Pastaraisiais metais itin dideliais tempais plečiasi sodinių šilauogių plotai Europos valstybėse. Dar ne taip seniai negausus augintojų būrys Lenkijoje, Olandijoje susidurdavo su viena didele problema – uogų realizacija, nors jų kiekiai buvo nedideli. Įvertinus vertingąsias uogų savybes bei išaugus paklausai, atsirado galimybė sparčiai plėsti šilauogių plantacijas. Todėl šiandien Lenkijoje uogos renkamos jau 1 500, Vokietijoje – 1 400, Olandijoje – 300 ha plote.

Lenkija, Vokietija ir Olandija iš kitų Europos valstybių išsiskiria dideliais užmojais ateityje didinti šilauogynus. 2008 m. lenkai planuoja turėti 2 000 ha, vokiečiai – 1 500, olandai – 400 ha derančių uogynų.

Kai kurias šilauogių veisles Alpių regione, kur tinkamesnės klimato sąlygos, bando auginti ir italai. Kadangi plantacijos Šiaurės Italijoje išsidėsčiusios skirtinguose aukščiuose, uogos čia noksta ir realizuojamos skirtingu metu. Šviežios šilauogės patenka į parduotuves nuo birželio pabaigos iki spalio. 2008 m. Italijoje jau turėtų būti apie 200 ha šilauogynų.

Ispanijoje ir Portugalijoje šilauogėms per šilta

Didėjantis šių vertingų uogų poreikis skatina plėsti šilauogių verslą. Juolab, kad šilto klimato šalyse – Ispanijoje, Portugalijoje – sodinėms šilauogėms jau per šilta. Tą faktą puikiai išnaudojo mūsų kaimynai lenkai, kurie šilauogynų plotus didina itin sparčiai. Paprastai šilauogių auginimo verslo imasi pakankamai išsilavinę žmonės, jie nuolat bendrauja su tyrėjais Varšuvos žemės ūkio universitete, Skienievicų sodininkystės ir gėlininkystės institute, domisi visomis šio verslo naujovėmis. Tokia taktika visuomet pasiteisina. Net ir prieš 20–30 metų įrengtos plantacijos Lenkijoje puikiai dera, o taikomos šiuolaikinės agrotechninės priemonės atitinka visus augalų poreikius.

Šilauogės – rūgščių, nederlingų dirvožemių augalai. Todėl būtina parinkti tinkamą vietą, atsižvelgiant į tai, kad plantacija yra ilgaamžė, o padarytas klaidas ištaisyti bus labai sunku. Važinėdami po Lenkijos šilauogių plantacijas matėme plotus, įrengtus įvairiausiuose dirvožemiuose. Gerai, jei turimas dirvožemis tinka šilauogėms pagal rūgštingumą, humuso kiekį ir kitus rodiklius. Tačiau šilauogės gali būti sodinamos ir sunkiuose dirvožemiuose, kasant griovius, kurie užpildomi tinkamu substratu. Be abejo, investicijos tokiu atveju padidėja, tačiau jos greitai atsiperka, pakankamai brangiai parduodant uogas. Lenkijos plantacijos skiriasi ne tik dydžiu (nuo kelių iki šimto ir daugiau hektarų), bet ir parinktomis auginimui veislėmis. Tačiau parduodami uogas daugelis ūkininkų susivienija.

Ekologinė šilauogių plantacija Lenkijoje

Šiandien labai didėja ir ekologiškų vaisių paklausa. Ūkininkai, kurie augina šilauoges, paprastai neapsieina be pesticidų, naikinančių grybinių ligų sukėlėjus. Šilauogių plantacijose taip pat naudojamos ir įvairios trąšos, nors jų kiekiai ir nėra dideli. Todėl ypač įdomu buvo apžiūrėti puikiai įrengtą ekologinę šilauogių plantaciją, kurios plotas siekia apie 170 hektarų. Augalai pasodinti, jų šaknis uždengiant polipropileniniu audiniu. Taip šilauogių eilės apsaugojamos nuo piktžolių. Mineralinės trąšos šioje plantacijoje taip pat nenaudojamos, azoto trūkumą kompensuoja tarpueiliuose pasėti baltieji dobilai. Laistymo sistemų šioje plantacijoje nėra, tačiau dirvos drėgmę reguliuoja tam tikrais atstumais iškasti vandens grioviai.

