Pastaruoju metu silosas yra pagrindinis šėrimo raciono komponentas ir vasarą, ir žiemą. Šeriamos silosu karvės geriau pasisavina žolėse susikaupusius proteinus. Be to, taip mažiau azoto patenka į aplinką.

Kad būtų galima kontroliuoti pašarų suvartojimą, reikia turėti mažiausiai dvi silosines. Siloso kokybei įtakos turi silosinės projektas ir priežiūra. Prieš statant konservuotų pašarų talpyklas, reikia apskaičiuoti siloso kiekį ir jam laikyti reikalingą plotą.

Pavyzdžiui, jei laikome 100 melžiamų karvių, 50 telyčių iki 2 metų amžiaus, tai sudaro 135 sąlyginius gyvulius (SG). Ūkyje silosas laikomas tranšėjoje ant betoninio pagrindo. Žiemos laikotarpis trunka 210 dienų. Vienai karvei per dieną reikia 6 kg sausųjų medžiagų iš žolės siloso ir 5 kg sausųjų medžiagų iš kukurūzų siloso. Apskaičiuota, kad 1 m3 žolės siloso yra 185 kg, o 1 m3 kukurūzų siloso – 190 kg sausųjų medžiagų (SM).

Kokios turi būti silosinės

Kaip minėjome pavyzdyje, žolės silosas laikomas tranšėjoje ant betoninio pagrindo. Toliau skaičiuojama taip: 135 SG x 210 (dienų) x 6 (kg SM) = 171,1 t SM. Dabar gautą reikalingą kiekį padalijame iš 185 (185 kg sausųjų medžiagų/1 m3 siloso). Taigi apskaičiavę gauname, kad reikės 919,5 m3 žolės siloso.

Tarkime, kad silosinė bus 6 m pločio, silosas bus kraunamas vidutiniškai iki 1,5 m aukščio. Patogiau būtų turėti ne vieną ilgą, bet kelias trumpesnes silosines, pavyzdžiui, keturias. Tuomet siloso tranšėjos turėtų būti ne trumpesnės kaip 25,54 metro. Įskaitant plotą, reikalingą prieiti ar privažiuoti prie silosinės, reikėtų, kad jos būtų 28 m ilgio.

Dabar panagrinėkime pavyzdį, jei kukurūzų silosas laikomas tranšėjose ant betoninio pagrindo. Skaičiuojama taip: 135 SG x 210 (dienų) x 5 (kg SM) = 162,7 t SM. Gautą reikalingą kiekį padalijame iš 190 (190 kg sausųjų medžiagų/1 m3 siloso) ir gauname, kad reikia 856,58 m3 kukurūzų siloso.

Tarkime, kad silosinė bus 6 m pločio, silosas bus kraunamas vidutiniškai iki 1,5 m aukščio. Patogiau būtų turėti ne vieną ilgą, bet kelias (pavyzdžiui, 4) trumpesnes silosines. Tuomet siloso tranšėjos turėtų būti ne trumpesnės kaip 23,78 metro. Įskaitant plotą, reikalingą prieiti ar privažiuoti prie silosinės, reikėtų, kad jų ilgis būtų 26 metrai.

Kaip surinkti siloso sultis ir kritulių vandenį

Kai silosas gaminamas tranšėjose ar kaupuose, turi būti įrengti jo sulčių surinkimo rezervuarai. Siloso sultyse yra daug rūgšties, todėl jos labai pavojingos siloso tranšėjos pagrindui, ypač sujungimų vietoms (siloso pado plokščių, pado ir sienų ir pan.).

Taip pat reikia nepamiršti priskaičiuoti ir kritulius, nutekančius nuo siloso tranšėjų. Silosinės padas turi būti nelaidus vandeniui, įrengtas su nuolydžiu į šonus ir į priekį. Tranšėjos priekyje turi būti kanalas, nukreiptas į rezervuarą. Siloso tranšėjos neturi būti statomos vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose.

