Kai Dotnuvos laukus sukausto šaltis, Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkams darbų nė kiek nesumažėja. Žiema – laboratorinių eksperimentų metas. Šįkart dirstelėkime į Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus laboratorijas. Dabar čia kruopščiai tyrinėjami šių metų derliaus grūdai ir sėklos. Specialioje maistinėje terpėje sudaromos ypač geros sąlygos patogenams daugintis, todėl jie parodo visą savo jėgą: aplink grūdus netrunka išsikeroti įvairiaspalvė grybiena – grūdų praktiškai nėra sveikų.

LŽI direktoriaus pavaduotoja mokslui, Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja dr. Irena Brazauskienė sako, kad per pastaruosius dešimt metų mokslinių tyrimų kryptis nuo taikomųjų tyrimų pasisuko į fundamentinius. Mokslo darbai privalo būti pripažįstami pasauliniu lygiu, spausdinami tarptautiniuose žurnaluose, o tam reikia ne tik labai daug dirbti, bet ir bendradarbiauti su kitų šalių mokslininkais. Kita vertus, išlieka poreikis rengti žemdirbiams konkrečias rekomendacijas ir patarimus: kaip atpažinti kenkėjus, laiku pastebėti beprasidedančią ligą, kokias apsaugos priemones parinkti. Tad mokslininkai dirba tarsi „dviem frontais“, kurie, laimei, siejasi tarpusavyje.

„Fundamentiniu lygmeniu ieškome augalo ir patogeno, augalo ir kenkėjo tarpusavio ryšių. Turint šių tyrimų rezultatus, lengviau planuoti taikomuosius tyrimus ir rengti rekomendacijas žemdirbiams“, – sako I. Brazauskienė, pabrėždama, kad mokslininko žodis visada turi būti svarus ir argumentuotas, todėl iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad mokslas nesuspėja žengti koja kojon su gyvenimu.

Kiekvienai, kartais, atrodytų, elementariai rekomendacijai parengti, pirmiausia reikia laiko. Tyrimai turi būti daromi bent dvejus metus, kad jų rezultatus būtų galima laikyti patikimais. Tokia žemės ūkio mokslo specifika, nes tyrimus atliekant laukuose didelę įtaką rezultatams turi aplinkos sąlygos, kurios atskirais metais gali būti labai kont­rastingos.

„Jei ūkininkams kyla neaiškumų, visada juos konsultuojame, patariame, įsiklausome į jų norus ir poreikius. Galima formuluoti konkrečias užduotis, planuoti ir daryti tyrimus, kuriuos užsakyti gali, tarkime, ūkininkų organizacijos, – aiškina I. Brazauskienė. – Be abejo, tai kainuos, būtina ieškoti finansavimo šaltinių. Institutas priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai, biudžetinio finansavimo užtenka tik darbuotojų atlyginimams ir fundamentiniams tyrimams. Visa kita turime užsidirbti“.

Uždirbtos lėšos – tyrimų bazei atnaujinti

I.Brazauskienė neslepia pasididžiavimo, kad jos vadovaujamo skyriaus mokslo darbuotojai greta fundamentinių darbų sugeba atlikti daugybę užsakomųjų tyrimų. Iš uždirbtų pinigų renovuotos skyriaus patalpos, o laboratorijoms nupirkta nemažai naujos modernios aparatūros.

Mikrobiologijos laboratorijoje stovi modernūs inkubatoriai, kuriuose sudaromos idealios sąlygos grybams vystytis: nustatoma reikiama temperatūra, apšvietimas, drėgmė. Atliekami eksperimentai, kaip tas pats grybas auga įvairiomis sąlygomis, nustatoma, kokiomis sąlygomis jis sparčiausiai dauginasi. Grybai identifikuojami pagal jų morfologinius požymius mikro­skopu ar specialioje kameroje pagal specifinį švytėjimą ultravioletinėje šviesoje.

Įsigijus sporų gaudyklę, atsirado galimybė atlikti moksliniu požiūriu gilesnius daugelio ligų epidemiologinius tyrimus. Prieš dvejus metus buvo pradėti pavojingos rapsų ligos fomozės (stiebo sausojo puvinio) tyrimai. Bandymų laukuose gaudomos fomozę sukeliančio grybo askosporos, plintančios oru. Įdomu (ir grėsminga) tai, kad askosporos oru plinta visą laiką, kol būna teigiama oro temperatūra. Laboratorijoje mikroskopu su kamera, kuri sujungta su kompiuteriu,  identifikuojamos ir suskaičiuojamos fomozę sukeliančio grybo askosporos. „Nustatome askospsorų išbarstymo pikus, grybo vystymosi trukmę Lietuvos sąlygomis. Dabar mūsų šalyje jaučiamas didelis fomozės protrūkis“, – sako mokslo darbuotoja Eglė Petraitienė.

