiamų karvių skaičius – 19,46. Ūkininkai planuoja didinti karvių bandą iki 25,71 karvės. Daugiau kaip pusėje tyrime dalyvavusių ūkių (55 proc.) yra laikomos Lietuvos juodmargių veislės karvės, 28 proc. ūkių laiko Lietuvos žaląsias, 4 proc. ūkių turi holšteinų veislės karvių, 13 proc. ūkių laiko kitų veislių melžiamas karves. Primelžiamo pieno kiekis per laktaciją vidutiniškai siekė 4 975 kg.

Vidutinis pieno riebumas buvo 4,23 proc., baltymingumas – 3,38 proc., somatinių ląstelių kiekis – 194 tūkst., bakterijų – 44 tūkst. viename mililitre pieno. Paramos pradžioje ūkiai turėjo vidutiniškai 72 583 kg pieno gamybos kvotą, tačiau teikė paraiškas kvotai didinti iki 104 285 kg. Primelžtas pienas buvo realizuojamas vidutiniškai po 0,6 Lt/l.

Ūkininkų ūkiuose buvo laikoma vidutiniškai 31,58 sąlyginio gyvulio.

Per trejus metus planuojama sąlyginių gyvulių skaičių padidinti vidutiniškai iki 40,44. Svarbus rodiklis yra sąlyginių gyvulių kiekis, tenkantis 1 ha žemės ūkio naud­menų (SG/ha). Jis parodo, kiek azoto, išskiriamo su gyvulių mėšlu, galima įterpti į turimą ūkio naudmenų plotą, neviršijant aplinkosaugos normų (pagal Nitratų direktyvą leistina riba yra 1,7 SG/ha ž. ū. naudmenų). Šis rodiklis taip pat parodo, kaip intensyviai vyksta gyvulininkystės gamyba konkrečiame ūkyje, kokiu laipsniu turimos ūkio naudmenos išnaudojamos gyvulininkystei vystyti. Taigi tyrime dalyvavusiuose ūkiuose vidutinis SG/ha ž. ū. naudmenų sudarė 0,49. Padidinus gyvulių skaičių iki planuojamo dydžio, vidutinis SG/ha ž. ū. naudmenų trečiaisiais paramos metais sudarys 0,54 SG/ha. Toks, kad ir nežymus didėjimas, rodo gyvulininkystės gamybos intensyvėjimo tendenciją. Kartu tai rodo, kad organinės kilmės azoto sklaida dar nesiekia aplinkai pavojingų ribų, ir gyvulininkystei vystytis šiuo atžvilgiu yra labai didelė potenciali erdvė.

Išanalizavus ūkiuose naudojamas gyvulių laikymo technologijas matyti, kad 90 proc. ūkių melžiamos karvės yra laikomos pririštos ir tik 10 proc. ūkių karves laiko palaidai. Palaidas laikymo būdas yra palankesnis gyvulių gerovės atžvilgiu, tačiau dar nėra populiarus Lietuvoje. Vyrauja karvių melžimas mobilia įranga į kibirėlius, tokią technologiją taikė 62,5 proc. tyrime dalyvavusių ūkių. Beveik trečdalis ūkių (29,17 proc.) nenaudojo jokios melžimo įrangos, t. y. melžė rankomis. Pieno direktyva nedraudžia tokio melžimo būdo, tačiau visi šie ūkiai pasinaudos paramos priemone ir jos lėšomis mechanizuos pieno gamybą.

Daugiausia investuota į melžimo ir aušinimo įrangą

Labai aktualūs yra duomenys apie paramos metu gautų lėšų panaudojimą. Investicijų analizė parodė, kas ūkininkams yra svarbiausia, kokias gamybos priemones jiems reikia tobulinti ar įsigyti, kad atitiktų Europos Sąjungos standartų reikalavimus ir modernizuotų savo ūkį.

Iš tyrime dalyvavusių ūkių 71 proc. teikė paraiškas dalyvauti abiejose paramos priemonėse, t. y. siekė gauti paramą Pieno ir Nitratų direktyvoms įgyvendinti. 29 proc. ūkių teikė paraiškas tik pagal Pieno direktyvos priemonę. Ūkių, siekiančių paramos vien tik Nitratų direktyvos reikalavimams įgyvendinti, nebuvo.

Pieno ūkiams investuojant į šiuolaikinius brangius žemes ūkio įrengimus bei techniką, augant darbo užmokesčiui, pieno gamybos savikaina turėtų artėti prie ES šalių lygio. Todėl, siekiant išlaikyti pieno ūkių konkurencingumą, būtina didinti veiklos efektyvumą (didinti darbo našumą, karvių produktyvumą) ir vykdyti racionalią investicinę politiką, daugiau dėmesio skiriant fermos įrangai (tai didina darbo našumą), ieškant galimybių pigiau statyti tvartus (šalto tipo, palaido karvių laikymo) arba rekonstruojant jau turimus.

Kuriant Lietuvoje modernų, efektyvų ir konkurencingą pieno ūkį, būtina atsižvelgti į mokslinių tyrimų rezultatus. Panaudodama ekonominius svertus, valstybė turi skatinti gamintojus didinti pieno gamybos apimtis ir gerinti pieno kokybę, padėti įgyvendinti ES veterinarijos, sanitarijos, aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės reikalavimus.