Kalniškių kaimo apylinkėse, Tauragės rajone, boluojantys šienainio ritiniai išduoda, kad čia pieno gamintojų valdos. Prastos žemės ir kalvotos vietovės čionykščiams gyventojams nepaliko kito pasirinkimo kaip verstis pienininkyste. Tad nekeista, kad Kalniškiuose 2 km atkarpoje įsikūrę net trys pieno gamintojai. Tarp jų ir Zitos bei Antano Šegždų ūkis.

Ūkininkai sako, kad jų ūkis, kaip ir visi šeimos ūkiai: darbo daug, lėšų investicijoms trūksta, o ES fondų parama nepasiekiama. „Tik iš šono žiūrint atrodo, kad finansavimą paprasta gauti, kad pakanka parengti verslo projektą, pateikti prašymą Nacionalinei mokėjimų agentūrai, ir pinigai jau kišenėje. Jūs pabandykite…“, – siūlo Antanas. Pasak ūkininko, norint modernizuoti ūkį už ES fondų lėšas, reikia apsišarvuoti didžiule kantrybe ir tam skirti visą laiką. Antanas įsitikinęs, kad tuomet neliktų laiko ūkyje dirbti: tokios prabangos jis sau negalėtų leisti. „Be to, reikėtų ir paskolą iš banko imti, o bankininkai į tokius smulkius ūkininkus žiūri kreivai, nepasitiki”, – apie nelengvą smulkiųjų ūkininkų padėtį kalba A. Šegždas.

Beveik viską savo ūkyje Šegždai daro savo jėgomis ir už savo santaupas. Kantriai, su žemaitišku užsispyrimu jau penkeri metai įrenginėja tvartą. Beje, mėšlidei pastatyti ir melžimo įrangai įsigyti ūkininkai išdrįso pretenduoti į Nitratų ir Pieno direktyvos reikalavimams įgyvendinti skirtą paramą. Paraišką patvirtino, tačiau Antanas tuo nelabai džiaugiasi, nes projekto įgyvendinimo terminai spaudžia, o statybininkai nosį užrietę „gumą tempia“ ir nepagrįstai didelius pinigus už darbus ima. „Skystojo mėšlo rezervuaras turėjo būti pastatytas rugpjūtį: tuo metu statybininkai sugebėjo tik mėšlo saugojimo talpos padą įrengti. Dabar jie išgyvena aukso amžių, jaučiasi visagaliai: jei nepatinka – nesamdyk. Statybininkų pasirinkimas čia nėra didelis, taip ir vargstame“, – meistrų neatsakingumu piktinasi ūkininkas, rodydamas 1 160 m3 rezervuaro pagrindą. Nepaisant nenumatytų kliūčių verslo projektui įgyvendinti, ūkininkas sako nesigailįs, kad pateikė paraišką paramai gauti.

Karves perėmė iš tėvų

Gyvenimas kaime Šegždams nebuvo visiškai nepažįstamas: Kalniškiai – Zitos Šegždienės gimtinė. „Tėvai visuomet turėjo karvių, kurias ir man tekdavo melžti. Kai jiems pritrūko jėgų prižiūrėti gyvulius, ūkį perėmėme mes. Iki tol dirbau audėja didmiestyje, o vyras – žemės ūkio technikos susivienijime vairuotoju. Taip jau išėjo, kad nuo pat pradžių pasukome pienininkystės keliu ir net nesvarstėme galimybės auginti kiaules ar verstis augalininkyste. Tiesa, kurį laiką eksperimentavome su vištomis“, – prisimena Zita.

Savarankiškai ūkininkauti Šegždai pradėjo turėdami 3 karves ir 6 ha nuosavos žemės. Dabar tauragiškių bandoje 34 melžiamos karvės, nemažai telyčių ir pulkas veršelių. Be 40 ha nuosavos žemės ūkininkai dar nuomoja 30 ha. Beveik visas plotas paskirtas žolynams. „Auginame šiek tiek žirnių-avižų mišinio, jį, kaip ir kitas žoles, konservuojame ritiniuose“, – apie ūkį pasakoja Antanas. Kelerius metus bandė auginti kukurūzus, tačiau, kai vienais metais derlius užaugo labai prastas, šių energetinių augalų atsisakė. Be to, kukurūzams reikėjo nuomuoti ir sėjamąją, ir pjaunamąją. Ūkininkas sako, kad karvėms pašarų netrūksta. Jos ypač mėgsta žirnių-avižų šienainį. „Kai išvynioju ritinį, tai tvarte konservuotais žirneliais pakvimpa“, – tęsia Antanas.

