Šiemet Šiauliuose vykusioje „AgroBalt“ parodoje populiariausias fotomodelis neabejotinai buvo tik nuotraukose matytas Belgų žydrųjų veislės galvijas – beveik 1 200 kg sveriantis bulius. Išskirtinio dėmesio sulaukusį eksponatą miestiečiai fotografavo net mobiliaisiais telefonais ir vadino raumenų kalnu. Įspūdingos galvijo proporcijos neliko nepastebėtos ir parodos komisijos narių. Šiauliečių Gedimino ir Onos Gutkauskų augintinis tapo vienu iš tarptautinio renginio nugalėtoju.

Ypač dideliais užpakalinės dalies raumenimis išsiskiriančius galvijus Gutkauskai iš Belgijos parsivežė prieš pusantrų metų. Pasak Gedimino, galvijai ūkyje nebūtų atsiradę, jei ne sportiniai žirgai. Juos šiaulietis augina jau 12 metų. Jei ne žirgai, Gutkauskai nebūtų įsteigę ir kaimo turizmo sodybos. „Esu iš tų žmonių, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta eksperimentuoti ir keisti nusistovėjusią gyvenimo rutiną“, – priduria daugiašakio ūkio šeimininkas ir šypsodamasis pakartoja gerai žinomą patarlę: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Paklaustas, ar nebijo rizikuodamas nudegti, G. Gutkauskas neslepia, kad vietoj šampano kartais tenka ir kavos ar vandens atsigerti. „Meluočiau pats sau, jei sakyčiau, kad rizika visada pasiteisina, tačiau bet kuriuo atveju rizikuoti verta“, – įsitikinęs verslininkas.

Neatsiejama gyvenimo dalis – sportas

Kad jaučia simpatiją žirgams, Gediminas suprato, kai savo malonumui Rusijoje įsigijo dvi ristūnes kumeles. Tuo metu apie žirgininkystę jis nedaug teišmanė ir visą savo laisvalaikį skirdavo kartingui: dirbo šio automobilių sporto treneriu. Kartingais buvo užsikrėtęs ir jo sūnus Benas. Beje, tėvo treniruojamam Benui neblogai sekėsi: jis – daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijo kartingų turnyrų prizininkas. „Manyje daugiau verslininko bruožų, tačiau sportui visuomet prijaučiau. Ir, žinoma, nuo žirgo balno nenukrentu“, – prisipažįsta Gediminas. Kartingo trasose Gutkauskai praleido šešerius metus ir po to ėmėsi kopti į žirgų sporto aukštumas.

Verstis sportinių žirgų auginimu Gutkauskai pradėjo, kai apsikumeliavo atsivežtinės kumelės. Gimę kumeliukai pagausino nedidelę šiauliečio bandą. Vėliau jis įsigijo jojamųjų veislių žirgų. Lūžis sportiniame Gutkauskų gyvenime įvyko, kai Benas vos po trijų mėnesių treniruočių, pasak Gedimino, netyčia iškovojo Lietuvos vaikų konkūrų čempionatą ir įgavo teisę atstovauti Lietuvai Pasaulio vaikų varžybose Čilėje. „Iš ten grįžome ne tuščiomis. Benas vaikų žaidynėse laimėjo pirmąjį atidarymo konkūrą“, – didžiuodamasis Gediminas rodo medaliais, taurėmis ir vadinamosiomis ant nugalėjusio žirgo apynasrio segamomis rozetėmis nuklotą sieną. Tai ne visos žirgo ir raitelio treniruočių įvertinimo dovanos: pergalės džiaugsmą pasaldina ir piniginiai prizai.

Jau septyneri metai jaunesnysis Gutkauskas – geriausių Lietuvos raitelių gretose. Neblogų rezultatų jis pasiekęs ir pasaulio žirginiame sporte. „Benas pasaulio raitelių reitinguose užima 189 vietą. Tai geriausia kada nors Lietuvos raitelių pasiekta pozicija“, – sako perspektyvaus devyniolikmečio sportininko tėvas. Kiekvienais metais Benas rungiasi 30–40 varžybų, kurios vyksta visame pasaulyje, 5–6 rungtynes Gutkauskai surengia ir savo ūkyje, tačiau šiemet jų buvo tik dvejos, nes daug laiko atėmė išvykos į užsienio šalis.

Žirgai – turistų traukos objektas

Dabar Gutkauskų arklidėse auga per 100 žirgų, tačiau tik 28 iš jų sportiniai. Pastariesiems reikia ypatingos priežiūros ir, žinoma, meilės. „Jei darbas mielas sielai, jei žirgais rūpiniesi su meile ir jausmais,  juos auginti nesunku. Jei dirbi atbulomis rankomis, joks verslas nebus sėkmingas“, – neabejoja šiaulietis. Būtent žirgams Gutkauskų šeimyna skiria didžiausią dėmesį. Jiems treniruoti Gediminas už SAPARD programos paramą pastatė vadinamąją karuselę: kasdien po 40 minučių grakščiais judesiais žirgai eina ratu. Kad krūvis būtų vienodas abiem pečiams, žirgai juda į abi puses. Dar tiek pat laiko jie treniruojasi su raiteliais specialiame manieže. Išjodinėti arklius padeda kasdien į sodybą atvykstantys mažieji šiauliečiai. Savaitgaliais susirenka bemaž 10 žirginio sporto entuziastų.

