23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/12
Kodėl verta auginti tarpinius pasėlius?
  • Dr. Aušra ARLAUSKIENĖ LŽI Joniškėlio bandymų stotis
  • Mano ūkis

Nuėmus pagrindinių pasėlių derlių, dirvožemis ilgokai lieka neužimtas augalais, iš jo išsiplauna nemažai azoto, prastėja struktūra, plinta piktžolės. Viena iš priemonių užkirsti tam kelią – popjūtiniu periodu auginti tarpinius pasėlius. Tarpiniai pasėliai – tai augalai, auginami iki pagrindinių augalų sėjos arba iškarto juos nuėmus tais pačiais metais. Jie tinka ir ekologiniuose, ir chemizuotuose ūkiuose, ir gali būti naudojami pašarui ar žaliajai trąšai. Nors didėja tarpiniams pasėliams tinkamų įvairių augalų veislių pasiūla, plečiasi sėjamųjų ar žemės dirbimo padargų pasirinkimas, vis tik rudenį Lietuvoje mažai matyti žaliuojančių ir žydinčių laukų.

Įvairių šalių tyrimų duomenimis, dirvožemyje neišnaudoto augalų azoto lieka nuo 25 iki 155 kg ha-1. Tai sukelia realų požeminių vandenų užteršimo pavojų.

Mūsų klimato sąlygomis drėgmė yra veiksnys, ribojantis posėlinių augalų sudygimą, augimą ir vystymąsi. Todėl juos geriausia pasėti tuoj nuėmus javus, kol neišdžiūvo viršutinis dirvos sluoksnis. Geriausiai tarpiniai augalai sudygsta ir greičiausiai uždengia dirvos paviršių, kai rugpjūčio mėnesį netrūksta kritulių. Kitu atveju augalai vėlai sudygsta, trūkstant šilumos, silpnai vystosi, išretėja ir skursta. Todėl chemizuotuose ūkiuose po javų auginimo neankštinius tarpinius pasėlius vertėtų patręšti startine mineralinių azoto trąšų norma (N30).

Tarpinių pasėlių agrotechnika

Pagal sėjos būdą tarpinius pasėlius galima suskirstyti į įsėlinius ir posėlinius. Įsėliniams tarpiniams pasėliams dažniausiai pasirenkamos daugiametės ar vienametės ankštinės ir varpinės žolės ar jų mišiniai. Jie įsėjami pavasarį į žieminius, vasarinius javus ar trumpos vegetacijos pašarinius augalus. Į žieminius javus sėjama su ražieninėmis sėjamosiomis arba sėjamosiomis su specialiais noragėlių priedais, arba kartu su pasėlių akėčiomis sukomplektuotu sėjos aparatu. Auginant įsėlinius tarpinius pasėlius reikia žinoti, kad būtina parinkti javams su įsėliu tinkamus herbicidus, mažinti javų sėklos normą, nenaudoti daug azoto trąšų.

Posėliniai tarpiniai pasėliai sėjami nuėmus pagrindinį pasėlį (dažniausiai javus). Geriausia juos pasėti iki rugpjūčio vidurio. Sėjai tinka tie patys padargai kaip ir įsėliniams augalams, taip pat sėjos apa­ratas, sukomplektuotas kartu su ražienų skutikliu.

Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai rodo, kad, paskleidus šiaudus, tarpinių pasėlių augalai geriau sudygsta sėti į skustą dirvą. Skutant ne tik įterpiamos augalų liekanos pirminei mineralizacijai, bet ir sutaupoma gilesnių armens sluoksnių drėgmė, suaktyvėja dirvožemio mikroorganizmai, kurie startiniam augalų augimui greičiau atpalaiduoja azotą. Posėlinius augalus (padidinus sėklos normą iki dviejų kartų) galima pasėti trąšų barstytuvu tuomet, kai javai yra pieninės brandos tarpsnio. Sunkaus priemolio dirvožemyje šis sėjos būdas pasiteisino, tuoj po sėjos stipriai palijus. Posėliniams pasėliams tinka šie augalai: aliejiniai ridikai, baltosios garstyčios, rapsai, facelijos, grikiai, lubinai, žirniai ir kiti greitai augantys augalai ar šių augalų mišiniai. Rekomenduojama sėklos norma 15–25 kg ha-1. Labai svarbu nepadidinti įsėlinių augalų sėklos normos dėl galimos konkurencijos su kultūriniais augalais.

