23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2006/11
Kodėl šiemet pūva bulvės
  • Dr. Kęstutis RAINYS, dr. Vidmantas RUDOKAS LŽI Elmininkų bandymų stotis
  • Mano ūkis

Atmintyje jau blėstanti praėjusi vasara nelepino žemdirbio. Nepakeliamus karščius ir lietaus gausą vienaip išgyveno gerai išmanantis agrotechnikos subtilybes žemdirbys, kitaip tas, kuris iki šiol bulves augina tradiciniu senolių būdu. Tik per šv. Mataušą, didžiojo bulviakasio metu, buvo regimi triūso rezultatai. Vienuose laukuose rikiavosi baltos, kaip dvaro kolonos, pilnų maišų virtinės, kituose padrikai pūpsojo pustuštės terbos.

Matyt taip jau lemta, kad pusė bulvių derliaus yra gamtos rankose, bet vis daugiau žemdirbių suvokia, kad jų auginimo technologijoje svarbią vietą užima augalų apsaugos priemonių naudojimas. Didžiausią žalą bulvių pasėliams padaro lapų ligos, o ypač maras. Ši liga Lietuvos bulvių pasėliais šmirinėja kasmet, sunaikindama 20–40 proc. derliaus. Ne išimtis ir praėjusi vasara. Ko grėsmingoji fitoftoros šmėkla nepadarė vidurvasarį nuo sausros leipstančiuose bulvių pasėliuose, tą ji negailestingai atliko sodriai žalio rugpjūčio pabaigoje. Kasant bulves, ligos užkratą ant gumbų dar sunku buvo pastebėti. Bet praėjus vos dviem savaitėms, tai išvydome aruoduose. Jau aišku, kad šiemet bulvės žiemos sunkiau. Blogiausiai laikysis ankstyvųjų veislių bulvės, nes jos labiau jautrios fitoftorozei (bulvių marui). Nė kiek ne geriau bus ir su vidutinio ankstyvumo bei vidutinio vėlyvumo veislių bulvėmis.

Tarsi ir idealiomis gamtinėmis sąlygomis nukastos bulvės šiemet „neramios“. Kasdien vis pastebimiau „prakaituodamos“ ir „gadindamos orą“ ima pukšėti. Saulės atokaitoje sukaupusios daugiau sausųjų medžiagų bulvės labiau genda. Šių metų derliaus bulvių gumbai labiau deformuoti, bet skanesni. Prie skanesnio kąsnio greitai suskumba visa bakterijų bei grybų plejada. Visi jie šiuo metu ganėtinai aktyviai darbuojasi iš laukų surinktose bulvėse. Neįvertinome to, kad bulvės ilgiau vegetuodamos buvo žalios, į sandėlius suvežtos dar jaunos, iki galo nesubrendusios, todėl dar labai fiziologiškai aktyvios ir išoriškai lengvai pažeidžiamos. Kol šie gumbai nesubręs, užsigydydami žaizdas, neatvės ir „neužmigs žiemos miegu“, tol regėsime praėjusios vasaros padarinius.

Laikant bulves, gumbus pūdo nemažai grybų (Fusarium spp., Phoma exigua var. Foveata, Phytophthora infestans) ir bakterijų (Ervinia carotovora subsp.atroseptica ir subsp. Carotovora, Pseudomonas xanthochlora). Pažeidimo požymiai priklauso nuo sukėlėjo. Grybinių ligų sukėlėjų pažeisti gumbai dažniausiai pūva sausuoju puviniu, bakterijų užpulti gumbai – šlapiuoju puviniu. Bulvių gumbų puvinių sukėlėjai išsilaiko ant gumbų, atliekų krūvose ar dirvose ant augalinių liekanų.

Šiuo metu svarbiausia – bulvių laikymo sąlygos, tinkamai sureguliuota temperatūra. Laikymo pradžioje, gumbų gydomuoju laikotarpiu, ji turi būti aukštesnė, vėliau bulvės laikomos 2–4o C temperatūroje. Skirtingos ligos į temperatūros pokyčius reaguoja nevienodai.