Nors šerdami karves ūkininkai nesivadovauja jokiais normuoto šėrimo principais, Šegždų augintinių produktyvumas pavydėtinas – per 7 000 kg. Pernai jis siekė 7 400 kg. Antanas aiškina, kad vidutinis primilžis sumažėjo dėl to, jog bandą papildė telyčios, kurios nėra tokios pieningos. Pieno gamintojai tikisi produktyvumą padidinti, sėklindami karves Amerikos holšteinų veislės bulių sperma. „Tik kelios telyčios apsiveršiavo, todėl apie rezultatus spręsti ankstoka“, – teigia Zita. Pasak jos, įsigyti geros veislinės vertės gyvulį Lietuvoje sudėtinga, todėl banda atnaujinama tik iš ūkyje užaugintų gyvulių. Gimę buliukai parduodami užsienio supirkėjams, o gerų tėvų telyčaitės auginamos bandos pakaitai.

Šegždų gyvulių racionas paprastas. „Šienainio duodame iki soties, o kombinuotųjų pašarų karvės gauna tiek, kiek suėda melžimo metu“, – šėrimo tvarką apibūdina vyras. Jo teigimu, ir šią sausringą vasarą pagaminto šienainio pakaks visai žiemai. Tiesa, kai vidurvasarį žolė neaugo, karvėms sušerdavo iki 9 kg granuliuotų kombinuotųjų pašarų per dieną. „Vos spėdavome koncentratus pirkti. Nors taip šerti ir labai brangu, bet nebuvo kitos išeities, negi karves badu marinsi“, – pasakoja Antanas. Vasarą primilžiai nesumažėjo, tačiau sausra turėjo įtakos pieno sudėties rodikliams. Šegždai spėja, kad pieno riebumas ir baltymingumas sumažėjo dėl žolės trūkumo.

Šienainiui gaminti reikalingą techniką tauragiškiai nuomoja. „Žinoma, pasvajojame ir mes pašarų ruošimo mašinas įsigyti, bet viskas atsiremia į finansus. Gal kada ir technikai pinigų sutaupysime“, – galimybės dalyvauti Kaimo plėtros priemonėse Antanas nesvarsto ir pasikliauja tik savo taupumu.

Augina gyvulius be atostogų

Karvidę iš senų, bebaigiančių sugriūti kolūkinių tvartų konstrukcijų Šegždai pasistatė taip pat savo jėgomis. Ūkininkai tikisi, kad prieš penkerius metus pradėtas statyti tvartas šiemet bus baigtas įrengti, ir visi galvijai jame žiemos. Įrengtoje pastato dalyje karvės jau laikomos trejus metus ir melžiamos į pieno liniją keturiais melžimo aparatais. Antanas pastebėjo, kad pririštų karvių guoliavietėse geriau kloti guminius kilimėlius, o ne čiužinius. Pasak pieno gamintojo, čiužiniai labiau tinka besaičio laikymo tvartuose, kuriuose karvės neguli ištisai. „Čiužiniai yra palyginti brangūs, bet greitai susidėvi, kai karvės ant jų nuolat stovi arba guli. Guminiai kilimėliai labiau pritaikyti tokiam gyvulių laikymo būdui, todėl visus čiužinius pakeisime kilimėliais“, – patirtimi dalijasi Antanas.

Nedideliame ūkyje darbo pakanka abiem sutuoktiniams. „Melžimas – mano rūpestis, svetimam savo karvių nepatikėčiau“, – sako Zita. Tvarkytis prie gyvulių jai padeda ir vyras, ir viena samdoma melžėja. Per darbymečius su tėvais darbuojasi ir trys sūnūs. Ūkininkė neslepia, kad pienininkystės verslas pririša ir prie namų, ir prie gyvulių. Ištrūkti iš ūkio sudėtinga net pusdieniui, nekalbant apie ilgesnes atostogas. „Neprisimenu, kada atostogavome, bet per tiek metų pripratome taip gyventi“, – nesiskundžia Zita.

Su pieno perdirbėjais nesipyksta

Nors Šegždų pieno ūkis nedidelis ir nepriklauso jokiam kooperatyvui, tačiau su Kelmės pienine ūkininkams pavyksta susitarti. „Sudarome sutartis metams. Pienas geros kokybės, tai ir gauname už jį pakankamai. Skųstis tikrai negalime“, – apie bendradarbiavimą su perdirbėjais gerai atsiliepia Antanas.

Ūkininkai turi 218 t kvotą, tačiau ji netrukus bus įvykdyta. Dar pernai pieno gamintojai pateikė prašymą kvotai padidinti. „Deja, gavome tik pusę, kiek prašėme – 40 t. Bandą ketiname plėsti iki 70 melžiamų karvių, tai kvotos tikrai pritrūksime. Reikėtų turėti ne mažiau kaip 300 tonų“, – nuogąstauja Antanas. Ūkininkui nerimą kelia ir tai, kad nė vienas iš sūnų nerodo iniciatyvos perimti tėvų verslą. Zita apie ateitį mąsto optimistiškai ir vaikų prievarta nevers ūkininkauti. „Jei jiems mielesnis kitas užsiėmimas, tegul juo ir verčiasi. Gal ūkiui išsiplėtus, mes samdysime žmones, o patys tik vadovausime“, – Zita neabejoja, kad išeitį iš bet kokios padėties galima rasti.