Kaip įrengti siloso tranšėjas

Siloso tranšėjų pagrindas turi būti įrengtas taip, kad eksploatacijos metu jo nepažeistų važinėjanti technika. Prieš įrengiant tranšėją, pirmiausia reikia tinkamai parengti grunto pagrindą. Tada jau galima planuoti pado storį, nuolydžius ir pasirinkti armatūrą.

Netinkamai įrengus siloso tranšėją, siloso sultys gali per kelis metus suardyti tranšėjos padą. Todėl reikia daugiau dėmesio skirti parenkant tinkamas medžiagas silosinių statybai, tinkamai pastatyti ir eksploatuoti.

Silosinių padas gali būti iš liejamo betono, asfalto, betono plokščių, trinkelių.

Dažniausiai tranšėjų padas būna betoninis. Jis turi būti klojamas ant tinkamai paruošto smėlio pagrindo. Siloso tranšėjos padui naudojamas betonas C20/25, armatūra 6 x 200 x 200. Pado plokštės storis – 14–16 cm, nuolydis – 0,008. Po betonavimo reikia apsaugoti dugną nuo išdžiūvimo, t. y. visą dugno plotą reikėtų uždengti plėvele arba periodiškai laistyti vandeniu. Uždengti reikia ne vėliau kaip po pusvalandžio baigus betonuoti. Plėvelė turi būti nesuplėšyta ir laikoma ant išbetonuoto pado bent 8 paras.

Siloso tranšėjų padui įrengti tinka ir asfaltas. Reikia paruošti žvyro ar skaldos pagrindą. Priklausomai nuo vietos dirvožemio sąlygų, jis galėtų būti 20–35 centimetrų. Asfaltą geriausia naudoti žvyruotą. Jo storis turėtų būti 7–9 centimetrų. Ant šio sluoksnio dar turėtų būti paklotas 3 cm rūgštims atsparus asfaltinis betonas. Jo galima ir nekloti, bet rizikuojama, kad technika pažeis asfaltą. Tai ypač aktualu vasarą, kai nuo aukštos temperatūros danga įšyla ir pasidaro minkštesnė.

Silosinių grindims įrengti taip pat tinka surenkamos betoninės plokštės. Jos turi būti pagamintos iš geros kokybės betono, kad siloso rūgštys nesugadintų plokščių paviršiaus. Norint įrengti betoninių plokščių pagrindą, reikia supilti 20–25 cm gerai sutankinto smėlio sluoksnį, paliekant 1 proc. nuolydį. Įrengtas silosinės pagrindas turi būti nelaidus skysčiams, todėl plokščių sujungimo vietas reikia užsandarinti.

Siloso tranšėjų dugną išgrįsti trinkelėmis yra brangu, tad šis būdas beveik nenaudojamas.

Silosinių sienos gali būti įvairaus aukščio. Jei sienų aukštis 1 m, silosą galima sukrauti 2 m aukščiu, jei sienų aukštis 1,5 m – nuo 2,5 m iki 3 m, o jei sienų aukštis 2 m, siloso aukštis gali būti iki 3,0–3,5 metrų. Pasirenkant sienų aukštį, reikia atsižvelgti į tai, kokia technika naudojama suvežant silosą ir jį suslegiant. Sienos gali būti išlietos iš betono arba naudojamos įvairių firmų gaminamos plokštės. Geriausia, kai plokštės yra 3–5 m ilgio.

Siloso nuotekų paskleidimas

Paprastai nuotekos iš siloso tranšėjų nukreipiamos į skystojo mėšlo ar srutų rezervuarus. Tuomet jos ir išlaistomos kartu su mėšlu. Kada siloso tranšėjų nuotekos yra surenkamos atskirai, prieš išlaistant jas reikia atskiesti vandeniu santykiu 1:1. Paskleidimo norma neturi viršyti 50 m3/ha. Pakartotinai nuotekas skleisti tame pačiame lauke reikia ne anksčiau kaip po 3 savaičių.

Silosas – puikus pašaras gyvuliams. Tik jo kokybę lemia daug veiksnių. Ji priklauso ne tik nuo paruošimo, bet ir nuo laikymo, todėl verta įsidėmėti taisykles, padedančias išvengti silosinių įrengimo klaidų.