- Dr. Stanislava MAIKŠTĖNIENĖ, LŽI Joniškėlio bandymų stotis
- Mano ūkis
Artėjant žieminių javų sėjai, ūkininkai suka galvas, ką sėti. Pernai ir pasėti javai buvo laiku, ir sėkla gera, ir pavasarį patręšti, o ne vienam ūkininkui akis badė išretėję ar žuvę žieminių augalų pasėliai. Iš praėjusių metų klaidų, žinoma, galima pasimokyti – tai priminimas, kad Lietuva yra gana atšiauraus klimato kraštas ir dėmesys augalų žiemkentiškumui turi būti didesnis.
Žinoma, praėjusi žiema pasitaikė kaip reta šalta ir besniegė. Mažiau nukentėjo tie pasėliai, kurie buvo storiau apkloti sniegu, o jo daugiau susikaupė prie sodybų, miškelių. Daugiausia išnyko žieminių javų, pasėtų atviruose lygumų plotuose, ypač šiaurinėje ir pietinėje Lietuvoje, kur per didžiausius šalčius buvo mažiausiai sniego. Renkantis veislę, pirmiausia reikia rimčiau žiūrėti į veislės kilmės šalį. Galima tikėtis, kad visada blogiau žiemos pietiniuose kraštuose – Prancūzijoje, pietinėje Lenkijoje, pietinėje Vokietijoje – išvestos veislės. Nes tose šalyse išvestų veislių tyrimai atlikti švelnesnio klimato sąlygomis, o konkurenciniai bandymai Lietuvoje daryti pastaraisiais metais, kai žiemos buvo gana švelnios. Suprantama, veislių atsparumas šalčiams neišryškėjo.
Intensyviuose ūkiuose pasirenkant žieminių veislę, jos savybes (derliaus dydį, kokybę ir atsparumą žiemojimui) reikia visapusiškai įvertinti, o ekologiniuose ūkiuose dėmesys veislės pasirinkimui turi būti dar didesnis. Intensyviuose ūkiuose yra daugiau agropriemonių skatinti prasčiau peržiemojusių javų vystymąsi – įvairių kompleksinių trąšų, fungicidų, herbicidų, o ekologiniuose ūkiuose to nėra arba produktų pasirinkimas daug mažesnis.
Praėjusi žiema padarė ir tam tikrą žieminių augalų veislių atranką. Nepaisant to, kad žiemkentiškumą lėmė jau minėtos atskirų vietovių sąlygos, bendrą vardiklį apie Lietuvoje registruotų veislių žiemkentiškumą vis tik galima išvesti. Šiaurinėje Lietuvoje šią nepalankią žiemą geriausiai ištvėrė lietuviška veislė Ada, vokiška – Anthus, neblogai vokiška Bussard, labiau nukentėjo Cardos ir Lars.
Geros genetinės savybės
Veislių atsparumas žiemojimui labai svarbu ekologiniuose ūkiuose, nes praretėjusiame po žiemos pasėlyje plinta piktžolės, kurioms naikinti priemonių mažai – tik mechaninis akėjimas. Praretėjusiuose pasėliuose vien akėjimu kontroliuoti piktžoles sudėtinga, kadangi piktžolės dažniausiai suveša vėlyvaisiais žiemkenčių vystymosi tarpsniais, kada akėjimas jau neduoda efekto.
Dažna problema ekologinių ūkių šeimininkams – prasti maistinės grūdų kokybės rodikliai. Visada lengviau išauginti geresnės kokybės grūdus, jei didelis baltymingumas ir kiti aukšti maistinės vertės rodikliai yra tos javų veislės genetinės savybės. Tačiau pasėjus pagal genetines savybes gerų ar patenkinamų maistinių rodiklių veisles, ekologiniuose ūkiuose, kur tik saikingai galima naudoti leistinas trąšas, aukštų maistinių rodiklių pasiekti sunku. Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenimis, geriausi maistiniai rodikliai be papildomo tręšimo azotu buvo Bussard ir Ada veislių grūdų.
Ekologiniai ūkiai turėtų atkreipti dėmesį į augalų konkurencingumą ir stelbiamąją galią – kitaip tariant, į lapų formą ir jų augimo kryptį. Jei žieminių kviečių veislių augalų lapai nukreipti statmenai į viršų, tokių veislių javai mažiau stelbia piktžoles negu javai, kurių lapai auga horizontaliai. Plačialapių javų stelbiamoji geba stipresnė negu siauralapių. Ekologinių ūkių šeimininkai turėtų dažniau apsilankyti žemės ūkio mokslo institucijose ar veislių tyrimo stotyse, kur galėtų įvairiais aspektais įvertinti javų tinkamumą ekologiniams ūkiams.
Rinktis speltinius kviečius
Kol Lietuvoje nėra veislių, sukurtų specialiai ekologiniams ūkiams, tenka sėti įprastai žemdirbystei registruotas veisles. Svarbu, kad savybių visuma atitiktų ekologinių ūkių reikalavimus. Vertinant veisles pagal tinkamumą ekologinei žemdirbystei, reikėtų atsižvelgti ir į auginimo paskirtį – maistui, pašarams, sėklai ar žaliajai masei. Kadangi maistinius minkštuosius kviečius (triticum aestivum) be gausaus tręšimo azotu išauginti sudėtinga, ekologiniuose ūkiuose reikėtų auginti labai gerų maistinių (glitimo iki 40 proc.) savybių speltinius kviečius, kurie įvairiose Europos šalyse plačiai auginami. Žinoma, tada iškyla kita problema – juos sudėtinga išlukštenti, tačiau pastaraisiais metais kai kurios perdirbimo įmonės išlukštenimo techniką jau turi.