Jei bulvės nukastos drėgnos ir žemėtos, susidaro palankios sąlygos ligų sukėlėjams – grybams ir bakterijoms – vystytis. Bulviakasio metu, taip pat transportuojant ir sandėliuojant, gumbai gali būti užkrėsti per atsiradusias žaizdas ir plyšius. Tokiomis sąlygomis sandėlyje patiriami dideli laikymo nuostoliai dėl maro (Phytophthora infestans), sausojo puvinio (Fusarium), taip pat dėl šlapiojo puvinio (Erwinia). Nepalankios laikymo sąlygos (drėgnos patalpos, aukšta temperatūra) didina puvinių atsiradimo galimybę. Bulvių gumbuose yra apie 75 proc. vandens, todėl jie jautrūs ne tik žemai, bet ir aukštai temperatūrai. Tinkamiausia bulvėms laikyti temperatūra 2–4 laipsniai, o santykinis oro drėgnumas 85–95 proc. Aukštesnėje temperatūroje kvėpuodamos bulvės netenka dalies svorio, anksčiau pradeda dygti, o puviniais užkrėsti gumbai intensyviau pūva.

Laikymo metu, kuomet gumbų viduje vyksta minimalūs biocheminiai procesai, patartina jų nejudinti. Kiekvienas jų perkilnojimas, esant žemesnei negu 12 laipsnių temperatūrai, padidina puvimo riziką ir suaktyvina latentinį sukėlėjų antpuolį. Po ilgesnio laikymo sandėlyje, dėl fiziologinio gumbų senėjimo ir dėl žemos temperatūros, žaizdų dengiamasis audinys susidaro daug lėčiau negu iškart po nukasimo.

Bulvių išsilaikymas priklauso ir nuo tinkamo saugyklų fitosanitarinio paruošimo. Labai svarbu, kad saugyk­los ir rūsiai būtų švarūs, nes bulvių puvinių sukėlėjai laikosi sugedusiose bulvėse, žemėse ir kitose atliekose. Bulvių laikymo patalpos turi būti dezinfekuojamos. Prieš saugojimą reikia atrinkti mechaniškai pažeistus ir ligotus gumbus. Laikymui paruošti gumbai turi būti sausi, nežemėti. Kad saugojami gumbai būtų kuo sveikesni, reikia rūpintis jau bulviakasio metu. Kasant gumbų odelė turi būti jau sutvirtėjusi, tai mažina mechaninių pažeidimų riziką. Dirva kasimo metu turi būti normaliai sausa, pašalinti bulvienojai. Patartina auginti mechaniniams pažeidimams mažiau jautrias bulvių veisles.

Sausasis puvinys. Tai viena labiausiai paplitusių bulvių ligų sandėliuose. Ligą sukelia įvairūs Fusarium genties grybai. Šie grybai – žaizdų parazitai. Todėl pirmiausia pažeidžiami mechaniškai ­sužaloti, sudaužyti, spragšių, graužikų pažeisti, apkrėsti maru, rauplėmis ir kitomis ligomis gumbai, kurių žaizdos neužsitraukia – nepasidengia dengiamuoju audiniu. Ligos vystymąsi skatina didelė santykinė drėgmė ir aukšta temperatūra saugykloje. Ypač neigiamai veikia staigūs temperatūros ir drėgmės svyravimai.

Šlapiasis puvinys. Juo gumbus pūdo įvairios bakterijos ir grybai. Kartais liga prasideda dar lauke, per drėgnoje dirvoje ir esant juodosios kojelės pažeidimui. Gumbai užsikrėsti bakterijomis gali ir augdami lauke, ir nuimant derlių, ir sandėlyje. Gumbai pūti dažniausiai pradeda nuo stolono prisegimo vietos, per kurią nuo juodosios kojelės pažeisto bulvės stiebo infekcija patenka į gumbą ir puvinys sparčiai naikina vidinius jo audinius. Juodosios kojelės pažeistų gumbų galima aptikti jau bulviakasio metu. Tokie gumbai esti lengvi, jų lupena patamsėjusi, blanki. Jei gumbai sutrūkinėja, pro plyšius sunkiasi drumzlinas, ore greitai tamsėjantis, pilnas bakterijų skystis. Sveiki gumbai juodosios kojelės bakterijomis gali apsikrėsti bulviakasio metu, susiliesdami su sergančiais bulvienojais arba gumbais.

