Oro temperatūra buvo 2,6–4,0° C didesnė negu vidutinė daugiametė. Kritulių iškrito labai negausiai ir jie pasiskirstė netolygiai: kai kuriuose rajonuose jų išlijo 10–20 procentų daugiamečio vidurkio, o kitur teiškrito vos 1–2 mm kritulių. Nepaisant tokių nemalonių gamtos išdaigų, neišvengiamai sulaukėme žiemkenčių sėjos meto. Sezonas apsisuko dar vieną ratą.

Nuo seno žinoma, kad žiemkenčių derlių lemia daug veiksnių – rudens ir pavasario-vasaros vegetacijos periodo orai, dirvožemio savybės, pasirinkta auginti veislė ir taikomos agrotechnikos lygis. Tačiau net ir laikantis visų agrotechnikos reikalavimų ir auginant intensyvias augalų veisles, badaujantys augalai nesubrandins gausaus grūdų derliaus. Derliaus dydį paprastai lemia tas elementas, kurio dirvožemyje yra mažiausiai.

Aktyviausiai fosforą pasisavina jauni augalai. Kadangi fosforas skatina šaknų augimą bei jų šakojimąsi, taip sudarydamas palankias sąlygas augalui pasisavinti kitus maisto elementus, labai svarbu augalus fosforu aprūpinti jau pačiais pirmaisiais augimo tarpsniais.

Kalis skatina produktyvųjį krūmijimąsi. Kalio bado nejaučiantys augalai geriau pasiruošia žiemoti, būna atsparesni žemai temperatūrai, drėgmės trūkumui bei infekcinėms ligoms, varpose suformuojama daugiau grūdų, pagerėja sėklos kokybė. Nepakankamas aprūpinimas kaliu mažina azoto trąšų efektyvumą. Kad fosforas ir kalis yra gyvybiškai svarbūs ankstyvuoju augimo laikotarpiu, įrodo tas faktas, jog jaunų augalų augančiuose lapuose ir šaknyse šių elementų yra didžiausia koncentracija. Makro– trąšų svarba rudeniniam augalų vystimuisi bei išsikrūmijimui matyti paveiksle.

Grūdui dygstant, naudojamos sėkloje esančios maisto medžiagos. Toliau augalui augti ir vystytis, t. y. lapams, šaknims augti ir šoniniams ūgliams formuoti, jau reikia dirvožemyje esančio ar su trąšomis prieš sėją arba jos metu atiduoto fosforo ir kalio. Jausdami fosforo ir kalio alkį, žiemkenčiai sunkiai peržiemoja, pasėlis būna retokas, varpų produktyvumas nedidelis, o galutinis rezultatas – negausus derlius. Taigi fosforo ir kalio stoka žiemkenčių augimo ir vystymosi pradžioje rudenį taip stipriai veikia augalus, kad padarytą žalą vėliau jau sunku ištaisyti net ir labai gausiai tręšiant.

Savo chemine sudėtimi žiemkenčių maisto medžiagų poreikį atitinka skystoji kompleksinė trąša Lyderis 4–10–12. Šios trąšos žieminių varpinių javų ar rapsų lauke reikėtų paskleisti nuo 400 iki 600 l/ha. Dirvožemiuose, kuriuose yra mažai azoto, atsėliuojant ar žiemkenčius auginant po prastesnių priešsėlių, iš rudens naudinga išberti nedidelį kiekį – 20–30 kg/ha – azoto. Tokį kiekį augalai iki rudens vegetacijos pabaigos suspės sunaudoti, gerai išsikrūmys ir pasiruoš žiemoti. Būtent tiek azoto ir būtų atiduota žiemkenčiams su minėta skystąja trąša.

Tyrimų duomenimis, minėtoji skystoji trąša efektyvumu prilygo vienanarėms trąšoms. 2,15–2,17 t/ha grūdų derliaus priedas gautas, žieminius kviečius iš rudens prieš sėją patręšus tiek vienanarėmis trąšomis (amonio salietra, superfosfatu ir kalio chloridu), tiek išlaisčius Lyderis 4–10–12 500 l/ha normą. Grūdų baltymingumo ir miltų sedimentacijos reikšmės nuo skirtingo tręšimo taip pat veik nesiskyrė.