Atsiranda ir kita, „lietuviška“, šių kviečių auginimo problema ekologiniuose ūkiuose – jie neįtraukti į Nacionalinį veislių sąrašą Lietuvoje, todėl ekologiniams ūkiams, kurie iki šiol neaugino speltinių kviečių, pagal mūsų ekologinio ūkininkavimo taisykles įsigyti jų iš kitų ekologinių ūkių neleidžiama. Tai reiškia, kad tie ekologiniai ūkiai, kurie iki šiol neaugino speltinių kviečių, neturi galimybės jų auginti. Nors ne vienas ūkininkas, aplankęs senąsias Europos šalis, mato ten augančius ir duodančius gerą pelną šių kviečių pasėlius. Tai mažiausiai jautrūs ligoms ir aplinkos sąlygoms augalai. Austrijoje beveik nerasi ekologinio ūkio, kuriame nevešėtų speltiniai kviečiai.
Ekologinėje žemdirbystėje naudojant tradicines veisles, atskirais aspektais jos gali būti netinkamos dėl skirtingo dirvožemio ir agrotechninių sąlygų. Renkantis veisles ekologiniams ūkiams, būtina atsižvelgti į šios veislės stabilumą per daugelį metų. Atskirų veislių vegetacijos periodo trukmę, ištvermingumą žiemojimui, atsparumą išgulimui, derlingumą ir pagrindinius grūdų kokybinius rodiklius Lietuvos valstybinis augalų tyrimo centras skelbia leidinyje „Augalų veislių ūkinio vertingumo tyrimo duomenys“ (
Iš kur gauti sėklos
Vertinant moksliniu požiūriu, nėra teisinga ekologiniuose ūkiuose išaugintas sėklas vadinti ekologiškomis. Padėtis pasikeistų, jei jos būtų specialiai išvestos ekologiniams ūkiams. Augalai turėtų būti aukštaūgiai, plačialapiai, atsparūs ligoms ir nepalankioms meteorologinėms sąlygoms. Pagal dabartines sėklininkystės taisykles įsigyti ekologiniams ūkiams sėklų gana sunku. Yra tik dvi galimybės: pirmoji – sėti savo ekologiniame ūkyje išaugintą sėklą, antroji – įsigyti sertifikuotą sėklą iš intensyvios žemdirbystės ūkių-sėklos tiekėjų. Tačiau ir vienas, ir kitas sėklų įsigijimo būdas nėra palankus ekologiniams ūkiams.
Savo ekologiniame ūkyje išauginta sėkla, ypač jei ji žemo atsėlio, gali būti užkrėsta patogeniniais mikroorganizmais. Be to, joje silpniau pasireikš genetiškai užkoduotos teigiamos savybės. Sėjant sertifikuotas, intensyviai augintas sėklas, iš jų išaugę augalai dažnai būna neprisitaikę alternatyvioms ūkininkavimo sąlygoms, pavyzdžiui, jautrūs ligoms, nepakankamai stelbia piktžoles.
Renkantis taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į veislės ankstyvumą. Visada naudingiau ūkyje auginti bent dvi žiemkenčių veisles – ankstyvesniąją ir vėlyvesniąją. Vienais metais tinkamesnės būna ankstyvosios veislės, nes jas galima suspėti nukulti prieš rudeniop prasidedančius lietus, kitais metais – vėlyvosiosios veislės, kaip buvo 2005 m. Pernai, prasidėjus ilgalaikiams lietums, vėlyvųjų veislių kviečių grūdai dar nebuvo subrendę, ir krituliai nepaskatino dygimo proceso neiškultų kviečių varpose.
Žinoma, nė viena veislė neduos gerų rezultatų, jei nesudarysime tinkamų mitybos sąlygų. Nors ekologiniuose ūkiuose mineralinių trąšų naudoti negalime, tačiau dirvožemyje turi būti pakankamai visų mitybos elementų.
Priešsėlių svarba
Žieminiai kviečiai iki bamblėjimo pradžios sunaudoja 41 proc., nuo bambėjimo iki plaukėjimo – 19 proc., nuo plaukėjimo iki žydėjimo – 12 proc., nuo žydėjimo iki derliaus nuėmimo – dar 28 proc. viso sunaudojamo azoto. Todėl ekologiniuose ūkiuose svarbią reikšmę turi priešsėliai. Geriausiai priešsėliams tinka liucernos, kuriose sukaupiama iki 200–300 kg/ha; dobilai – 150–200 kg/ha azoto; lubinai – 150–180 kg/ha azoto. Įprasta ekologiniuose ūkiuose auginti vienamečius ankštinius augalus – žirnius, tačiau reikia žinoti, kad jie dirvožemyje maisto medžiagų palieka nedaug, kadangi jų šaknų sistema silpnai išvystyta.
Optimali sėklos norma
Norisi priminti apie sėklų normos svarbą optimalaus tankumo pasėliui suformuoti. Skirtingų veislių sėklos yra nevienodo stambumo, tačiau ūkininkai įpratę naudoti seną metodą – sėklos normą skaičiuoti kg/ha. Nesunku suprasti, kad sėjant tokią pat masę (kg/ha) smulkių sėklų, pasėlis gali būti per tankus ir sėjant tokią pat masę stambių sėklų – per retas. Nereikėtų bijoti sėklos normą skaičiuoti vienetais (mln./ha), tai labai lengva: kiekviename sertifikate yra užrašyta 1 000 grūdų masė, o pagrindinių augalų – žieminių kviečių sėklos norma 4,5–5,5 mln./ha. Šiuos du rodiklius padauginus sužinome, kokią sėklos normą pilti į sėjamąją. Beje, kad ir skaičiuoti nereikėtų, galima pasinaudoti pateikta lentele.
