Silosas gali būti gaminamas ne tik iš varpinių, ankštinių, varpinių-ankštinių žolių, kukurūzų, sorgo, bet ir varpinių ar ankštinių grūdinių augalų (miežių, kviečių, kvietrugių, avižų, žirnių, vikių) ir jų mišinių vegetacinės masės, kol grūdai dar nevisiškai subrendę, t. y. pieninės-vaškinės ar vaškinės brandos. Gerai silosuojasi ir cukrinių runkelių (cukrinių runkelių griežiniai), kukurūzų grūdų (kukurūzų tarkiai) ir kitos maisto perdirbamosios pramonės atliekos. Daugelyje šalių silosuoti augalai yra labai vertingas ir pagrindinis atrajotojų ir net arklių pašaras.

Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje silosuoti pašarai sudaro daugiau kaip 90 proc. nuosavuose ūkiuose pagaminamų pašarų. Netgi tose šalyse, kur pakankamai palankios klimato sąlygos šienui gaminti (Prancūzijoje ar Italijoje), net 50 proc. ūkiuose pagamintų pašarų sudaro silosas. Visose pasaulio šalyse vidutiniškai per metus užkonservuojama 200 mln. tonų (perskaičiavus į sausąsias medžiagas) žolių ir kitų žaliųjų augalų.

Silosuojant augalus, neišvengiamai prarandama dalis juose esančios energijos, baltymų ir kitų mitybinių medžiagų. Koks maisto medžiagų kiekis bus prarastas, konservuojant žalius augalus, ir kokia bus pašaro kokybė ir vertė, priklauso ne tik nuo augalų rūšies ir jų augimo fazės, bet ir nuo jų konservavimo būdo, nuo silosavimui naudojamos technikos, silosavimo priedų ir žmogiškųjų resursų (darbuotojų žinių, įgūdžių, kompetencijos, kruopštumo ir sąžiningumo).

Europos Sąjungos šalyse pašarams, be jų mitybinės vertės, keliami dideli saugumo reikalavimai. Pašarai neturi būti užteršti cheminėmis, biologinėmis ir fizinėmis priemaišomis. Nuo 2006 metų pradžios įsigaliojo Higienos reglamentas (taisyklės) (EB 183/2005), kurio privalo laikytis visos ES šalys, taip pat ir Lietuva. Higienos reikalavimai (reglamentas) taip pat yra taikomi ir pirminei pašarų gamybai, prie kurios yra priskiriamas žolių ir kitų žaliųjų augalų konservavimas (silosavimas), užtikrinantis pašaro higieninę kokybę (saugumą).

Šiame straipsnyje nepateiksime technologinių reikalavimų detalių (kada pjauti žolę, kaip smulkinti silosuojamą masę, kaip užpildyti ir uždengti saugyklas, kaip gaminti silosą ritiniuose, kada naudoti silosavimo priedus ir kt.), tai aptarta anksčiau parengtose publikacijose. Stengsimės paaiškinti geros fermentacijos, maistingo ir geros higieninės kokybės siloso gamybos esmę, t. y. kokius silosavimosi mikrobiologinius-biocheminius pagrindus svarbu žinoti. Tuomet bus aišku, kodėl reikia prisilaikyti visų silosavimo technologijos reikalavimų arba visus darbus atlikti pagal Geros gamybos praktiką.

Fermentacijos pagrindas – pieno rūgštis

Silosavimasis yra pagrįstas savaimine augaluose esančių tirpių angliavandenių fermentacija į organines rūgštis (svarbiausioji iš jų – pieno rūgštis). Fermentacijos procesas vyksta anaerobinėmis (be deguonies) sąlygomis, epifitinėms augalų bakterijoms (pagrindinės pieno rūgšties bakterijos) augaluose esantį cuk­rų rauginant į pieno, acto ir nedidelį kiekį kitų organinių rūgščių. Dėl pieno rūgšties bakterijų, kurios pagamina organines rūgštis, silosuojamos masės pH sumažėja. Tokioje rūgščioje be deguonies aplinkoje yra sustabdoma žalingų mikroorganizmų veikla, ir pašaras užsikonservuoja. Taigi aišku, kad fermentacijos sėkmę nulemia tinkamas silosuojamos masės hermetizavimas, nepriklausomai nuo to, ar silosas yra gaminamas tranšėjoje, kaupe, ar ritiniuose.

