Viena iš sėkmingo ekologinio ūkininkavimo prielaidų yra ūkio dirvožemių agrocheminių savybių ištyrimas. Nežinant šių duomenų, labai sunku ūkininkams teikti konsultacijas, nes šalies dirvožemiai nevienodi pagal dirvožemio pH ir pagrindinių maisto medžiagų – humuso, judriojo fosforo ir kalio – kiekius.

Prieš kelerius metus, 1999–2002 m., ekologinės gamybos ūkių dirvožemių agrocheminių savybių tyrimą finansavo Žemės ūkio ministerija, o dabar šią problemą turi spręsti patys ūkininkai. Buvo tiriamas ne toks didelis ekologinės gamybos ūkių dirvožemių plotas, bet ir iš šių tyrimų jau yra matomos atskiros tendencijos. Žinant savo ūkio dirvožemio agrochemines savybes, galima sėkmingai spręsti daugumą problemų: geriau atskiruose laukuose parinkti auginamus augalus, tiksliau sudaryti sėjomainas, parinkti atskiras trąšas. Iškyla problema: ar patiems paimti dirvožemio ėminius ir juos atvežti į LŽI Agrocheminių tyrimų centrą, ar samdyti šios įstaigos specialistus? Prieita išvados, kad geriau samdyti savo darbo profesionalus, kad būtų tinkamai paimti dirvožemio ėminiai. Imant ėminius patiems, neišvengiama klaidų, ir gali dėl to būti netinkamai įvertintos dirvožemio agrocheminės savybės.

Rūgščių (pH<5,5) dirvožemių, kuriuos reikėtų kalkinti, daugiausia rasta Vakarų Lietuvoje, nemažai jų buvo ir Rytų Lietuvoje. Labai nedidelį dirvožemių kiekį reikėtų kalkinti Vidurio Lietuvoje.

Ne tik ekologiniuose, bet ir intensyvios gamybos ūkiuose pastebima dirvožemių rūgštėjimo tendencija. Kai kuriuose plotuose jau net neįmanoma išauginti žemės ūkio augalų derliaus. Išeitis – kalkinti dirvožemius. Ne visas turimas kalkinimo medžiagas galima naudoti ekologinės gamybos ūkiuose. Draudžiama naudoti cukraus fabrikų defekatą ir cemento dulkes. Kalkinti tinkamos medžiagos yra dolomitmilčiai ir klintmilčiai. Kalkinimo medžiagose sunkiųjų metalų kiekis negali viršyti leistinų normų.

Humuso daugėja nuo mėšlo

Kita opi problema yra humuso kiekis ekologinės gamybos ūkių dirvožemiuose. Nustatyta, kad Lietuvos ekologinės gamybos ūkių labai mažo humusingumo dirvožemių yra 1,87 proc., o mažo humusingumo d+irvožemių rasta 49,19 procento. Atitinkamai Rytų Lietuvoje net 3,2 ir 56,4 procento.

Esamą situaciją galima pagerinti tik vienu būdu – tręšti organinėmis trąšomis, bet ne visas ir ne iš visur jas galima naudoti. 2005 m. liepos 14 d. buvo išleistas LR aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymas Nr. D1-367/3D-342 „Aplinkos reikalavimai mėšlui tvarkyti“. Fermose (išskyrus giliuosius tvartus), kuriose nėra reikalavimus atitinkančių mėšlidžių ir kuriose laikoma daugiau kaip 300 sąlyginių gyvulių, reikalavimus atitinkančios mėšlidės turi būti įrengtos iki 2008 m. sausio 1 d., o tose fermose, kuriose laikoma nuo 10 iki 300 sąlyginių gyvulių, – iki 2012 m. sausio 1 d. Mėšlą galima kaupti tik tuose dirbamuose laukuose, kuriuose numatoma jį naudoti.