Žirgams mankštinti skirtas ir lauko baseinas. Jau dveji metai Gutkauskų augintiniai mokosi plaukymo judesių, nes plaukti, pasak Gedimino, sveika ne tik žmogui, bet ir sportuojančiam arkliui. „Tai naudinga visam žirgo judėjimo aparatui“, – aiškina augintojas. Iš pradžių jie nenorom lipo į maudyklą, tačiau vandens baimę įveikė vasaros karštis ir daug jėgų reikalaujančios treniruotės. „Pajutusius vandens vėsos teikiamą malonumą žirgus raginti į baseiną jau nebereikia“, – sako Gediminas. Žiemą žirgai prausiami specialiame arklidėje įrengtame duše. Čia po treniruočių šaldomos ir jų galūnės. Po vandens procedūrų žirgai mėgaujasi soliariumo skleidžiama šiluma. „Soliariumo lempų spinduliai užmuša bakterijas“, – paaiškina ūkininkas.

Vaikščiodamas po arklides Gediminas stabteli prie geriausios savo augintinės – 13 metų kumelės Re Dakotos MDM gardo. „Dieną jos gardą paliekame pravirą, nes uždaryta ji spardosi ir kelia triukšmą. Tai ypač draugiškas žirgas, kuriam reikia matyti, kas vyksta aplinkui. Ji netveria savo kailyje, nepauosčiusi ar kitaip neužkabinusi pro šalį einančio žmogaus“, – glostydamas kumelę pasakoja Gediminas. Re Dakota, tarsi patvirtindama šeimininko žodžius, tiesė galvą ir ėmė smalsiai uostinėti atvykėlius.

Noras pasėdėti ant balno į Gutkauskų ūkį priviliojo ir žirgus mylinčių turistų. „Iš toliau atvykusius pajodinėti miestiečius neturėjome kur apnakvindinti. Be to, kasmet į sodybą atvažiuodavo vis daugiau žmonių, todėl nutarėme įkurti kaimo turizmo sodybą“, – prisimena šiaulietis. Prieš septynerius metus įregistruotoje sodyboje gali apsigyventi 25 žmonės, tačiau jodinėjančių turistų vis daugėja, todėl dabar Gutkauskų valdose pats statybų karštymetis: sodybos svečiams baigiamas įrengti dar vienas pastatas.

Visko žinoti neįmanoma

Nors žirgai Gedimino gyvenime jau 12 metų, tačiau jis prisipažįsta, kad dar visų jų auginimo ir priežiūros subtilybių nežino. „Viską žinoti iki menkiausių smulk­menų neįmanoma. Be to, kiekvienas žirgas skirtingas“, – pažymi verslininkas. Augindamas arklius, Gediminas remiasi ne tik savo, bet ir užsienio augintojų patirtimi. Iš užsienio parsivežė ir idėją įrengti baseiną.

Be treniruočių žirgams būtina išskirtinė priežiūra, pirmiausia veterinarinė. Kad nesusirgtų, juos reikia vakcinuoti nuo daug ir įvairių ligų. „Arkliai jautrūs kvėpavimo ir lytinės sistemos susirgimams“, – aiškina G. Gutkauskas. Sportiniams žirgams reikalingi ir specialūs kombinuotieji pašarai, įvairūs papildai ir priedai. Kumeles kergiantiems eržilams skiriamas maistingesnis racionas. Beje, geriausias Gutkauskų eržilas Caruzo-Gut jau turi 40 palikuonių.

Ne iš visų gimusių kumeliukų išauga perspektyvūs sportiniai žirgai. Kai kurie iš jų užaugę skina laurus, kiti tampa paprastais turistiniais žirgais, skirtais tiesiog pajodinėti. Pasak Gedimino, priklausomai nuo kilmės, žirgai gali kainuoti nuo 3 iki 50 tūkst. litų. Šiemet Gutkauskų ūkyje sulaukta 25 palikuonių.

Ūkyje siaučia plėtros vėjai

Gutkauskai rengiasi ne tik kaimo turizmo plėtrai, didinama ir žirgų banda, plečiamos arklidės, o šalia jų šiemet išdygo erdvus mėsinių galvijų tvartas. Jei rizika užsiimti mėsine galvijininkyste pasiteisins, Gediminas ketina pastatyti dar vieną didesnį tvartą. „Norėjosi išbandyti kažką naujo. Juolab turime žemės, ūkyje dirba aštuoni žmonės, o mėsiniams galvijams ypatingos priežiūros ir daug laiko nebūtina skirti. Taigi surizikavau ir įsigijau Belgų žydruosius“, – galvijų atsiradimo ūkyje istoriją pradeda verslininkas.