Kai tik silosuojama žaliava yra sukraunama į talpas ar suvyniojama į ritinius ir hermetizuojama specialia silosavimo plėvele, kad nepatektų oro, prasideda fermentacijos procesas. Taigi priimant sprendimą, kaip tinkamai atlikti silosavimo darbus, svarbu įgyti žinių ir turėti supratimą apie procesus, vykstančius siloso fermentacijos (rūgimo) metu. Juos galima suskirstyti į 4 tarpsnius.

I fazė, aerobinė fazė. Kai tik silosuojama žaliava patenka į saugyklą ar suvyniojama į ritinį, augalų ląstelėms kvėpuojant, vyksta hidrolizė ir proteolizė. Augaluose esantis cukrus skaidomas į vandenį ir anglies dvideginį, naudojamas deguonis ir išsiskiria šiluma. Be to, augalų fermentai, proteazės, augalų baltymus skaido į amino rūgštis ir amoniaką, peptidus ir amidus. Dėl cukraus nuostolių tolesnė fermentacijos eiga būna blogesnė, o dėl per didelio pašaro kaitimo (iki 42–44o C) jis paruduoja, sumažėja baltymų ir ląstelienos virškinamumas. Tai vyksta tol, kol silosuojamoje masėje yra oro. Tinkamai atlikus silosavimo darbus (gerai susmulkinus ir suslėgus silosuojamą žaliavą tranšėjoje arba kaupe ar reikiamai suspaudus ritinį ir greitai bei kokybiškai hermetizavus specialia silosavimo plėvele), ši fazė trunka tik kelias valandas. Per tą laiką deguonis, likęs tarp silosuojamų augalų dalelių, dėl augalų ląstelių kvėpavimo, proteolizės ir aerobinių mikroorganizmų (mielių ir enterobakterijų) veiklos yra sunaudojamas.

II fazė, fermentacijos fazė. Ši fazė prasideda nuo tada, kai pirmos fazės metu yra išeikvojamas visas deguonis, buvęs silosuojamoje masėje, ir pradeda daugintis anaerobiniai mikroorganizmai. Svarbiausios yra pieno rūgšties bakterijos, fermentuojančios augalų cukrų į pieno rūgštį ir nedidelį kiekį acto rūgšties, etanolio ir kt. Kiti mikroorganizmai, kaip enterobakterijos, klostridijų sporos, mielės ir pelėsiai, gadinantys silosą, aktyvūs tik aerobinėmis sąlygomis ir nerūgščioje terpėje. Fermentacijos fazės trukmė priklauso nuo silosuojamų augalų savybių (svarbiausia, kiek yra sausųjų medžiagų, cukraus ir baltymų) ir silosavimo sąlygų. Jei silosavimo darbai tinkamai atlikti, pieno rūgšties bakterijos veikia efektyviai, jos dominuoja prieš kitus mikroorganizmus, greitai parūgština terpę ir fermentacija vyksta palankiai. Pasigaminus reikiamam kiekiui pieno rūgšties ir kitų rūgščių, silosuojamos masės pH sumažėja iki 3,8–4,5 (priklausomai nuo sausųjų medžiagų kiekio silosuojamoje žaliavoje) ir fermentacijos procesas praktiškai nutrūksta, nes rūgščioje terpėje nutrūksta ir pieno rūgšties bakterijų veikla.

III fazė, stabilumo fazė. Pasibaigus fermentacijai ir silosui visiškai įrūgus, jame beveik nebevyksta jokia mikroorganizmų veikla ir jokie pokyčiai iki tol, kol į pašarą nepatenka oro, netyčia pažeidus hermetizavimą arba pradėjus naudoti silosą šėrimui. Taigi žalingi mikroorganizmai niekur nedingsta, o tik dėl rūgščios terpės ir anaerobinių sąlygų jų aktyvumas yra nuslopinamas, o susidarius palankioms sąlygoms (patekus į pašarą oro), jie vėl tampa aktyvūs ir pradeda gadinti silosą.

IV fazė, siloso naudojimo šėrimui arba aerobinio gedimo fazė. Ši fazė prasideda tuoj pat, kai į pašarą patenka oro. Imant silosą iš saugyklų, tai yra neišvengiama, tačiau ši fazė gali prasidėti ir anksčiau tose tranšėjos, kaupo ar ritinio vietose, kur yra pažeista polietileno plėvelė (prakerta paukščiai, pragraužia pelės ar kitaip mechaniškai pažeidžiama danga).