Šlapiuoju puviniu užsikrėtę gumbai būna tamsiai rudi, minkšti, pavandeniję. Gumbo vidus suskystėjęs, gleivėtas, dvokiantis. Priklausomai nuo to, kurios bakterijos pūdo gumbą, jo audiniai gali būti baltos, pilkos ar gelsvai rusvos spalvos. Po ilgesnio laikymo gleivėtas, dvokiantis skystis iš gumbo vidaus išsiveržia į gumbo paviršių, patenka ant gretimų gumbų ir juos užkrečia – taip susidaro puvinio židiniai.

Ligos vystymasis priklauso nuo gumbų būklės derliaus nuėmimo metu ir nuo sandėliavimo sąlygų. Ypač greitai bulvės genda, esant aukštesnei kaip 10° C ir didesnei kaip 90 proc. santykinei drėgmei bei blogai ventiliacijai. Šlapiajam puviniui jautresni sudaužyti, mechaniškai pažeisti, ligoti, azoto trąšomis pertręšti gumbai. Dažniausiai pūva gumbai, esantys kaupo ar aruodo paviršiuje (20–30 cm), nes čia susidaro laikomoms bulvėms pavojingas vandens kondensatas ir gumbai labiausiai „prakaituoja“. Sandėliavimo metu puvinys gali išplisti ant kitų gumbų, jiems susilietus su ligotais ir esant aukštai santykinei drėgmei. Infekcija šiuo atveju patenka per lenticeles (dengiamojo audinio dalis su puriai išsidėsčiusiomis ląstelėmis, per kurias vyksta augalų dujų apykaita).

Be grybinių ir bakterinių, bulvės serga ir neparazitinėmis ligomis. Šių ligų kategorijai priskiriami visokie bulvių ir jų gumbų nukrypimai nuo normalios būk­lės, sukelti meteorologinių, dirvos, fiziologinių priežasčių. Tai ligos, atsirandančios vegetacijos metu arba gumbus laikant sandėliuose. Tokių gumbų nemažai yra ir šių metų derliuje.

Viena iš tokių ligų – geležligė. Iš paviršiaus gumbas esti visai sveikas, tik perpjovus minkštimą matyti padrikos, be tvarkos išsibarsčiusios rūdžių spalvos dėmelės. Jų gali būti nedaug, nedidelių ir nelabai ryškių, bet šios dėmelės gali užimti ir pakankamai didelę gumbo dalį. Susiliedamos viena su kita, jos tampa ryškiai rudos ir įvairaus tarpinio intensyvumo. Šios dėmės dažnai yra išsidėsčiusios arti gumbo pagrindinių vandens indų žiedo. Pažeisti gumbai praranda maistinę vertę, nes juose sumažėja krakmolo.

Savotiška šios ligos forma yra vadinamasis kamščių susidarymas. Gumbo audiniai ruduoja, apmiršta, apribodami dalį sveikų audinių taip, kad pastarieji lieka atskirti kaip kamštis. Kai apmirimas esti stiprus, tą minkštimo sveikąją dalį, apsuptą nekrotiniais audiniais, galima kaip kamštį iš gumbo išstumti. Gumbo pjūvyje parudavusios dėmelės sudaro žiedo zonas. Susidarę kamščiai gumbe kartais matyti ir iš viršaus: lupenoje atsiranda tamsesni žiediški arba netaisyklingi įdubimai, kurių vidurys gali suskilti.

Gumbų tuščiaviduriškumas. Iš paviršiaus gumbų tuščiaviduriškumas nepastebimas. Perpjauto gumbo vidurys kartais esti tuščias, gumbo audiniai ties tuštuma parudę, sukamštėję. Tuštuma atsiranda ne iš karto. Iš pradžių gumbo viduryje esti nedidelė parudusio minkštimo zona. Gumbui augant, ruduose audiniuose atsiranda tuštuma, kuri didėja, įgaudama įvairią formą. Gumbų tuščiaviduriškumas – neparazitinio pobūdžio liga, aplink tuštumą audiniai niekada nepūva. Ligą sukelia įvairūs bulvių augimo metu atsiradę sutrikimai: sausrų kaitaliojimasis su lietumi, per gausus tręšimas azoto trąšomis, per didelis atstumas tarp augalų. Stambiagumbės veislės linkusios išauginti daugiau tuščiavidurių bulvių.

