Dėl nesubalansuoto šėrimo, maisto medžiagų trūkumo ir staigių raciono pokyčių sutrinka melžiamų karvių sveikata. Šių priežasčių sukelti negalavimai paprastai vadinami medžiagų apykaitos ligomis.

Medžiagų apykaitos ligų sunku išvengti ir dėl kintančių karvių poreikių, kurie yra labai skirtingi įvairiais laktacijos ir užtrūkimo laikotarpiais. Svarbus vaidmuo, siekiant išvengti ligų, tenka pašarų kokybei ir ūkio valdymui.

Veršiavimosi metas ir pirmas laktacijos mėnuo yra sunkiausias laikotarpis melžiamoms karvėms. Dauguma problemų kaip tik tada ir atsiranda.

Veterinarijos gydytojų nuomone, svarbiausia priemonė, kad būtų išvengta medžiagų apykaitos ligų, yra profilaktika. Ji užkerta kelią infekcinėms ligoms, nes gyvuliai dėl sutrikusios medžiagų apykaitos patiria stresą, todėl susilpnėja jų atsparumas, karvės suserga mastitu, endometritu ir kitomis ligomis. Jeigu laiku nepasirūpinama šių ligų profilaktika, patiriama labai didelių nuostolių dėl nevaisingumo, sumažėjusio produktyvumo, padidėjusių veterinarinių išlaidų ir darbo sąnaudų.

Pagal medžiagų apykaitos ligas sukeliančias priežastis skiriamos trys jų grupės:

• su energijos trūkumu racionuose susijusios ligos – ketozė, nutukimo sindromas, nuovalų užsilaikymas, nevaisingumas;
• dėl ląstelienos trūkumo pasireiškiančios ligos – acidozė, laminitai (nagų ligos), išputimas, šliužo užsisukimas, kepenų pūliniai;
• kalcio metabolizmo sutrikimas – parezė po apsiveršiavimo.

Taip pat labai svarbu žinoti, kad medžiagų apykaitos ligos viena su kita labai susijusios ir dažniausiai pasireiškia kartu. Pavyzdžiui, jei apsiveršiavusi karvė susirgo pareze, tai keturis kartus padidėja nuovalų užsilaikymo tikimybė. Nuovalų užsilaikymas net šešiolika kartų didina pavojų susirgti ketoze. Šis tarpusavio ryšys tik dar labiau išryškina profilaktikos priemonių, ypač užtrūkusių karvių šėrimo ir jų priežiūros, svarbą.

Užtrūkusių karvių poreikiai yra palyginti nedideli, nes joms reikia maisto medžiagų tik savo gyvybiniams poreikiams patenkinti ir augančiam vaisiui. Užtrūkusios karvės pieno neduoda, todėl jų šėrimui paprastai daug dėmesio neskiriama. Tačiau dėl netinkamo užtrūkusių karvių šėrimo dažniausiai atsiranda problemų joms apsiveršiavus. Tai galima prilyginti uždelsto veikimo bombai. Yra pakankamai įrodymų, kad tinkama užtrūkusių karvių priežiūra ir jų šėrimas gali būti labai naudingi būsimai laktacijai. Užtrūkimas turi būti laikomas kritiniu pasiruošimo būsimai laktacijai laikotarpiu, o ne karvės „atostogomis“.

Kuo didesnis genetiškai užprogramuotas karvių primilžis, tuo didesni pokyčiai įvyksta ir jos organizme. Mėsinių veislių karvės-žindenės, kurių primilžiai yra nedideli, labai retai serga tokiomis ligomis kaip tešmens edema, parezė ar ketozė. Jeigu ūkininkai siekia didinti pieno primilžius, turi susitaikyti ir su tuo, kad karves reikės šerti geriau, labiau rūpintis ir profilaktikos priemonėmis. Visiškai išvengti medžiagų apykaitos ligų nepavyks, bet įmanoma pasiekti, kad jų būtų kuo mažiau.

