Šiandieninę pasėlių nuostolių sureguliavimo dėl nepalankių orų sistemą sudaro du pagrindiniai mechanizmai. Tai parama stichinės nelaimės atveju, kai valstybės biudžeto lėšomis kompensuojami faktiškai ūkininko patirti nuostoliai, ir galimybė ūkininkui savo iniciatyva apsidrausti privačioje draudimo kompanijoje. Valstybė kompensuoja 50 proc. ūkininko mokamos pasėlių draudimo įmokos, o patirtus nuostolius, atsitikus nelaimei, kompensuoja draudimo kompanija.

2000–2006 m. žemdirbių patirti vidutiniai pasėlių nuostoliai siekia apie 116 mln. litų (darant prielaidą, kad 2006 m. nuostoliai siekia 623 mln. litų), t. y. kiekvienais metais vidutiniškai apie 5 proc. bendrosios augalininkystės produkcijos yra prarandama dėl nepalankių orų.

Valstybė kasmet kompensuoja apie 30 proc. vidutinių metinių ūkininkų patirtų nuostolių. Nuostolių mastas kas metai kinta. Pavyzdžiui, 2000–2001 m. ūkininkai nepatyrė nuostolių, o 2004–2006 m. šalies žemdirbių darbo rezultatus naikino gamtos stichijos. Ateities nepalankių oro sąlygų kartojimosi prognozės ūkininkams nieko gero nežada. Remiantis mokslininkų tyrimais, stichinių nelaimių ateityje tik dažnės, o Europa taps labiausiai nuo sausrų ir kitų žemės ūkio pasėlius siaubiančių gamtos reiškinių kenčiančiu žemynu.

Drausti pasėlius nepatrauklu

Kasmet šalyje apdraudžiama vos 0,4 proc. deklaruojamų žemės ūkio naudmenų, iš kurių 80 proc. sudaro viena rizikingiausių kultūrų – žieminiai rapsai. Esant tokiai draudžiamų pasėlių struktūrai ir apimtims, vienintelei pasėlius draudžiančiai draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ ši veikla nuostolinga.

Tokį pasėlių nuostolių sureguliavimo mechanizmo nepatrauklumą nulėmė trys pagrindinės priežastys. Pirma, ūkininkai žino, kad, pasėliams nukentėjus nuo nepalankių oro sąlygų, valstybė kompensuos dalį patirtų nuostolių. Tai neskatina jų domėtis kitomis nuostolių kompensavimo galimybėmis. Nemokama valstybės parama nelaimės atveju ūkininkams yra patrauklesnė negu jų įnašo ir dalyvavimo reikalaujantis draudimosi privačioje kompanijoje mechanizmas. Antra priežastis – pernelyg didelės draudimo įmokos (vidutiniškai siekia 100 Lt/ha). Ilgai manyta, kad įmokos dydis yra viena pagrindinių ūkininkų nenoro draustis privačiose draudimo kompanijose priežasčių. Tačiau išaiškėjo, kad ne įmokos dydis lemia sprendimą nesidrausti privačioje draudimo kompanijoje, o ūkininkų nepasitikėjimas privataus verslo teikiama paslauga (tai trečia priežastis).

Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ paslaugomis yra pasinaudoję vos keletas dešimčių ūkininkų. Mažos draudžiamų pasėlių plotų apimtys silpnina privačių draudimo kompanijų galimybes vystyti pasėlių draudimo paslaugą, nustatyti mažesnes draudimo įmokas, mokėti didesnes draudimo išmokas. Pasėlių draudimo administ¬ravimo kaštai, esant mažoms draudžiamų pasėlių plotų apimtims, yra santykinai didesni negu tuo atveju, kai draudžiami didesni pasėlių plotai, rizikos pasireiškimo tikimybė taip pat didesnė, draudžiant tik didžiausios rizikos pasėlius. Be to, privačiai draudimo kompanijai sisteminės rizikos, pavyzdžiui, sausros, padaryti pasėlių nuostoliai yra per didelė našta.