Laboratorijoje, kurioje atliekamos įvairios bandymų laukeliuose išaugintų augalų, nukultų grūdų ar sėklų analizės, darbus paspartina ir saugesnes darbo sąlygas užtikrina šiuolaikinė įranga. Įsigijus grūdų ir sėklų skaičiuotuvą, gerokai greičiau nustatoma tūkstančio grūdų masė: dabar grūdus pakanka tik išvalyti ir supilti į įrenginį. Suskaičiuoti grūdai pasveriami tiksliomis sertifikuotomis laboratorinėmis svarstyklėmis. „Iki šiol tai buvo be galo ilgas ir nuobodus darbas – rudenį visi palinkę prie stalų skaičiuodavome“, – prisimena skyriaus darbuotojai. Galima tik įsivaizduoti, kiek ėminių tenka išanalizuoti iš 13 ha ploto žemės sklypo, sukarpyto bandymų laukeliais!

Atskiroje grybų auginimo laboratorijoje baigiama įrengti jų auginimo kamera su tam tikro bangų ilgio lempomis, nes kai kurie ligas sukeliantys grybai (pvz., Drechslera, Phoma ir kt.) auga specialioje šviesoje. Šioje kameroje taip pat bus palaikoma reikalinga temperatūra.

Tyrimų spektras labai platus

Pagrindiniai Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus mokslininkų uždaviniai – tirti įvairių lauko augalų grybinių ligų ir kenkėjų biologiją, epidemiologiją, nustatyti naujus ligų sukėlėjus, jų išplitimą ir žalingumą. Skyriuje atliekami ir dirvožemio biologinio aktyvumo, dirvožemio mik­roorganizmų plitimo tyrimai. Ketverius metus vykdyta programa „Mikotoksinų kaupimosi maiste dėsningumai ir prevencinių saugos priemonių sukūrimas“, kurią finansavo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų vystymo fondas. „Laiku ir intensyviai įsijungėme į augalų produkcijos užteršimo mikotoksinais ir mikomicetais tyrimus, kurie šiandien yra labai aktualūs“, – pabrėžia I. Brazauskienė.

Tiriamas įvairių naujų cheminių preparatų (beicų, fungicidų, insekticidų) biologinis efektyvumas. Tam ruoštasi iš anksto, tobulintos tyrimų metodikos, kurios pritaikytos prie europinių standartų. Prieš penkerius metus, 2001 m., skyriui suteiktas Geros eksperimentinės praktikos sertifikatas. Tai reiškia, kad čia atliktų tyrimų rezultatai gali būti pripažinti bet kurioje ES šalyje.

Augalų patologijos ir apsaugos skyriuje dirba mokslų daktarai Irena Gaurilčikienė (žieminių javų ir žirnių ligos), Dalia Janušauskaitė (dirvožemio mikroorganizmų tyrimai), Audronė Mankevičienė (mikromicetai ir mikotoksinai), Eglė Petraitienė (rapsų ligos ir kenkėjai bei cuk­rinių runkelių ligos), Roma Semaškienė (varpinių javų ligos), Remigijus Šmatas (entomologas). Entomologas Kęstutis Tamošiūnas administruoja kompiuterinį tink­lą. Mokslo aukštumų siekia trys doktorantai: Antanas Ronis (javų ligos), Skaidrė Supronienė (mikromicetai, mikotoksinai) ir Erika Povilionienė (rapsų ligos).

Skyriaus mokslininkai bendradarbiauja su Danijos žemės ūkio institutu, Švedijos žemės ūkio universitetu, Lenkijos augalų apsaugos institutu. Suintensyvėjo ryšiai su Baltarusijos augalų apsaugos institutu, atnaujinti santykiai su Rusijos augalų apsaugos institutu Sankt Peterburge, daug bendrų darbų dotnuviškius sieja su kolegomis iš Latvijos ir Estijos.

Be mokslo tiriamųjų darbų, daug dėmesio skiriama eksperimentinei plėtrai. Atliekami demonstraciniai bandymai, rengiamos lauko dienos, seminarai, skaitomos paskaitos. Išleista nemažai knygų, brošiūrų, rekomendacijų. Pats naujausias šią vasarą pasirodęs leidinys „Lauko augalų ligos ir kenkėjai“ apdovanotas parodos „Agropanorama 2006“ aukso medaliu.

***

Augalų apsaugos mokslas Lietuvoje kitąmet minės 80 metų jubiliejų. Jo pradžia laikomi 1927 m., kai Dotnuvoje prie Žemės ūkio akademijos buvo įkurta Augalų apsaugos stotis. Stotyje buvo du skyriai – fitopatologijos ir entomologijos. Tai buvo pirmoji mokslo įstaiga Lietuvoje, pradėjusi sistemingus augalų ligų ir kenkėjų tyrimus. Darbuotojai ne tik registravo augalų ligas ir kenkėjus, tyrė jų biologiją, paplitimą ir žalingumą, bet ir analizavo fungicidų ir insekticidų efektyvumą, tikrino purkštuvų panaudojimo ypatumus. Svarbiausieji tyrimų objektai tuo metu buvo bulvių maras, kietosios kviečių kūlės, cukrinių runkelių sausasis viduriniųjų lapų puvinys ir lapų rudmargė, pomidorų ligos.