Sodinamoji medžiaga buvo išauginta audinių kultūrų (meristeminėje) laboratorijoje. Ūkininkas J. Karvovskis – Varšuvos universiteto absolventas, prof. K. Pliškos auklėtinis, kuriam šilauogių verslas jau yra tapęs gyvenimo būdu. Ekologinėje plantacijoje veislės Bluejay ir Rubel auginamos perdirbti, o veislės Nelson, Chandler, Patriot ir Bluecrop, kurių uogos yra ir gražios, ir labai skanios, – vartoti šviežias.

Lietuvos klimato sąlygomis sodinių šilauogių uogos pradeda nokti nuo pirmojo liepos dešimtadienio. Todėl, auginant skirtingo ankstyvumo veisles, uogų derlių skinti galima iki rugsėjo. Didžioji dauguma veislių uogas nokina liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Tuo metu netrūksta ir kitų uogų bei vaisių. Parduodant uogas birželio mėnesį, kaina būtų kelis kartus didesnė. Labai ankstyvam derliui šilauogės yra sodinamos šiltnamiuose. Šiltnamiuose taip pat turi būti atsižvelgta į augalo poreikius: geras apšvietimas, rūgštus ir pakankamai drėgnas dirvožemis. Auginamos ankstyvosios, gero skonio ir išvaizdžias uogas nokinančių veislių šilauogės: Nui, Duke, Earliblue ir kt. Nuskintos uogos paprastai vežamos tiesiai į parduotuves ir suvartojamos šviežios.

Kaip išsirinkti veislę

Tinkamai parinkti veislę – vienas svarbiausių sėkmingo šilauogių auginimo faktorių. Net ir puikiausiai įrengta plantacija nebus ekonomiškai vertinga, jei neatsižvelgsime į auginamų veislių ypatybes. Pasirenkant veislę, pirmiausia dėmesys kreipiamas į jos ūkines ypatybes. Ūkininkai, besiorientuojantys į ankstyvąjį derlių ir tikėdamiesi brangiai parduoti pirmąsias uogas, turėtų rinktis labai ankstyvas ar ankstyvas veisles: Duke, Sunrise, Spartan, Puru, Bluejay, Reka. Daugelis veislių noksta rugpjūčio mėnesį.

Lietuvos klimato sąlygomis labai gerai dera, yra atsparios žiemą vidutinio ankstyvumo veislės Patriot, Bluehaven, Toro, Blueray, Bluecrop. Šiam nokimo periodui veislių pasirinkimas yra didžiausias. Todėl, išsirenkant geriausias, svarbūs kriterijai yra ne tik derlingumas, atsparumas žiemą, bet ir uogų savybės: dydis, spalva, vaškinio apnašo intensyvumas, skonis. Stambios uogos greitai nurenkamos, jei jos išsidėsčiusios puriomis kekėmis ir turi ilgesnius kotelius. Jei uogos parduodamos vartoti šviežios, pirmenybė teikiama šviesiai mėlynoms su gražiu vaškiniu apnašu. Renkant uogas perdirbti, ši savybė nereikšminga.

Vėlyvajam derliui galima auginti veisles Herbert, Coville, Jersey, Nelson. Nebloga yra ir nauja australietiška Brigitta Blue, bet mūsų žiemos šios veislės augalams yra per šaltos, jie prastokai peržiemoja, apšąla ir dera negausiai.