Mėšlui laikyti laukuose būtina įrengti atitinkamą aikštelę, iš visų pusių apjuostą ne žemesniu kaip 50 cm aukščio žemių pylimu. Pylimas turi būti įrengtas taip, kad visą mėšlo saugojimo laikotarpį srutos neištekėtų už jo ribų. Prieš kraunant mėšlą, supilamas 50 cm aukščio orasausių durpių ar 70 cm smulkintų šiaudų ar medžių lapų pasluoksnis, skirtas srutoms absorbuoti. Mėšlo rietuvė būtinai turi būti uždengta žemėmis, durpėmis, smulkintais šiaudais, plėvele ar kitomis priemonėmis. Gyvenamosiose vietose ūkininkaujantys ūkininkai asmeniniam ūkiui turi teisę kaupti mėšlą ne ilgiau kaip 6 mėnesius uždengtose ir ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas neuždengtose lauko rietuvėse ar mėšlidėse.

Neviršyti leistino bendro azoto kiekio

Labai svarbu atsiminti, kad per metus į dirvą patenkančio bendro azoto (tręšiant mėšlu, mineralinėmis trąšomis, ganant gyvulius) kiekis neturi viršyti 170 kg ha-1. Vienu kartu negalima tręšti didesne kaip 35–45 t ha-1 norma. Geriau tręšti mažesnėmis normomis, bet patręšti didesnį plotą ir tręšti dažniau. Mėšlu uždrausta laukus tręšti nuo gruodžio 1 iki balandžio 1 d., taip pat draudžiama mėšlą skleisti ant įšalusios, įmirkusios ir apsnigtos žemės. Iškratytas mėšlas per 12 valandų turi būti įterptas į dirvą. Laukai, skirti daržovėms auginti, mėšlu arba srutomis tręšiami tik prieš sėją arba nuėmus derlių. Pievos ir ganyklos šienaujamos ar jose galvijai ganomi, praėjus ne mažiau kaip dviem savaitėms nuo jų tręšimo mėšlu ar srutomis.

Ar iš visur ir visą mėšlą galima naudoti? Ekologinėje žemdirbystėje taikomi tam tikri apribojimai. Be apribojimų galima naudoti savo ekologinės gamybos ūkyje gautą mėšlą arba jo atsivežti iš kito ekologinio ūkio. Taip pat galima naudoti mėšlą ir iš chemizuotų ūkių, bet ne iš didelių kompleksų. Artimiausioje ateityje gali būti ribojamas mėšlo naudojimas iš chemizuotų ūkių, nes tai yra viena iš naujų ekologinio ūkininkavimo nuostatų. Iš chemizuotų ūkių bus galima naudoti organines trąšas tik išimtiniais atvejais.

Pastaraisiais metais iškilo aktuali prob­lema: pašarams naudojami įvairūs priedai, pagaminti iš genetiškai modifikuotų augalų (sojų, kukurūzų, rapsų ir kt.). Ekologiniuose ūkiuose griežtai uždrausta auginti genetiškai modifikuotus augalus ar naudoti pašarą, pagamintą iš tokių augalų. Jei intensyviai ūkininkaujantis ūkininkas, augindamas gyvulius, juos šeria tokiais pašarais, tai tokių gyvulių mėšlą griežtai uždrausta naudoti ekologiniuose ūkiuose. Didelių gyvulininkystės ir kiaulininkystės kompleksų, paukštynų savininkai ragina naudoti jų sukauptas organines trąšas. Tai savaime suprantama, nes pagal ES reglamentus keliami labai griežti reikalavimai organinėms trąšoms tvarkyti ir joms naudoti. Niekas neleis metai iš metų kaupti organinių trąšų – jos turi būti sunaudotos.

Kada ir kokius augalus galima tręšti organinėmis trąšomis? Pirmiausia, tai priklauso nuo turimų organinių trąšų kiekio. Visada geriau tręšti mažesnėmis normomis ir dažniau. Galima tręšti visus augalus, bet dažniausiai tam nepakanka organinių trąšų. Pirmiausia organinėmis trąšomis reikėtų tręšti bulves ar kitus kaupiamuosius augalus. Labai geras organinių trąšų efektas gaunamas, tręšiant javus bei kitus augalus. Daržoves tręšti mėšlu nepatariama – geriau naudoti gerai perpuvusį kompostą. 2006 m. buvo sertifikuotos organinės azoto trąšos provita, kuriose azoto yra 14 procentų. LŽŪU Agroekologijos centro ekologinės gamybos ūkyje buvo atlikti pirmieji tyrimai su šiomis trąšomis ir gauti palyginti neblogi rezultatai.