Lengvesnėse dirvose, siekiant išvengti maisto medžiagų, ypač nitratų, išsiplovimo, patariama auginti žieminius tarpinius pasėlius. Jie sėjami kaip ir žieminiai javai į minimaliai ar gerai paruoštą dirvą. Pavasarį augalų masę sunaudojus pašarui arba įterpus žaliajai trąšai, sėjami sėjomainos augalai. Žieminiams tarpiniams pasėliams tinkami augalai yra žieminiai rugiai, žieminiai rapsai, žieminiai vikiai ir kiti žieminiai augalai.

Didina dirvožemio derlingumą

Tarpinių pasėlių augalai aprūpina sėjomainos augalus, dirvožemio gyvuosius organizmus maisto medžiagomis, mažina jų išsiplovimą ir papildo dirvožemio organinės medžiagos kiekį. Sėjomainoje dažnai auginami vasariniai augalai (vasariniai ankštiniai, varpiniai javai, ankstyvosios bulvės ir kt.) yra trumpos vegetacijos, o dar tris mėnesius dirvožemis yra nepadengtas augalais ir neišnaudojamas. Šiuo periodu (rugpjūčio–spalio mėnesiais) tarpinių pasėlių augalai paima iš dirvožemio maisto medžiagas, neleidžia joms išsiplauti (ypač azotui lietingą rudenį) ir papildomai sukuria nemažą kiekį organinių medžiagų). Vokiečių mokslininkų duomenimis, rudenį dirvoje susikaupusį azotą labai gerai „surenka“ aliejiniai ridikai, seradėlės, facelijos, baltosios garstyčios, prasčiau – žirniai, grikiai. Tarpinių pasėlių augalai rudens periodu savo biomasėje gali sukaupti nuo 20 iki 100 kg ha-1 azoto.

Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai rodo, kad javų sėjomainose verta auginti raudonuosius dobilus (kaip tarpinius pasėlius), kurie palankiais augti metais užaugina iki 8,5 t ha-1 biomasės, o 2/3 sukaupto azoto paima iš oro. Rudenį įterpus šių augalų biomasę, surištos maisto medžiagos bus mitybos elementai kitais metais auginamiems augalams. Literatūroje nurodoma, kad, auginant garstyčias, lubinus ir grikius, maisto medžiagos pakeliamos iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, tirpdomas fosforas, esantis sunkiai prieinamuose dirvožemio junginiuose, geriau pasisavinamas kalis ir kitos maisto medžiagos.

Tarpinių pasėlių įterptos biomasės poveikis turi būti dvejopas: ne tik aprūpinti augalus azotu ir kitomis maisto medžiagomis, bet ir papildyti dirvožemio organinių medžiagų (humuso) atsargas. Tai priklauso nuo įterptos tarpinių augalų žaliosios masės kokybės. Dirvos humusingumą didina tos organinės medžiagos, kurių anglies ir azoto santykis (C:N) yra artimas 15–20. Daugelis mokslininkų organinių trąšų skaidymąsi sieja su jų sudėtyje esančių lengvai (gliukozė, krakmolas ir kt.) ir sunkiai skaidomų (celiuliozė, ligninas ir kt.) medžiagų kiekiu.

Įterptų organinių medžiagų mineralizacijos ir humifikacijos procesai priklauso ir nuo dirvožemio humuso kiekio bei kokybės, hidroterminių sąlygų, dirvožemio savybių – granuliometrinės ir mineralinės sudėties, mikroorganizmų gebėjimo utilizuoti organinę anglį. Daugelio augalų šaknų anglies, azoto bei lignino kiekis palankus humusui susidaryti, o augalų antžeminė masė mineralizuojasi greitai. Tie patys tarpinių pasėlių augalai gali ir nepadidinti humuso kiekio, jei juos įterpsime ne laiku. Tarpiniuose pasėliuose auginant bastutinius: ridikus, garstyčias, rapsus, iki jų įterpimo pasėliai turi sužydėti, kitu atveju žalioji trąša tik pamaitins sėjomainos augalus. Siekiant skatinti dirvožemyje humifikacijos procesus, verta ankštinius augalus auginti mišiniuose su varpinėmis žolėmis.