Mėgėjiškame sode galima eksperimentuoti, auginant įvairaus ankstyvumo veislių šilauoges. Vėlyvosios veislės (Lateblue, Elliot) mūsų šalyje ne visada sunoksta, uogos būna nebe tokios skanios, nes rudeniop pritrūksta ir šilumos, ir saulės. Todėl labai vėlyvų veislių ūkininkams auginti neverta. Tiesa, vėlyvųjų veislių uogos sunoksta tuomet, kai kitų uogų jau nebėra. Vėlyvą derlių galima išauginti, augalus apsaugant nuo ankstyvųjų rudeninių šalnų. Tam gali būti naudojamos vadinamosios „vėjo mašinos“, kurios sumaišo viršutinius ir apatinius oro sluoksnius ir neleidžia temperatūrai nukristi žemiau nulio.

Neverta sodinti senų veislių

Labai intensyviai, išvesdami naująsias veisles, dirba JAV, Australijos, Naujosios Zelandijos selekcininkai. Todėl keičiasi ir plantacijose vyraujančios veislės. Tačiau dar ir dabar mūsų mugėse, turguose stengiamasi ir ūkininkui profesionalui, ir sodininkui mėgėjui įsiūlyti senesnes veisles, kurių pilni Lenkijos medelynai. Tad norint sėkmingai ūkininkauti, būtina žinoti ir naujienas. Štai visur pasaulyje plantacijose iki šiol vyravo veislė Bluecrop, turinti daugelį puikių savybių: derlinga, uogos labai skanios, tinkamos transportuoti. Tačiau šiuo metu ją po truputį keičia daug jaunesnė veislė Toro, išvesta JAV. Šios veislės šilauogių uogos ypač stambios, išvaizdžios, aromatingos ir puikaus skonio. Toro uogų derlius sunoksta vienodžiau, negu Bluecrop veislės.

Dar viena amerikietiška veislė Chandler, išvesta 1994 m., yra labai tinkama auginti mėgėjiškuose soduose. Ši veislė itin derlinga, išaugina labai stambias (2–3 cm skersmens) šviesiai mėlynas skanias uogas. Tačiau nokimo periodas yra labai ištęstas, tęsiasi 4–6 savaites. Auginant šią veislę plantacijose, reikia numatyti ištęstą šios veislės uogų realizacijos periodą, uogos gali būti ilgai skinamos ir nuolat šviežios tiekiamos į rinką.

Sena, bet naujai atrasta yra veislė Rubel. Tai viena seniausių kultūrinių veislių, kurios uogos skanios, tačiau gana smulkios, dėl to jau buvo beveik pamiršta ir išstumta iš plantacijų naujesniųjų. Tačiau, pradėjus naudoti uogų derliaus nuėmimo kombainą, pasirodė, kad būtent ši veislė, ją tinkamai nugenėjus, yra viena iš tinkamiausių mechanizuotai nuimti derlių.

Daugiau dėmesio sodinamajai medžiagai

Jauniems sodinių šilauogių augalams ypač pavojingos yra grybinės ligos. Dažna liga – deguliai, kurią sukelia šilauoginis deguliagrybis Godronia cassandrae, filosiktozė (Phyllosticta vaccinii). Daug uogų derliaus sugadina plačiai paplitęs kekerinis puvinys (Botrytis cinerea). Ligos paprastai išplinta plantacijose per užkrėstą sodinamąją medžiagą. Todėl, sodinant plantaciją, būtina specialisto konsultacija, kad jis įvertintų sodinukus.

Šilauogių sodinukai turi turėti tvirtus, gerai išsivysčiusius ūglius, kurių viršūnėlės nenudžiūvusios, lapai nedėmėti, tamsiai žali, ant stiebų nėra juosvų ar rudų dėmių. Pasodinti sergantys augalai greitai žūsta arba auga prastai, nokina įvairių ligų pažeistas uogas, kurios greitai sugenda ir būna prasto skonio.