Šalyje šiemet deklaruota per 30 000 hektarų bulvių pasėlių, kurie gana mažais sklypeliais išsidėstę visoje Lietuvos teritorijoje. Kasmet didelę žalą bulvių derliui padaro kenkėjai, iš kurių pastaraisiais metais vieni pavojingiausių yra spragšiai. Gausėjanti spragšių populiacija – vienas iš pretekstų grįžti prie klasikinio žemės dirbimo, neišsižadant arimo.

Žalingiausios spragšių lervos būna suaugusios, paskutiniaisiais vystymosi metais. Jos labai jautrios drėgmės trūkumui. Spragšių lervoms optimali dirvos drėgmė yra 50 proc., o palankiausia temperatūra 20° C šilumos. Džiūstant dirvai, lervos lengvai migruoja į gilesnius sluoksnius, pasiekdamos iki 1 m gylį. Labai sausoje dirvoje dauguma spragšių lervų žūva. Padaugėjus dirvoje drėgmės, jos vėl kyla į paviršių. Sausros metu spragšių lervos telkiasi augalo šaknų zonose, ypač pažeidžia bulvių gumbus, kuriuose gausu jiems taip reikalingos drėgmės. Lervos gumbuose išgraužia 2–4 mm skersmens skylutes ir taip apsirūpina maistu ir drėgme.

 
Bulvėms spragšiai gali kenkti įvairiais jų vystymosi tarpsniais, nuo bulvių pasodinimo iki derliaus nuėmimo, kuomet išryškėja kenkėjų pažeisti gumbai. Tokiais atvejais ypač nukenčia bulvių pasėliai, sumažėja pažeistų gumbų prekinė vertė, susilpnėja bulvių gumbų augimas ir atsparumas puviniams. Spragšių lervų pažeisti gumbai dažniausiai užsikrečia sausuoju ir šlapiuoju puviniu, nes pro lervų padarytas angeles į gumbo vidų patenka bakterinės ir grybinės infekcijos. Tokie gumbai labiau genda laikymo metu, be to, jie gali supūti net ir dirvoje.

Spragšių lervos labiau pažeidžia ankstyvųjų veislių bulvių gumbus, nes jie formuojasi birželio mėnesį, kuomet suaugusios spragšių lervos dar intensyviai maitinasi. Tuo tarpu ilgesnės vegetacijos, ypač vėlyvųjų veislių bulvių gumbai formuojasi liepos mėnesį, kai suaugusios spragšių lervos virsta lėliukėmis ir nustoja kenkti bulvėms. Tada dirvoje iš dalies sumažėja bulves žalojančių lervų ir mažiau būna gumbų pažeidimų. Paskutiniaisiais vystymosi metais spragšių lervos liepos–rugpjūčio mėnesiais dirvoje 8–15 cm gylyje suformuoja lopšelius, kuriuose virsta lėliukėmis, o po 2–3 savaičių tampa jaunais vabalais, liekančiais žiemoti tuose lopšeliuose, ir pasirodo tik pavasarį.

Juos galima išvysti jau balandžio mėnesį. Vabalai skraido nuo gegužės iki liepos mėnesio po dirvos grumstais dėdami kiaušinėlius. Po 15–20 parų iš kiaušinių išsirita mažos, smulkios lėliukės. Pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje jų dydis neviršija 4–7 mm. Spragšių lervų gausa priklauso nuo dirvos tipo, jos sukultūrinimo lygio ir piktžolių kiekio. Jie labiau veisiasi piktžolėtose, ypač varputėtose, nedirbamose žemėse, kelerius metus nešienaujamose pievose arba dirvonuose – tokių plotų Lietuvoje dabar gausu. Todėl išarus senas ganyklas ar jau minėtus plotus, kuriuose gausu spragšių lervų, geriau bulvių nesodinti.

Prieš bulvių sodinimą bet kurias dirvas būtina patikrinti, ar šios nėra užkrėstos spragšių lervomis. Patikros rezultatai lemia, kokias apsaugos priemones būtina naudoti ir ar iš viso tame plote galima auginti bulves. Spragšių paplitimas dirvose, kuriose planuojama auginti bulves, nustatomas rudenį arba pavasarį prieš bulviasodį. Tiriamame plote įstrižai ar šachmatine tvarka kasamos 50x50x30 cm duobutės, iš kurių išverstas dirvožemis paskleidžiamas ant šalia patiestos polietileno plėvelės ar brezento. Susmulkinus iškasto dirvožemio grumstelius, atidžiai išrenkamos ir suskaičiuojamos spragšių lervos. Mėginių skaičius priklauso nuo lauko dydžio. Iki 5 ha dydžio plote kasamos keturios duobutės, lauke iki 50 ha – 10 duobučių. Apskaičiuojamas vidutinis lervų skaičius viename kvadratiniame metre.

Spragšių lervų žalingumo ribos įvairiems augalams skirtingos. Bulves, ypač ankstyvųjų veislių, rizikinga auginti dirvose, kurių 1 m2 randama daugiau kaip penkios spragšių lervos. Spragšių lervomis užkrėstose dirvose patartina auginti augalus, kurių spragšiai nemėgsta: ankštinius, linus, grikius, rapsus. Lervų daromos žalos dydis priklauso nuo lauko užkrėtimo lervomis laipsnio, o pastarasis – nuo tame lauke anksčiau augintų augalų ir naudotos agrotechnikos lygio. Kai kurių autorių duomenimis, net 60 proc. lervų žūsta tuoj po derliaus nuėmimo, skutant ražienas 10–12 cm gyliu ir po to dirvą giliai suariant plūgu su priešplūgiu.

Gausėjanti spragšių populiacija – vienas iš pretekstų grįžti prie klasikinio žemės dirbimo, neišsižadant plūgų. Viena vertus, intensyviose bulvių auginimo technologijose, kai bulvių tarpueiliai purenami tik kartą, yra nemažai teigiamų aspektų. Antra vertus, kol Lietuvoje nėra registruotų cheminių apsaugos priemonių nuo spragšių, bulvių pasėliuose labai svarbu reguliariai purenti tarpueilius.

Apsauga nuo spragšių lervų