Tarpiniai pasėliai – apsauginis dirvožemio sluoksnis

Pagal neigiamą įtaką dirvožemio struk­tūrai pagrindiniuose pasėliuose auginami sėjomainos augalai išsidėsto tokia tvarka (nuo bloginančio iki gerinančio):

  • vasariniai ankštiniai, varpiniai javai, ankstyvosios bulvės;
  • žieminiai javai;
  • cukriniai runkeliai, kukurūzai;
  • žieminiai rapsai, vėlyvosios bulvės;
  • pašarinės ankštinės ir varpinės žolės.

Dirvožemio struktūra blogėja ne tik nuo auginamų augalų biologinių savybių, bet ir nuo intensyvaus žemės dirbimo vegetacijos metu, užsitęsusių sausrų, liūčių, dirvožemio sutankėjimo derliaus dorojimo metu. Tarpiniai pasėliai gali pagerinti dirvožemio struktūrą. Daugelio tarpinių pasėlių augalų (raudonųjų dobilų, aliejinių ridikų, baltųjų garstyčių, grikių, facelijų) greitai auganti antžeminė masė uždengia dirvos paviršių ir neleidžia paviršiniam dirvos sluoksniui pažliugti ar supulti. Sulaiko dirvožemio drėgmę ir suaktyvina dirvožemio mikroorganizmų veiklą, kurie skaido augalų liekanas ir sulipdo dirvožemio trupinėlius į stabilius agregatus.

Giliašakniai tarpinių pasėlių augalai (ankštinės žolės, lubinai, facelijos ir kt.) purena dirvožemį, padidina aeraciją, intensyvina maisto medžiagų ir drėgmės apytaką tarp armens ir poarmenio. Dirvožemio struktūrą labiau pagerina įsėliniai tarpiniai pasėliai – raudonieji dobilai, paprastosios šunažolės, gausiažiedės svid­rės, mažiau – posėliniai: baltosios garstyčios ar aliejiniai ridikai.

Tarpiniai pasėliai stelbia piktžoles

Greitai augdami tarpinių pasėlių augalai uždengia dirvos paviršių, sudaro šešėlį ir stabdo piktžolių dygimą bei augimą. Spartus įsėlinių augalų vystymasis po javų derliaus nuėmimo patikimiau stelbia piktžoles, palyginus su posėliniais pasėliais. Didėjant įsėlinių augalų antžeminei masei, piktžolių sparčiai mažėja. Mūsų tyrimuose labiausiai piktžolėtumas sumažėjo po plačialapių ankštinių – raudonųjų dobilų (52,5 proc.), mažiau po siauralapių varpinių – paprastųjų šunažolių (42,3 proc.), palygti su lauku be tarpinių pasėlių.

Po javų derliaus nuėmimo auginant posėlinius tarpinius pasėlius, piktžolių dygimas kito ir priklausė nuo kritulių kiekio ir pasiskirstymo rudens periodu (posėlinių augalų sudygimo laiko), tarpinių pasėlių stelbiamosios gebos, kurią lėmė augalų tankumas ir antžeminė masė. Jei skustoje dirvoje tarpiniai pasėliai prastai sudygsta, tuomet suveši mažiau reiklios aplinkos sąlygoms piktžolės.

Tarpinių pasėlių augalai stelbė ir daugiametes piktžoles. Pavasarį, įterpus baltųjų garstyčių biomasę, paprastųjų varpučių stiebų buvo 37,1 proc., po raudonųjų dobilų – 45,7 proc. mažiau, palyginti su laukeliais be tarpinių pasėlių. Prieš javų derliaus dorojimą šių piktžolių stiebų masė dėl tarpinių pasėlių taip pat buvo mažesnė (15,4–26,3 proc.).

Sėjomainoje didėja augalų įvairovė

Tarpiniai pasėliai padeda teisingai sudaryti sėjomainą, įsiterpdami tarp giminingų augalų. Pasirenkant tarpinių pasėlių augalus, reikia žinoti, kad šie augalai turi atitikti dirvožemio sąlygas, greitai augdami uždengti dirvos paviršių ir turėti įvairių dirvožemį gerinančių savybių, neplatinti ligų ir kenkėjų. Visapusiškai gerinančių dirvožemį augalų nėra, todėl tarpiniams pasėliams gali būti naudojami ir augalų mišiniai. Tarpiniams pasėliams tinkamų augalų asortimentas pakankamai didelis, tačiau daugelis jų nepelnytai užmiršti (facelijos, lubinai, grikiai, avižos).