Molėtų žemės nėra derlingos, važiuodamas matai daugiau pievų ir ganyklų. Nemažai rajono žemdirbių traukiasi iš pirminės žemės ūkio gamybos. Pasitraukusiųjų greitai bus puspenkto šimto, vien šiais metais gauta per 180 paraiškų.

Molėtų rajone yra 64,3 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, jų našumas įvertintas 31,1 balo, todėl visas rajonas priskirtas mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms. Gyvulininkystė – pagrindinė rajono žemdirbių veiklos sritis. Daugiau kaip 80 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos sudaro pajamos už parduotą pieną, antroje vietoje – už mėsai parduotus gyvulius.

Iš 5 083 pasėlius deklaravusių Molėtų rajono žemdirbių 5 077 dalyvauja Kaimo plėtros plano priemonėje „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos reikalavimais“ ir gauna kompensacines išmokas – 260 Lt/ha.

Antroji pagal populiarumą paramos priemonė šiame rajone – „Ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“.

Skatinant ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, siekiama stambinti ūkius, gerinti ūkininkų amžiaus struktūrą, užtikrinti vyresnio amžiaus žemdirbiams, nebeužsiimantiems gamyba, tam tikras pajamas.

Lankydamiesi Molėtuose, užsukome pas keletą ūkininkų, kurie perėmė savo tėvų ūkius, domėjomės, kaip jiems sekasi.

Suginčių seniūnijos Mokylių kaime gyvenantis Artūras Rastenis pernai pavasarį perėmė tėvo ir motinos ūkius. Dar ir pats keletą hektarų turėjo, tad iš trijų ūkių liko vienas, kuriame abu su žmona ūkininkauja. Iš viso turi 33 ha nuosavos žemės, o skaičiuojant ir nuomojamą – apie 50 ha. Rasteniai augina galvijus: laiko 3 melžiamas karves ir 3 telyčias, 11 bulių (9 tiks realizacijai po poros mėnesių, 2 – po pusmečio) ir 12 šiųmečių veršelių.

Didesnio ūkio privalumus ir naudą Rasteniai netruko pajausti parduodami galvijus. Kai daugiau gyvulių parduodi, pirkėjai irgi suinteresuoti tokiu klientu, patys skambina, klausia, ar yra parduodamų gyvulių. Dėl kainos irgi galima pasiderėti.

Prieš pradėdamas ūkininkauti Artūras dirbo elektriku, vėliau taisė automobilius. Ūkininkaudamas uždirba geriau, bet ir rūpesčių nepalyginti daugiau. Ūkis – ne dirbtuvės, kur gali išjungti stakles, užrakinti duris ir ramus eiti namo. Su gyvuliais nuolat reikia būti. „Žemės ūkis tokia sfera, kur viskas ratu. Rūpesčiai įsuka į darbų verpetą ir nepaleidžia. Pinigai ateina, bet vos juos gauni, turi išleisti“, – dalijasi patirtimi ūkininkas.

Pastarąjį dešimtmetį Rastenių ūkyje nesibaigiančios statybos. Vieną statinį remontuoja, kitą rekonstruoja, dar kitą visai naują stato. Dar kūdras kasė. Dabar eilė mėšlidę statyti. Mokylių ūkininkai numatę ją statyti savo lėšomis, apsisprendė nesinaudoti Europos Sąjungos parama, skiriama ES direktyvų reikalavimams įgyvendinti. Paskaičiavo, kad pernelyg brangu, savo jėgomis pigiau ir paprasčiau. Šiemet ruošia aikštelę būsimai mėšlidei. Daiva Rastenienė kitąmet žada imtis aplinkos tvarkymo.

Artūras ir Daiva apie atliekamus darbus kalba daugiskaita: visur kartu, vienas kitą pavaduodami. Kai vyro nėra namuose, Daiva su vienuolikmečiu sūnumi važiuoja gyvulių perkelti. Kai žmona išvykusi, Artūras su malonumu imasi valgį gaminti. „Darbas darbą veja, per galvą vertiesi ir nieko nespėji. Tik atsitokėjęs pažiūri ir matai, kad vis tik nemažai nuveikta“, – kalba šeimininkė.

