Laikyti veršelius grupėmis rekomenduojama pagal gyvulių gerovės reikalavimus. Be to, taikyti tokį laikymo būdą tikslinga darbo ekonomiškumo (priežiūros) požiūriu. Tačiau laikant veršelius grupėmis gali pasireikšti ydingas galvijų prieauglio įprotis žįsti vienas kitą: ausis, bambą, tešmens užuomazgas ir panašiai. Dėl kokių priežasčių prieauglis taip elgiasi ir kaip išvengti šio žalingo įpročio?

Pastebėta, kad visų veislių veršeliai, laikomi grupėmis, gali pradėti žįsti vienas kitą, todėl ši yda nesiejama su genetiniu paveldimumu, tačiau, remiantis užsienio šalių mokslininkų tyrimais, nustatyta, kad ydingo žindimo rizika mažėja, priklausomai nuo didėjančio grynaveisliškumo kryžminant. Grynaveislėse Holšteinų fryzų bandose ydingo žindimo atvejų pasitaiko daug rečiau negu mišrūnių. Be to, pastebėta, jog margų veislių bandose šis įprotis pasitaiko dažniau negu vienspalvių.

Kadangi ne visuose pieno ūkiuose ši problema kelia rūpesčių, spėjama, kad tai priklauso ir nuo to, kaip veršeliai laikomi ir prižiūrimi.

Ydingo elgesio išraiška gali būti įvairi: veršelis gali laižyti kito veršelio kailį, žįsti bambą, ausį, tešmens užuomazgas. Išpešti ir nuryti plaukai prieauglio prieskrandžiuose sudaro suveltų plaukų kamuolius, kurie trukdo judėti pašarui, trikdo virškinimą. Žindamos bambos ar ausies oda išmirksta, prasideda jos uždegimas, atsiranda žaizdų. Tešmens užuomazgų žindimas neigiamai veikia tešmens vystymąsi. Be to, manoma, jog ydingas įprotis, pasireiškęs ankstyvajame amžiuje, vėliau gali atsinaujinti (suaugusi telyčia ar karvė gali bandyti žįsti kitą karvę).

Ydingo elgesio priežastys siejamos su veršelio maitinimusi, išskyrus tuos atvejus, kai veršelis paliekamas prie jį atvedusios karvės ar karvės žindenės. Tačiau tikrosios priežastys lig šiol iki galo nėra išaiškintos. Manoma, kad veršeliai pradeda žįsti kitus veršelius dėl to, kad ne visiškai patenkinamas sotumo jausmas. Tam turi įtakos ir hormoniniai procesai, nuo kurių priklauso cukraus kiekis kraujyje.

Daugelio atliktų bandymų ir stebėjimų metu vis dėlto buvo nustatyta, kad noras žįsti priklauso nuo girdymo pienu laiko ir trukmės. Praėjus 15–20 min. po girdymo pienu, noras žįsti visiškai išnyksta. Tai žinant, galima išvengti ydingo žindimo.

Girdymas pienu

Nors veislės įtaka žalingam įpročiui pasireikšti visiškai neatmetama, tačiau ji nėra lemiama. Daug didesnę įtaką turi veršelių girdymo pienu technologija. Pieno sugirdymo būdas gali skatinti arba ne veršelio norą žįsti. Veršelių girdymas iš kibiro per žinduką pasiteisina, nes per palyginti mažą žinduko angelę pienas teka ilgiau, dėl to ir geriamas ilgiau. Be to, veršelių girdymas per žinduką turi ir fiziologinių privalumų, nes žindant intensyviau išsiskiria seilės. Tačiau problemai išspręsti nepakanka vien tik kibiro su žinduku, nes, palyginti su natūraliu karvės žindimo procesu, per žinduką veršelis pieną išgeria per greitai. Rekomenduojama pagirdytus veršelius 15–20 min. atskirai fiksuoti ėdžiose arba stovėjimo vietų pertvarose.

Tyrimais bandyta įrodyti, kad veršelius dažniau girdant pienu mažėja ydingo žindimo tikimybė. Jei ūkyje įrengtos automatinės girdyklos, veršeliai gali būti girdomi dažniau, tačiau ir ši girdymo technologija nesumažina žalingo įpročio žįsti. Todėl rekomenduojama prie automatinių girdyklų įrengti uždaras vietas, kuriose veršeliai netrukdomi (net laikant juos įvairaus amžiaus grupėmis) galėtų atsigerti pieno.

Kaip šerti veršelius, baigus juos girdyti pienu

Natūralu, kad didžiausias poreikis žįsti atsiranda, nustojus veršelius girdyti pienu. Nustatyta, kad labai svarbu, kokia veršelių raciono struktūra ir šėrimo trukmė, kai jie pradedami šerti tipiškais atrajotojų pašarais. Pereinamuoju laikotarpiu, kai veršelių racionuose trūksta koncentratų, duodama daugiau siloso ir mažiau šieno, ydingas įprotis gali paūmėti. Kai racionuose trūksta struktūrinės ląstelienos, veršeliai pašarus trumpiau ėda ir atrajoja, taigi būna mažiau „užimti“. Labai svarbu, kad pereinamuoju laikotarpiu veršeliai pašarų galėtų gauti nuolat ir iki soties. Be to, šiuo periodu labai svarbu, kad racione netrūktų energijos. Todėl, baigus veršelius girdyti pienu, rekomenduojama racionuose didinti koncentratų ir mažinti siloso kiekį. Tuo metu veršelių racionuose neturi trūkti kalcio, mikroelementų, vitaminų. Fosforo kiekį patartina riboti.

Ką daryti, kad jaunikliai nežįstų vienas kito:

• sudaryti sąlygas veršeliams laisvai judėti;
• kasdien pienu girdyti tiek pat kartų ir tuo pačiu metu;
• neduoti pieno per daug, kad veršeliai nesuviduriuotų;
• po girdymo veršelius reikėtų 10–30 min. fiksuoti atskirai, kol praeis žindimo refleksas;
• nuo 2 savaičių amžiaus veršeliams duoti iki soties geros kokybės šieno ir pradėti pratinti ėsti kombinuotuosius pašarus;
• atjunkymo metu veršeliai turi gauti pakankamai geros kokybės stambiųjų ir kombinuotųjų pašarų;
• keičiant veršelių šėrimą, pašaruose neturi trūkti energijos, mineralinių medžiagų ir ­vitaminų;
• veršeliai turi nuolat gauti švaraus vandens;
• norint kuo anksčiau išsiaiškinti, ar neatsirado žalingas įprotis, reikėtų veršelius nuolat stebėti (geriausia po vakarinio šėrimo);
• linkusius žįsti kitus jauniklius reikėtų atskirti.