Abu Lietuvoje veikiantys nuostolių sureguliavimo mechanizmai yra suderinti su Europos Sąjungos (ES) reglamento nuostatomis, numatančiomis galimybę šaliai narei:

• kompensuoti iki 100 proc. nuostolių, kai jie patirti dėl stichinių nelaimių (žemės drebėjimo, lavinos, nuošliaužos, potvynio), ypatingų įvykių (karo, vidaus neramumų, streiko, pramoninės avarijos, didelio masto gaisrų) bei nepalankių oro sąlygų (šalčio, krušos, liūčių, sausros), kai šios gali būti pripažįstamos stichinėmis, t. y. kai nuostoliai patirti dėl šių nepalankių orų viršija 30 proc. (nepalankiose ūkininkauti vietovėse – 20 proc.) produkcijos kiekio ar vertės;
• kompensuoti iki 80 proc. draudimo įmokos sumos, kai draudžiamasi nuo ką tik išvardytų nelaimių bei kompensuoti iki 50 proc. draudimo įmokos sumos, kai draudžiamasi nuo visų nepalankaus klimato sąlygų sukeltų nuostolių ir gyvūnų arba augalų ligų, arba kenkėjų antplūdžio padarytų nuostolių.

2003 metų sausros padarytų nuostolių apimtys ES šalyse ir kasmet didėjančios Europos valstybių išlaidos, skiriamos pasėlių nuostoliams sureguliuoti, paskatino Europos Komisiją (EK) parengti reglamento projektą, ribojantį valstybės paramos nelaimės atveju taikymą. Valstybės kompensacija nelaimės atveju galės siekti 80 proc. nuostolių (nepalankiose ūkininkauti vietovėse – 90 proc.). Nuo 2010 metų tokia parama galės būti teikiama tik tuo atveju, jei valstybė įrodys EK, kad ji dėjo visas pastangas tam, kad šalyje būtų sudarytos sąlygos draustis. Kita vertus, į valstybės paramą nelaimės atveju negalės pretenduoti ūkininkai, kurie nebus apdraudę draudimo kompanijoje bent 50 proc. vidutinio metinio produkcijos kiekio arba su produkcija susijusių pajamų.

ES šalių patirtis

Lietuvos situacija ypatinga tuo, kad valstybė negali planuoti biudžeto, ūkininkai nepajėgia savarankiškai susireguliuoti nuostolių, gamtos stichijos kaskart darosi stipresnės, o draudimo kompanijos negali pasiūlyti patrauklios paslaugos, verčia ieškoti priimtinų sprendimų. Todėl pats metas projektuoti naujus ar koreguoti esamus pasėlių nuostolių sureguliavimo mechanizmus.

ES nares pagal valstybės dalyvavimą pasėlių nuostolių dėl nepalankių oro sąlygų sureguliavimo sistemoje galima skirti į šalis, kur:

• valstybė nedalyvauja aptariamoje sistemoje (Danija, Estija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija, Vokietija viešos paramos augalų pasėlių rizikai, susijusiai su nepalankiomis oro sąlygomis, neteikia; pasėlių draudimo paslaugas teikia privačios draudimo kompanijos);
• valstybė remia pasėlių nuostolių sureguliavimą (Prancūzija, Airija, Austrija, Graikija, Italija, Lenkija, Liuksemburgas, Portugalija, Ispanija, Latvija ir Lietuva).

Pagal paramos formą veikiančiai nuostolių sureguliavimo sistemai šias šalis galima skirti į: kompensuojančias nuostolius ir kompensuojančias draudimo įmokas.

Patirtų nuostolių kompensacijas iš specialaus šiam tikslui sukurto fondo skiria Prancūzija, Airija ir Lietuva. Kitos šalys kompensuoja draudimo įmokas, t. y. remia prevencines priemones (Austrija, Graikija, Italija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Ispanija ir Lietuva).

ES šalys, anksčiau taikiusios nuostolių kompensavimo mechanizmus ir nebesuvaldžiusios didėjančių biudžeto išlaidų, atsisako paramos nelaimės atveju mechanizmų, keisdamos juos draudimo įmokų kompensavimo mechanizmais (Prancūzija, Airija, Olandija, Liuksemburgas). Valstybės vis labiau linksta pasėlių auginimo riziką dalytis su privačiu sektoriumi, kuris gali pasinaudoti perdraudimo instrumentais. Pavyzdžiui, Ispanijos ir Portugalijos valstybės ne tik kompensuoja draudimo įmokas, bet ir perdraudžia galimus nuostolius, o Olandija teikia valstybines garantijas draudimui nuo liūčių. Daugelyje šalių, teikiančių paramą pasėlių nuostolių sureguliavimo sistemai, dalyvavimas sistemoje yra savanoriškas. Tik Graikijoje ir Kipre yra privalomas draudimas nuo krušos.