Minkštimo pajuodavimas. Per­pjovus gumbą, po lupena arba giliau galima rasti įvairaus dydžio ir intensyvumo pilkų ir juodų dėmių. Tai gumbo minkštimo pajuodavimas. Jis labai išryškėja išvirtose bulvėse. Paprastai toks minkštimo patamsėjimas prasideda prie apatinės gumbo dalies – stolono – prisegimo vietos ir eina į viršūnės pusę. Toks minkštimo spalvos pakitimas atsiranda, bulves mechaniškai pažeidus, dėl to minkštime atsiranda melanino pigmento, dėl kurio gumbas ir pajuoduoja. Nustatyta, kad gumbo pajuodavimai dažnesni, kai augančioms bulvėms trūksta kalio trąšų. Tačiau yra ir kitų priežasčių. Labiau juoduoja apvytę, nesubrendę, taip pat minkštesnės konsistencijos gumbai. Yra skirtumų ir tarp veislių. Pajuodavę gumbai būna ne tokie skanūs, mažiau tinka sėklai, laikymo metu lengviau pažeidžiami puvinių.

Minkštimo pajuodavimas – tai ne bakterinė juodosios kojelės liga. Minkštimo pajuodavimui būdinga normali gumbo konsistencija, nėra juodajai kojelei charakteringo šlapiojo puvinio. Siekiant išvengti minkštimo pajuodavimų, patartina netręšti vien azoto trąšomis, o vartoti daugiau kalio trąšų, kasti subrendusias bulves, stengtis nedaužyti ir nesuspausti gumbų. Vengti bulvių perpylimo, perrinkimo ar rūšiavimo, kai jos jau būna ramybės būsenoje. Jei šių darbų negalima išvengti, bulvių gumbus reikia pašildyti iki 15o C, nes, esant aukštesnei temperatūrai, gumbai mažiau jautrūs pajuodavimui.

Odelės sutrūkinėjimas. Sutrūkinėjusi odelė – netolygaus gumbo augimo požymis. Esant sausrai, gumbas sustoja augęs, lupena sutvirtėja, sukamštėja ir staiga, užėjus lietui, dirva atidrėksta, ir gumbai vėl pradeda augti iš naujo, todėl neelastinga lupena, negalėdama pasitempti, sutrūkinėja. Gumbo paviršius tarsi išvagojamas gilesniais ar seklesniais grioveliais. Įplyšimo vietos sukamštėja ir paruduoja. Sutrūkinėjimas gali būti tinkliškas – kai jis negilus ir gumbo paviršių dalija lygiais nedideliais gabaliukais.

Gumbo odelės sutrūkinėjimas derliaus nemažina, bet pablogina jo kokybę ir prekinę vertę. Sutrūkinėję gumbai lengviau pažeidžiami įvairių puvimo grybelių ir bakterijų. Ne visos veislės vienodai linkusios trūkinėti.

Kasdami bulves, neretai randame nenormaliai susidariusių gumbų: su persmaugimais, tartum plonu kaklu būtų sujungti du gumbai, su išaugomis, kai prie pat normalaus dydžio gumbo išauga dar vienas ar keli mažesni gumbeliai, keletą mažų gumbelių, tarsi karoliai sujungtų trumpais stolono galeliais. Visus šiuos reiškinius reikia priskirti nenormalioms bulvių augimo (maitinimo) sąlygoms. Dėl kurių nors priežasčių sustojęs augti gumbas po kurio laiko vėl auga, bet ne visas, o viena jo dalis. Kartais sustojęs augti gumbas toliau pats neauga, bet savo sukauptas maisto medžiagas stolonu perduoda toliau ir susidaro naujas gumbelis. Dažnai tokie nenormalios išvaizdos gumbai esti ne visiškai subrendę, ir laikymo metu pirmiausia juos puola puviniai.

Po drėgnesnių šių metų orų antroje bulvių vegetacijos pusėje, kasant bulves, buvo randama nemažai gumbų su baltais po visą paviršių išsklaidytais spuogeliais. Jų nelygus paviršius sudarytas iš puraus audinio, 1–2 mm išlendančio pro lenticeles iš po odelės. Tai nepavojingas reiš­kinys, kurį buvo sukėlęs drėgmės perteklius dirvoje, ypač sunkesnėje, ar po ilgai vegetavusiais vešliais bulvienojais. Normaliomis laikymo sąlygomis tie spuogeliai išnyksta be jokių gumbams pavojingų pasekmių.