Rasteniai norėtų ūkį plėsti, bet trūksta žemės. Džiaugiasi Molėtų ūkininkai, jeigu kuriam pavyksta jos nusipirkti.

Molėtų krašte 30–50 ha žemės turėdamas jau gali save stambesniu ūkininku vadinti. Tą patvirtina ir Juozas Kerpė, Konsultavimo tarnybos Molėtų biuro vadovas, sakydamas, kad kituose rajonuose stambieji ūkininkai po kelis šimtus hektarų valdo, o Molėtų krašte tokių vos vienas kitas.

Laičių kaime ūkininkaujantys Auksė ir Darius Čečetai irgi visai neseniai perėmė ūkį. „Atidaviau ūkį ir esu laisva, tegul dabar jauni tvarkosi“, – sako Genovaitė Šulskienė, Auksės mama. Čečetai laiko beveik pusšimtį galvijų, iš jų 23 karvės, 6 žindenės. Žemės deklaravo apie 70 ha. Norėjo netoli namų naują fermą statyti, bet nepaprastai brangu, vien elektros transformatorinė būtų 30 tūkst. kainavusi, be to, gyvena gyvenvietėje, tad negali statyti, nes būtų per arti kaimynų.

Jaunieji ūkininkai nusipirko buvusios bendrovės fermą, kurią iš sodybos net gali matyti, tačiau nuvažiuoti iki jos – beveik 8 kilometrai. Nupirkti fermą nėra paprasta, kadangi pajininkų paveldėtojai po visą Lietuvą išsibarstę, kol visus apvažiavo, kol sutartis pasirašė. Pradėjo tvarkyti pirkimo-pardavimo dokumentus kovo mėnesį, o dar nebaigė iki šiol.

Čečetai galėjo gauti paramą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, tačiau nespėjo pateikti paraiškos. Ar spės pasinaudoti kitąmet? 2007–2013 Kaimo plėtros plano projekte rašoma, kad į paramą galės pretenduoti jaunieji ūkininkai, kurie per 18 mėn. nuo ūkio perėmimo jį užsiregistravo, tačiau paraiška turi būti pateikta ne vėliau kaip per 15 mėn. nuo valdos registravimo dienos.

Auksė ūkininkauja 10 metų. Iš pradžių, baigusi žemės ūkio mokyklą, dirbo ūkyje su mama. Po to ištekėjo, Darius tiesiai po kariuomenės į ūkį atėjo. Dabar jauna šeima imasi savarankiškai ūkininkauti.

Čečetai jau įsitikino, kad labiausiai apsimoka pienininkystė. Dabar per dieną parduoda apie 350 kg pieno.

Per visus ūkininkavimo metus ūkyje daugiausia nuveikta savo jėgomis ir lėšomis. Auksės mama parama pasinaudojo du kartus: kai pirko techniką, tai dalį išlaidų jai kompensavo. O Auksei tik šiemet pavyko paskolą gauti. Perėmusi ūkį pateikė bankui pažymą apie pajamas, gautas už per 3 mėnesius parduotą pieną. Už paskolos pinigus fermoj plastikinius langus sudėjo.

Tėvų ūkius perėmę Molėtų ūkininkai nesitiki lengvo darbo ir greito pelno. Ūkininkauti jiems ne naujiena. Ūkininkai neturi nepagrįstų iliuzijų, bet į ateitį žvelgia optimistiškai.

Skudutiškyje ūkininkaujantis Algirdas Žukauskas taip pat tėvo ūkį pernai perėmė, po to pirko žemės, galvijų. Dabar iš viso turi 28 ha nuosavos žemės, o su nuomojama apie 40 ha. Tėvai gyvena už keliolikos kilometrų. Pasiliko sau vieną karvutę, pasitraukę iš gamybos gauna paramą ir sakosi abu laimingi.