Kitos sertifikuotos trąšos

Lietuvos ekologinės gamybos ūkių dir­vožemiuose vyrauja pakankamo (> 150 mg kg-1) ir vidutinio (nuo 101 iki 150 mg kg-1) kalingumo dirvožemiai.

Labai daug kalio iš dirvos išnešama su išaugintu derliumi. Šiuo metu galima naudoti kalio magneziją (Patenkali), kalio sulfatą, kalio druską (Korn-Kali) ir kalio chloridą. Su kalio trąšomis LŽŪU ir įvairiuose ekologinės gamybos ūkiuose buvo atlikta daug įvairių tyrimų, kurie įrodė, kad kalio trąšos padidina bulvių, morkų, burokėlių, svogūnų, daugiamečių žolių ir kitų augalų derlių. Svarbu ir tai, kad ­kalio trąšos gerina derliaus kokybę ir didina prekinės produkcijos išeigą.

Ne visus žemės ūkio augalus galima tręšti vienodomis kalio trąšų formomis. Bulves, morkas ir daugelį kitų daržovių geriau tręšti kalio magnezija ir kalio sulfatu. Burokėlius geriau tręšti kalio chloridu ar kalio druska. Daugiametėms žolėms ir javams tręšti tinkamiausias kalio chloridas ir kalio druska. Netręšiant organinėmis trąšomis ir naudojant tik mineralines kalio trąšas, nereikėtų per daug didinti jų normų, nes po to kalis gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą ir derlius gali net sumažėti. Bulves ir burokėlius rekomenduotina tręšti K90, morkas ir kopūstus – K90-130, daugiametes žoles ir javus – K60-90 kalio trąšų normomis.

Sunkiausiai sekasi spręsti fosforo trūkumo problemą. Labai mažo fosforingumo dirvožemių Lietuvos ekologinės gamybos ūkiuose yra 13,04 proc., mažo – 31,78, o vidutinio – 27,17 procento. Šiuos dirvožemius būtina tręšti fosforo trąšomis. Esant dirvožemyje didesniam jo kiekiui taip pat reikia tręšti fosforu, gal tik mažesnėmis normomis. Iki šiol pagrindinis fosforo šaltinis buvo organinės trąšos. Šiais metais sertifikuota ir leista naudoti ekologinės gamybos ūkiuose mineralinė fosforo trąša – fosforitmilčiai. Tai padės spręsti fosforo trūkumo problemą.

Šiuo metu sertifikuotos ir leistos naudoti ekologinės gamybos ūkiuose dvi skystosios organinės trąšos – biojodis ir biokal. Atlikus mokslinius tyrimus nustatyta, kad jos efektyvios ekologiniuose ūkiuose. Šios trąšos didina žemės ūkio augalų derlių, gerina jo kokybę. Šiomis trąšomis prieš sėją galima apvelti javų grūdus. Pastebėta, kad jų efektas yra didesnis, esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms. Trąšas biojodis ir biokal reikia naudoti pagal nurodytas rekomendacijas: apvelti jomis sėklas ar grūdus ir 2–3 kartus purkšti pasėlius augalų vegetacijos metu. Kai kada tenka išgirsti priekaištų iš žemdirbių, kad minėtos trąšos nebuvo efektyvios. Paklausinėjus paaiškėja, kad sėklos jomis buvo tik apveltos arba tik kartą nupurkšta, ir dar ne tuo laiku, kai reikėjo tai padaryti. Aišku, tokiu atveju gero efekto ir nereikia laukti.

Be šių trąšų, šiuo metu dar sertifikuotos ir leistos naudoti ekologinės gamybos ūkiuose organinės trąšos activit, mineralinės trąšos kiseritas (magnio sulfatas), kuris labai efektyvus lengvuose dirvožemiuose, sapropelis, penergetikas K ir P. Trąšų ir kitų priemonių asortimentas ekologiškai ūkininkaujantiems nuolat pasipildo. Tuo tarpu neleistinų priemonių panaudojimas gali grėsti rimtomis sankcijomis. Jei kyla abejonių dėl vienos ar kitos trąšos naudojimo, visada reikėtų pasitikslinti sertifikavimo įstaigoje „Ekoagros“ tel. (8~37) 20 31 81 ar interneto svetainėje www.ekoagros.lt