Dažniausiai karvės suserga ketoze

Ketoze dažniausiai suserga labai pieningos ir gerai įmitusios karvės, praėjus nuo 10 dienų iki 6 savaičių po apsiveršiavimo. Didžiausias pavojus susirgti kyla trečiąją savaitę. Dauguma didelio produktyvumo karvių beveik visuomet laktacijos pradžioje gali susirgti ketoze, nes tuomet pieno primilžis būna didelis, o apetitas labai sumažėjęs, ir energijos poreikiui patenkinti naudojami kūno riebalai (vadinamieji rezerviniai riebalai). Kai kurie užsienio ekspertai netgi pateikia duomenų, kad apie 70–80 proc. ketozės atvejų esti subklinikinės (slaptos) formos, dėl to ūkininkai šios ligos nepastebi ir tik vėliau susiduria su padariniais (liesėjimu, vaisingumo prob¬lemomis, staigiu primilžio sumažėjimu ir kitais). Teigiama, kad, jei karvė persirgo subklinikine ketoze, jos produktyvumas per laktaciją sumažėja 10–15 proc., servis laikotarpis pailgėja maždaug dvigubai, trumpėja karvių amžius, mažėja atsparumas infekcinėms ligoms.

Pirmas ketozės požymis – sumažėjęs apetitas, ypač karvės pradeda neėsti koncentruotų pašarų. Kartais susilpnėja didžiojo prieskrandžio judesiai, sergančių karvių mėšlas būna sausesnės konsistencijos. Dažniausiai karvės atrodo truputį apsnūdusios, stovi išlinkusiomis nugaromis, įtrauktais pilvais ir pakišusios užpakalines kojas po pilvu. Odos elastingumas sumažėja, pasišiaušia plaukai. Karvės pradeda laižyti ir ėsti įvairius neėdamus daiktus (laižligė), griežti dantimis ir greitai liesėti, todėl ši dažniausiai pasitaikanti forma vadinama liesėjimo ketoze.

Pasitaiko, kad karvės suserga nervine ketozės forma, kai labai padidėja gyvulio dirglumas, jis nekoordinuoja judesių: eina ratu, vaikšto be tikslo, laiko galvą atrėmęs į sieną ar ėdžias, nuolat laižo savo odą ir aplinkinius daiktus, akys išvirsta, blizga, padidėja seilėtekis. Kartais oda tampa jaut¬resnė: glostoma karvė gali net subliauti. Padidėjęs dirglumas po trijų dienų pereina į visišką apatiją. Ypač sunkiais atvejais gali ištikti koma.

Dar viena ketozės forma – pašarinė. Ji gali pasitaikyti ūkiuose, kuriuose karvių racione per daug baltymų ir riebalų, per mažai angliavandenių, pavyzdžiui, jos gauna pernelyg daug rapsų išspaudų arba ganosi jaunoje žolėje. Taip pat ketozę gali sukelti ir pernelyg didelis cukringų pašarų (melasa, cukriniai runkeliai) kiekis racione. Pašarinės ketozės priežastis taip pat gali būti per didelis kiekis (>30 kg) blogos kokybės siloso, ypač jeigu jame sviesto rūgšties yra daugiau negu 2 procentai.

Ilgesnis kaip trijų dienų badavimas, pavyzdžiui, dėl ilgo užtrūkinimo metodo arba ligos, taip pat gali sukelti ketozę. Tokiais atvejais gyvulio organizmas skubotai naudoja riebalus, kurie kepenyse dėl angliavandenių stokos nesudega ir virsta ketoniniais kūnais. Bet koks badavimas ypač kenksmingas riebioms ir daug pieno duodančioms karvėms.

Susirgusios ketoze veršingos karvės veda silpnus ir mažus veršelius, kurie būna neatsparūs ligoms, o apsiveršiavusios dažnai suserga nuovalų užsilaikymu, metritu, kiaušidžių cistomis.

Pagrindinė ketozės priežastis yra neigiamas balansas tarp karvės primilžio ankstyvos laktacijos metu ir jos apetito, t. y. su dideliu pieno kiekiu jos atiduoda daugiau maisto medžiagų negu jų gauna su pašaru. Šis reiškinys vadinamas neigiamu energijos balansu (NEB). Energijos balansas išsilygina tik praėjus 50–60 dienų po apsiveršiavimo.