Gausiau kalio turinčiose, tačiau mažo fosforingumo dirvose puikiai tinka skystoji trąša, kurios sudėtyje yra daugiau fosforo (Lyderis 6-20-5). Žieminiams varpiniams javams bei žieminiams rapsams rekomenduojama jos norma 400–500 l/ha.

Skystąsias trąšas geriausia išlaistyti ar išpurkšti prieš žiemkenčių sėją. Jei dėl kokių nors priežasčių to padaryti iki sėjos nesuspėjama, trąšos veiks taip pat efektyviai, jei bus paskleistos tuojau pat po sėjos, iki augalų sudygimo arba ir visiškai sudygus pasėliui. Reikia prisiminti, kad negalima tręšti dygstančių augalų.

Skystosiomis kompleksinėmis trąšomis tręšiant dirvą prieš sėją arba tuoj pat po sėjos, purkštuvuose gali būti įstatyti bet kokie purkštukai – ir rūkiniai, ir stambialašiai, ir kt. Jei tręšiama augalams visiškai sudygus, kai jie turi 1–2 lapelius, rekomenduojama naudoti stambialašius arba čiurkšlinius purkštukus. Nepriklausomai nuo skystųjų trąšų išpurškimo laiko, jos turi būti skleidžiamos tolygiai, purkštuvo važiavimus gerai subiržijant.

 
Skystųjų kompleksinių trąšų naudojimo privalumai ypač išryškėja, dirvoje esant drėgmės deficitui. Sausoje dirvoje biriosios trąšos lėtai tirpsta, prarandama nemažai laiko svarbiausiais augalų augimo ir vystymosi tarpsniais, kol trąšų maisto medžiagos tampa prieinamos augalams. Tuo tarpu skystosios trąšos į dirvožemio sorbcijos kompleksą pereina per 5–6 valandas po jų išlaistymo, nepriklausomai nuo drėgmės sąlygų. Dėl to skystosios kompleksinės trąšos, ir rudens, ir vasaros vegetacijos metu trūkstant drėgmės, savo efektyvumu ne tik nenusileidžia, bet ir pranoksta biriąsias trąšas.

Jei šis ruduo būtų sausas, didelė tikimybė, kad prisireiks pasėlius tręšti mikroelementais. Įvertinę visus mikroelementų pasisavinimą lemiančius faktorius – ne tik dirvos drėgmės režimą, bet ir dirvos rūgštumą, granuliometrinę sudėtį, humusingumą bei dideles makro– trąšų normas, žiemkenčių augintojai neturėtų taupyti mikroelementinių trąšų sąskaita.

Mikroelementai dalyvauja daugelyje augale vykstančių procesų, kurių vienas svarbiausių – cukrų bei angliavandenių sintezė. Jų kiekis lemia tinkamą pasiruošimą ir atsparumą nepalankioms žiemos sąlygoms. Rudenį žieminiams varpiniams javams pradėjus krūmytis, o rapsams formuojant skrotelę, pasėlius reikia patręšti mikroelementais. Tam tinka greitai veikiančios mikroelementinės trąšos Lyderis mikro, savo sudėtyje turinčios boro, cinko, vario ir mangano. Jų norma – 1–2 l/ha.

Jei žiemkenčių vegetacijos pradžioje nusistovi maisto medžiagoms pasisavinti nepalankūs orai, mitybai makroelementais suaktyvinti rekomenduojama išpurkšti daugiakomponentes trąšas Lyderis super (jų norma 4–6 l/ha).

Kryžmažiedžiai yra jautresni boro trūkumui, kurio reikia viršūniniam augimo kūgeliui vystytis ir šaknų viršūninės meristemos ląstelėms tįsti. Todėl žieminius rapsus reikėtų tręšti skystosiomis boro trąšomis, skiriat 1-2 l/ha normą.
Mikroelementinės trąšos paskleidžiamos rūkiniais purkštukais. Javų pasėliams galima daryti mišinius su herbicidais, rapsų – su folikuru, jei jais purškiama rudeninės vegetacijos metu. Dar vienas būtinas paminėti skystųjų trąšų naudojimo aspektas rudenį – KAS trąšų išlaistymas šiaudų mineralizacijai paspartinti. KAS norma apskaičiuojama pagal azoto kiekį: 1 tonai šiaudų skiriama po 10 kg azoto, vadinasi, hektarui reikia išlaistyti 25 l grynų KAS trąšų.