ES šalyse, kuriose veikia privataus draudimo sistema, apsauga teikiama dažniausiai nuo kelių rizikos veiksnių. Žemės ūkio augalų pasėlius nuo nepalankių orų draudžiančios privačios kompanijos imasi drausti nuo tų rizikos veiksnių, kurie atitinka ,,idealios rizikos“ kriterijus, t. y. rizika yra atsitiktinė ir nepriklausoma, nuostolius galima nustatyti ir įvertinti. Dažniausiai draudžiama nuo krušos, kuri atitinka šiuos kriterijus ir kuri gali sukelti ūkininkui didelių nuostolių, bet yra mažai rizikinga draudimo kompanijai, nes dažniausiai tai yra lokali gamtos nelaimė. Šiose šalyse paprastai nenoriai draudžiama nuo rizikos, kuri turi sistemiškumo bruožų ir vienu metu paveikia didelį skaičių apdraustųjų (sausra, potvynis ir panašiai).

Siekdamos mažinti rizikos veiksnių koncentraciją, privačios draudimo kompanijos siūlo ūkininkams kompleksinį draudimą, kuris apima ne tik rizikos veiksnius, susijusius su nepalankiomis oro sąlygomis, bet ir mažiau rizikingus reiškinius, pavyzdžiui, gaisrus.

Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje šalia privataus draudimo kompanijų veikia ūkininkų savitarpio pagalbos fondai, įsteigti ūkininkų iniciatyva be valstybės paramos. Šie fondai imasi kompensuoti nuostolius, patirtus nuo pasirinktos vienos nesisteminės rizikos, pavyzdžiui, krušos ar liūčių.

Apibendrinus ES šalių narių patirtį galima teigti, kad yra penki galimi pasėlių nuostolių sureguliavimo mechanizmai:

• nuostolius sureguliuoja privačios draudimo bendrovės;
• nuostolius kompensuoja valstybė;
• nuostolius sureguliuoja privačios draudimo bendrovės, tačiau valstybė kompensuoja dalį draudimo įmokų;
• valstybė perdraudžia (arba teikia garantijas) privačių draudimo kompanijų riziką;
•  nuostolius kompensuoja be valstybės paramos ūkininkų iniciatyva įsteigti savitarpio pagalbos fondai.

Visi mechanizmai, išskyrus pirmąjį, gali veikti pavieniui ir visi kartu vienoje nuostolių sureguliavimo sistemoje.

Pasitikėjimo problema

Mažai tikėtina, kad Lietuvoje staiga pradėtų veikti valstybės neremiama pasėlių nuostolių kompensavimo sistema. Kalbant apie galimą sistemą mūsų šalyje, būtina atsižvelgti į tai, kad joje dalyvauja trys subjektai: valstybė, ūkininkai ir draudimo kompanijos.

Valstybė siekia, kad sukurta pasėlių nuostolių kompensavimo sistema sudarytų sąlygas planuoti biudžetą, efektyviai apsaugotų ūkius nuo bankroto, kurį gali sukelti hidrometeorologiniai reiškiniai, bei sušvelnintų nepalankių orų neigiamą įtaką ūkių pajamoms. Kuriamos sistemos mechanizmai turi būti suderinti su ES reglamento nuostatomis, t. y. ateityje numatomais įvesti paramos nelaimės teikimo ribojimais valstybei. Valstybė turėtų prisidėti prie pasėlių nuostolių sistemos finansavimo, tačiau jos įnašas turėtų būti ne didesnis už pačių ūkininkų įmokų dalį. Siekdamos padidinti nuostolių vertinimo objektyvumą ir užtikrinti teisingą jų atlyginimą, o kartu padidinti ūkininkų pasitikėjimą kuriama sistema, valstybės galėtų numatyti nuostolių įvertinimo ir kompensacijų išmokėjimo tvarką. Valstybė galėtų prisiimti dalį nuostolių sureguliavimo sistemos administravimo kaštų, tuo būdu sumažindama ūkininkų naudojimosi sistema kaštus. Valstybė galėtų prisiimti šias funkcijas:

• draudimo sutarties pasirašymą savivaldybėje kartu su kasmet pateikiama pasėlių deklaracija;
• nustatytos įmokos dalies, skirtos kuriamai sistemai finansuoti, išskaičiavimą iš ūkininkui priklausančios tiesioginių išmokų sumos pagal iš anksto paskelbtą įmokos apskaičiavimo tarifų lentelę;
• akumuliuotų iš ūkininkų surinktų įmokų pervedimą į bendrą nuostolių sureguliavimo kasą, kurioje ji nustatyta dalimi (santykiu 50:50) būtų papildoma valstybės lėšomis.