Pagrindinis karvės energijos šaltinis yra gliukozė. Jos poreikis ankstyvuoju laktacijos laikotarpiu gali būti apibūdintas tokiais skaičiais: esant primilžiui 40 kg per dieną, karvei reikia 2 kg gliukozės kraujyje, kad pasigamintų reikiamas pieno cukraus (laktozės) kiekis. Kai karvės apetitas yra sumažėjęs ir iš virškinamojo trakto ji gauna per mažai gliukozės, poreikiui patenkinti naudojami kūno riebalai. Jie keliauja į kepenis ir ten paverčiami gliukoze, tačiau, esant labai dideliems energijos poreikiams, kepenys nespėja visų riebalų paversti gliukoze, ir dalis jų perdirbama tik į ketoninius kūnus, šie irgi patenka į kraują ir pradeda nuodyti organizmą. Dar blogiau, jeigu kepenų funkcija nepakankama, pavyzdžiui, organas pažeistas riebalinės distrofijos, kuri dažniausiai būdinga pernelyg nupenėtoms karvėms.

Ketozei įveikti taikomos visos gydomosios priemonės, kurios didina gliukozės kiekį kraujyje. Visų pirma, būtinos intraveninės gliukozės injekcijos (500 ml 50 proc. tirpalas vienu kartu). Reikia žinoti, kad nemaža dalis gliukozės patenka tiesiai į šlapimą, o kita dalis sunaudojama per kelias valandas, todėl injekcijas reikia dažnai kartoti. Kartu turi būti taikomi ir ilgesnio veikimo gydymo metodai (hormonų, skatinančių gliukozės gamybą organizme, injekcijos, pavyzdžiui, kortizono ar jo analogų). Taip pat rekomenduojamos B grupės vitaminų (ypač svarbūs niacinas ir cholino chloridas) injekcijos, nes jie gerina kepenų veiklą.

Sergančioms ketoze karvėms galima sugirdyti gliukozės pakaitalų. Dažniausiai vartojamas propileno glikolis, kalcio propionatas ar natrio propionatas. Karvės kepenys naudoja šiuos produktus gliukozei gaminti. Populiariausias iš minėtų preparatų yra propileno glikolis. Jis gali būti skystas, t. y. girdomas, arba miltelių pavidalo, kurie gyvuliams šeriami su pašaru. Propileno glikolio gydomoji dozė yra nuo 300 iki 500 gramų per dieną.

Patarimai, kaip išvengti ketozės

• Rūpintis, kad užtrūkusios karvės nenutuktų. Kūno būklė veršiavimosi metu turi būti 3,5 balo pagal 5 balų skalę. Dažniausiai per daug įmitusių karvių ne tik kepenys būna suriebėjusios, bet ir po apsiveršiavimo apetitas daug labiau sumažėjęs, o tai dar labiau sunkina jos būklę neigiamo energijos balanso laikotarpiu.
• Patartina sudaryti dvi užtrūkusių karvių šėrimo grupes: vienoje karvės turi būti pirmos užtrūkimo pusės (pirmosios penkios savaitės nuo užtrūkimo pradžios), kitoje – pereinamojo laikotarpio (paskutinės trys užtrūkimo savaitės). Pereinamuoju laikotarpiu pradėkite šerti daug energijos turinčiais pašarais: koncentratų kiekį padidinkite iki 3 kg, didinkite kukurūzų siloso kiekį racione, po truputį pratinkite prie cukrinių runkelių griežinių.
• Tuoj po apsiveršiavimo duokite geriausios kokybės žolinių pašarų ir skatinkite gyvulius kuo daugiau jų suėsti. Po truputį didinkite koncentruotų pašarų kiekį iki 5–6 kilogramų. Duokite tokių koncentratų, kurie turi daugiau ląstelienos: cukrinių runkelių griežinių, salyklojų, traiškytų grūdų. Šerkite papildomai po 1–2 kg šieno arba šiaudų (geriau kvietinių arba ruginių, o ne miežinių).
• Subalansuokite racionus taip, kad visame racione būtų apie 18 proc. žalių proteinų.
• Paskutiniąsias tris užtrūkimo savaites ir 100 dienų po apsiveršiavimo profilaktiškai šerkite po 150–200 g propileno glikolio ir 6 g niacino. Pastaraisiais metais labai populiarėja ir vadinamieji sausieji apsaugoti riebalai. Jie gaminami pagal specialią technologiją iš palmių aliejaus taip, kad jų lydymosi temperatūra būtų aukštesnė kaip 50o C. Todėl jie neblogina sąlygų didžiojo prieskrandžio mikroflorai, keliaudami virškinamuoju traktu tiesiai iki plonųjų žarnų ir taip palengvindami kepenų veiklą, nes joms reikia perdirbti mažiau kūno riebalų. Rekomenduojama per dieną sušerti 300–600 g apsaugotų riebalų.