Belgijoje išvesta galvijų veislė ypatinga ne tik dėl dvigubų užpakalinių kojų raumenų. Raumeningus gyvulius auginti rizikinga dėl to, jog 90 proc. karvių pačios neapsiveršiuoja: kad 50–60 kg veršelis išvystų dienos šviesą, būtina atlikti Cezario pjūvį. Tačiau tai neišgąsdino rizikuoti linkusio lietuvio. Beje, Gediminas vienintelis Lietuvoje ryžosi veisti šios veislės galvijus.

Penkiasdešimt melsvo atspalvio kar­vių-žindenių ir du buliai lengvai prisitaikė prie mūsų šalies sąlygų. Kad veršiavimasis būtų sklandus, G. Gutkauskas du ūkio veterinarijos gydytojus išsiuntė į Belgiją pasimokyti atlikti atidumo reikalaujančios operacijos. „Kol kas didelių bėdų su karvių veršiavimusi nebūta. Neslėpsiu, porą veršelių krito, tačiau tokių atvejų pasitaiko kiekviename ūkyje“, – sako galvijų augintojas.

Galvijai laikomi ant gilaus kraiko, o vasarą ganosi ganyklose. Pasak ūkininko, vasarą darbo prie jų labai nedaug. Žmonių papildomai samdyti nereikia. Gediminas dirba apie 100 ha žemės, iš jų 56 ha – nuosava. Dalį ploto užima pievos ir ganyklos, dalį – grūdiniai augalai. „Pirmąją žolę stengiuosi nušienauti, pasigaminti šieno ir šienainio, o po to išleidžiu gyvulius ganytis”, – pasakoja ūkininkas. Jis pastebėjo, kad po galvijų likusius kupstus nuėda žirgai, o tai, ką palieka jie, sutvarko karvės, todėl nesuėstos žolės likučių specialiai šienauti nereikia.

Kad žiemą tvartas nestovėtų pustuštis, Gediminas įsigijo daugiau mišrūnų veršelių. Tikisi juos nupenėjęs pelningai parduoti, tačiau kol kas su perdirbėjais nesiderėjo. „Dar liko 4 mėnesiai, pabaigsime laukų darbus, tuomet sėsiu prie kompiuterio ir telefono ir ieškosiu, kam parduoti“, – sako verslininkas. Iš viso ūkyje su grynaveisliais gyvuliais laikoma apie 120 galvijų.

Mėsinė galvijininkystė – ne paskutinė stotelė Gedimino veikloje. Rizikingų planų jo galvoje netrūksta, tačiau visų sumanymų jis nesiryžta atskleisti. „Dar per anksti apie ūkio vizijas kalbėti. Kol kas pirmuoju numeriu eina žirgai ir sportas, o kaimo turizmas ir mėsinė galvijininkystė – kaip papildomas užsiėmimas prie žirgų”, – meilę žirgams pabrėžia G. Gutkauskas.

Belgijos žydrųjų veislė susiformavo iš Belgijos pietų, Ardėnų kalnų apylinkėse veistų žalų ir žalmargių galvijų. Šių veislių galvijai iš pradžių buvo kryžminami su Olandijos juodmargiais galvijais, po to su Šorthornais. Jų mišrūnai pagal kūno sudėjimo tipą užėmė tarpinę padėtį tarp Olandijos juodmargių ir Šorthornų. Mišrūnai turėjo melsvą plauką, ir toliau veisiant formavosi nauja veislė. Kaip atskira veislė Belgų žydrieji patvirtinti 1900–1920 metais. Dabartiniam jos tipui susiformuoti didelės įtakos turėjo prancūzų mėsinių galvijų veislės, ypač Šarole. Belgų žydrieji – paplitusi galvijų veislė Belgijoje, ypač pietiniuose jos rajonuose. Galvijai auginami mėsai, o kai kur ir pienui. Skerdenos išeiga 60–61 proc.

Pasak Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktoriaus prof. Česlovo Juknos, Belgų žydrieji – viena iš stambesnių galvijų veislių. Jie paklausūs dėl ypač didelio raumeningumo, tačiau nėra labai paplitę dėl komplikuoto veršiavimosi. Paprastai po keturių Cezario pjūvių, karvė brokuojama, nes nelieka vietos dar vienai siūlei. „Tokios karvės mėsa dar geros kokybės, todėl užsienio augintojai nesiskundžia, kad karvės amžius trumpas“, – sako mokslininkas. Jo teigimu, norint kad gyvuliai užaugintų tokius raumenis ir per parą priaugtų apie 2 kg svorio, būtinas baltymingesnis racionas, nors jiems galima taikyti ir ekstensyvią auginimo technologiją. Jei gyvuliai penimi vidutiniškai intensyviai, koncentratų racione turi būti 30–35 proc., jei intensyviai – 40–50 proc. viso raciono maistingumo. Tuomet iki 18 mėn. amžiaus jie gali pasiekti ypač didelį svorį.

Sėklinant Belgų žydrųjų veislių buliaus sperma pienines karves, veršiavimosi komplikacijų išvengiama, nes prieauglis nepaveldi dvigubų raumenų, tačiau mėsinių veislių ar mišrūnių karvių palikuoniai būna stambūs, todėl būtina atlikti Cezario pjūvį.