Kuriama sistema turėtų užtikrinti ūkininkams galimybę išvengti didelių pasėlių nuostolių ūkyje dėl nepalankių orų. Ūkininkai turėtų savo įnašais prisidėti prie kuriamos sistemos finansavimo, t. y. turėtų gauti tokio lygio draudimo išmokas, kurios garantuotų ūkio išlikimą, pasireiškus neigiamam nepalankių oro sąlygų poveikiui. Ūkininkai, nedalyvaujantys sistemoje (niekam nemokantys jokių įmokų), neturėtų teisės į valstybės paramą nelaimės atveju. Ūkininkams, kaip ir valstybei, labai svarbu objektyvus nuostolių įvertinimas ir teisingas patirtų nuostolių atlyginimas. Šiuo metu nuostolius vertina seniūnijų komisijos, nuostoliai skaičiuojami, atsižvelgiant į vietovės derlingumo vidurkį. Tokiu vertinimu nepatenkinti ir nepasitiki mažų ir didelių prekinių ūkių savininkai. Šiuos netobulumus galima eliminuoti, sudarant nešališkas nuostolių vertinimo komisijas, kuriose dalyvautų ūkininkų atstovai. Ūkininkai, t. y. galutiniai kuriamos sistemos naudos gavėjai, pasitikės sistema tada, kai bus užtikrintas jų dalyvavimas visuose nuostolių sureguliavimo proceso etapuose.

Savanoriškumas ir privalomumas

Tam, kad ūkininkai norėtų savanoriškai draustis privačioje draudimo kompanijoje, pastaroji turi užtikrinti, kad kompetentingai, operatyviai ir objektyviai būtų įvertinti rizikos veiksniai, operatyviai ir teisingai būtų išmokėtos žalų kompensacijos. Nemažiau svarbu draudimo kompanijai suderinti su ūkininkais rizikos veiksnių grupes, įmokų ir išmokų dydžius. Tačiau, siekdama efektyviai sureguliuoti nuostolius, draudimo kompanija turi pasirinkti tinkamą perdraudimo modelį. Draudžiamų pasėlių ploto apimtys ir pasėlių nuostolių dėl nepalankių orų sureguliavimo administravimo kaštų mažinimas yra pagrindiniai privačios draudimo kompanijos siekiai.

Naujoji sistema turėtų sudaryti sąlygas sureguliuoti tokių rizikos veiksnių nuostolius, kaip antai kruša, audra, liūtis, didelė drėgmė bei stichinė sausra. Žinant, kad šalnos ir iššalimo padarytus nuostolius labai sunku nustatyti, jie galėtų būti reguliuojami tik tuo atveju, jeigu nukentėję pasėliai yra sodai ar daugiamečiai uogynai. Visais kitais atvejais šalnos ir iššalimo padaryti nuostoliai turėtų būti, kol nėra tikslesnės nuostolių fiksavimo metodikos ir technikos, neįtraukiami į kuriamą sistemą. Ūkininkai, nusprendę dalyvauti nuostolių sureguliavimo sistemoje, įmokas turėtų mokėti nuo viso deklaruoto pasėlių ploto, išskyrus pievas, pūdymus, daugiametes žoles.

Ūkininkų įmokos, skirtos nuostolių sureguliavimo sistemai finansuoti, turėtų būti diferencijuojamos pagal nuostolių atsiradimo tikimybę, priklausomai nuo: augalų rūšies (rapsai, javai, kaupiamosios kultūros), šalies regiono ypatumų, dirvos charakteristikų, nuostolių pasikartojimo atskirame ūkyje dažnumo (jei nuostoliai dažni, įmoka didinama, o nesant nuostolių atlyginimo atvejų – mažinama), ūkininkavimo būdo (tradicinis, ekologinis). Stichinės sausros atveju nustatytoje šalies teritorijoje visiems mokėjusiems įmokas ūkio subjektams galėtų būti mokama fiksuoto dydžio išmoka vienam hektarui pasėlių.