Apie save Algirdas pasakoja, kad prieš imdamasis rimtai ūkininkauti turėjęs begalę amatų. O ir ūkininkauti ne iš karto sekėsi: augindamas kiaules patyrė daug nuostolių. Bet tai nesumažino optimizmo. Dabar specializuojasi pienininkystėje, ūkininkauja drauge su svainiu Eugenijumi.

„Javų nesėju nė grūdo. Klapato daug, o ką prikulsi? Nieko. O jei dar sėt, tai kada pamiegot? Tegul sėja Joniškis, Kėdainiai, Panevėžys – ten, kur auga. Čia sunki žemė, grūdų neprikulsi“, – porina Skudutiškio ūkininkas.

Plėsdamas bandą, A. Žukauskas keičia įprastas šėrimo technologijas. Anksčiau gyvulius šėrė saladinu, pirko premiksų, nes atrodė, kad šerti kombinuotaisiais pašarais brangu. O dabar kiekvienam pasakys, kad kombinuotieji pašarai nepalyginti geriau. Viskam savas laikas. Pernai pamėgino gaminti šienainį ritiniuose. Karvės taip priprato, kad, išgintos į laukus, žolės šiek tiek papešiojusios, laukia šienainio. „Išpuikusios, greit prie gero priprato. Kai karvės šienainio gauna, tai pienas riebesnis, baltymų daugiau. Rezultatai šeriant šienainiu ir šienu skiriasi kaip diena nuo nakties“, – pasakoja ūkininkas. Paruošti šienainį irgi paprasčiau. Šiemet visą pašarą dviese su Eugenijumi paruošė, talkos kviestis nereikėjo, dabar galvos neskauda.

Algirdas planuoja ūkį plėsti. Viskas prasidėjo nuo 5 karvių. Pieno supirkėjai prašė padidinti pristatomo pieno kiekį bent iki 100 litrų. Tai ir paskatino didinti bandą. Dabar 300 litrų per dieną parduoda. Sako, jeigu būtų su 5 karvėm likęs, dabar nieko neturėtų.

„Nors ir dabar pažiūrėjęs nematai nei rūmų, nei prabangos, o kiek pinigų sudėta, kiek nervų kainuoja kova su supirkėjais dėl kainų, dėl sutarčių teisingumo. Baigėsi bobučių laikai, kai supirkėjų žodžiu buvo tikima, o jie žemdirbį galėjo kvailinti“, – sako Skudutiškio ūkininkas. Jis pasakoja, kaip supirkėjai siūlė pasirašyti sutartį, kurioje superkamo pieno kaina – 40 ct už kilogramą, o jie esą iš tikrųjų mokėtų 60 ct. Ir pieno supirkimo punktuose sukčiavimų pasitaiko, todėl budriam irgi reikia būti. Pasakojo ūkininkas ir apie perdirbimo įmonių spaudimą, kurį teko patirti, kai nusprendė siekti, kad jo pienas būtų vežamas tirti tiesiai į Kauno „Pieno tyrimus“. Savo pasiekė, pieno kokybė irgi „pagerėjo“.

A. Žukauskas yra pasinaudojęs ūkininkams teikiama parama, tačiau susidarė nuomonę, kad iš paramos labiau pelnosi prekybininkai, tiekėjai, kurie skuba iš ūkininkų pinigus išvilioti. Ūkininkas pirko pieno šaldymo įrangą, nesulaukė, kol ją pristatys, pats važiavo parsivežti, pajungti irgi niekas neatvažiavo. Ir srut­vežį savo jėgomis parsitempė. Kai nuvažiavo pirkti, tai jau brangiau kainavo negu buvo suderėta.

Algirdas įsitikinęs, kad geriau pinigus skolintis iš banko negu priklausyti nuo tiekėjo. Pasiskolinai, nusipirkai kas būtina, žinai, kada reikia grąžinti.

Dabar didžiausias ūkininko rūpestis pagerinti bandą. Kol kas pirko gyvulius iš visur, kas tik pardavė.