Užtikrinant objektyvų ir operatyvų nuostolių įvertinimą, reikalingi aukštos kvalifikacijos, gerai apmokyti pasėlių nuostolių vertintojai-ekspertai, išmanantys agrotechniką ir argotechnologijas, galintys įvertinti pasėlių kokybę bei pajamų mastą. Kol kas šalyje tokių vertintojų-ekspertų nėra daug. Jais galėtų tapti ūkininkai, apmokyti pagal specialią metodiką. Būtina sukurti šių vertintojų-ekspertų tinklą, kuris apimtų visą šalį. Nuostoliai turėtų būti nustatomi pagal vieningą metodiką.

Nors dalyvavimas pasėlių nuostolių sureguliavimo sistemoje būtų savanoriškas, tikslinga ir teisinga valstybės atžvilgiu reikalauti, kad ūkiai, gaunantys ir pretenduojantys gauti investicinę (ūkių modernizavimo) paramą, besiverčiantys ekologine žemdirbyste ir gaunantys Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (ŽŪPGF) garantijas, apdraustų auginamus žemės ūkio augalų pasėlius, tuo mažindami gamtinių veiksnių poveikį finansiniams rezultatams.

• Galimi nuostolių vertinimo objektyvumo ir bešališkumo užtikrinimo principai
• žemdirbiai ir jų savivaldos organizacijos galėtų siūlyti kandidatus į nuostolių vertintojus-ekspertus;
• konkretų vertintoją-ekspertą konkrečiam nuostolių nustatymo atvejui ištirti turėtų skirti centrinė už nuostolių sureguliavimą atsakinga institucija;
• vertintojui-ekspertui turėtų būti mokamas pakankamai aukštas atlygis, įpareigojantis objektyviai vertinti žalos lygį;
• būtinai sukurti ir centralizuotą nuostolių įvertinimo pakartotinio patikrinimo (patikros) sistemą (nuostolių sureguliavimo institucijoje (centre-būstinėje), kad nuolat dirbantys vertintojai-ekspertai būtų įpareigoti papildomai patikrinti apie 5–7 proc. konkrečių nuostolių įvertinimo atvejų visoje Lietuvoje.

Reikalavimai naujai pasėlių nuostolių sureguliavimo sistemai

• aiškiai įvardyti, kad ūkininkai, kurie nedalyvauja nuostolių sureguliavimo sistemoje, t. y. neprisideda prie jos finansavimo, neturi teisės gauti valstybės pagalbą nelaimės atveju;
• dalyvavimas nuostolių sureguliavimo sistemoje yra savanoriškas, tačiau svarstoma galimybė numatyti privalomą dalyvavimą ūkiams, kurie gauna investicinę paramą, užsiima ekologiniu ūkininkavimu, gauna ŽŪPGF garantijas;
• ūkininkai turėtų prisidėti prie sistemos finansavimo, t. y. mokėti įmokas, kurių dalį (iki 50 proc.) galėtų kompensuoti valstybė;
• nuostolių sureguliavimo sistema turėtų apimti šiuos rizikos veiksnius: kruša, audra, liūtis, didelė drėgmė ir stichinė sausra; sistema turėtų orientuotis į draudimą nuo galimai didesnio skaičiaus rizikos veiksnių;
• ūkininkai, kurie dalyvauja nuostolių sureguliavimo sistemoje, turėtų apdrausti ne atskirus, bet visus ūkio pasėlius, išskyrus pievas, pūdymus, daugiametes žoles bei žieminius augalus;
• valstybė galėtų prisiimti dalį sistemos administravimo funkcijų, kurias palyginti lengva integruoti su jau vykdomomis valstybės finansuojamomis funkcijomis (pasėlių deklaravimo metu sudaryti sutartis, akumuliuoti įmokas);
• ūkininkų atstovai įvairiais lygiais turėtų dalyvauti visuose nuostolių sureguliavimo proceso etapuose (nuo atstovavimo specialiose tarybose iki nuostolių vertinimo);
• nuostolius vertinti turėtų specialiai parengti ir atestuoti vertintojai-ekspertai, galintys įvertinti pasėlių kokybę bei pajamų praradimo dėl patirtų nuostolių mastą;
• ūkininkai ir valstybė nepalankių orų keliama rizika turėtų dalytis su privačiomis pasėlių draudimo kompanijomis.