Galima išskirti du aerobinio gedimo etapus. Visų pirma, mielės, gavusios deguonies, pradeda ardyti silose esantį cukrų ir fermentines (organines) rūgštis, kurios konservavo silosą. Kartais aktyvios tampa ir acto rūgšties bakterijos, skaidydamos pieno rūgštį. Antruoju etapu dėl sumažėjusio rūgščių kiekio padidėja siloso pH, pašaras pradeda kaisti, dėl to aktyvios tampa silosą gadinančios bacilli bakterijos. Šiuo etapu aktyvūs pasidaro ir kiti aerobiniai mikroorganizmai – pelėsiai ir enterobakterijos. Tokiomis sąlygomis ilgiau pabuvęs silosas sukaista, pelija, pūna, ir dėl to patiriama didelių maisto medžiagų nuostolių.

Praktiškai nėra tokio siloso, kuris gavęs oro negestų, tačiau aerobinio gedimo intensyvumas priklauso nuo žalingų mikroorganizmų kiekio silose ir jų aktyvumo. Yra nustatyta, kad tose zonose, kur pažeista siloso plėvelė, gedimo nuostoliai siekia 1,5–4,5 proc. sausųjų medžiagų per dieną. Greitai užpildytose saugyklose, gerai suslėgtame ir tinkamai uždengtame silose mažėja minėtų žalingų mikroorganizmų, jie būna mažiau aktyvūs, padaugėja jų augimą slopinančių fermentacijos produktų.

Sutvarkyti nuotekas

Ištekančios iš silosuojamos masės sultys ne tik didina pašaro nuostolius, bet ir sunaudoja labai daug deguonies, ir todėl jos kelia didelį pavojų aplinkai, ypač jei patenka į vandens šaltinius (tvenkinius, ežerus ar upes). Jei silosuojamoje masėje yra mažiau kaip 26–28 proc. sausųjų medžiagų, jau pirmomis siloso rūgimo dienomis išsiskiria nuotekos. Kuo mažiau sausųjų medžiagų silosuojamoje masėje, tuo daugiau nuotekų išsiskiria. Siloso sultyse yra daug tirpiųjų maisto medžiagų (cukraus, azotinių ir mineralinių medžiagų). Dėl to silosuojamą masę būtina pavytinti bent iki 26 proc. sausųjų medžiagų ir imtis priemonių, kad nuotekos sutekėtų į specialius rezervuarus ir nepatektų į aplinką.

Taigi gamindami silosą ir norėdami išvengti mažesnių ar didesnių nesėkmių, turime kontroliuoti ir valdyti kiekvieną minėtą silosavimo proceso fazę. Pirmai fazei labai svarbu gerai susmulkinti silosuojamą masę, kraunant į tranšėjas ar kaupus, ir gerai ją suslėgti, kad liktų kuo mažiau oro. Naudojant pažangią žolinių augalų pjovimo ir smulkinimo techniką ir kruopščiai užpildžius bei užsandarinus tranšėją, iki minimumo sutrumpėja pirmoji fazė, sumažėja tirpiųjų angliavandenių ir kitų mitybinių medžiagų nuostoliai. Kuo ši fazė trumpesnė, tuo daugiau cukraus išlieka silosuojamuose augaluose, ir tada antroje fermentacijos fazėje pasigamina daugiau pieno rūgšties. Jeigu pirmąją silosavimo fazę ūkininkas gali valdyti, naudodamas vienas ar kitas technines priemones, tai antroji ir trečioji nuo jo valios nelabai bepriklauso. Tačiau reguliuoti antros ir trečios fazių eigą įmanoma. Tam naudojami įvairūs silosavimo priedai, iš kurių populiariausi skruzdžių rūgšties pagrindu sukurti cheminiai priedai ir pieno rūgšties bakterijų pagrindu sukurti bakteriniai priedai (inokuliantai).

Ketvirtoji fazė prasideda tada, kai tik silosas susiliečia su oru, t. y. kai į pašarą patenka deguonies. Norint sumažinti maisto medžiagų nuostolius, atsirandančius dėl aerobinio siloso gedimo, būtina kuo greičiau sutvarkyti siloso dangos pažeidimus. Pradėjus pašaru šerti gyvulius, svarbu tinkamai jį paimti iš saugyklų, kad kuo mažesnis siloso paviršius, likęs ­saugykloje, susiliestų su oru. Svarbu ­saugykloje liekančio pašaro neišdarkyti (neišpurenti). Kai kurie silosavimo priedai (dažniausiai cheminiai kurių sudėtyje yra propiono rūgšties) didina siloso atsparumą aerobiniam gedimui, t. y. gerina siloso aerobinį stabilumą.

Nors ir atrodo, kad augalų silosavimas yra ganėtinai paprasta žaliųjų augalų konservavimo technologija, tačiau būtina ieškoti geriausių silosavimo būdų ir priemonių, išsaugančių pašare daugiausiai maisto medžiagų ir energijos, kurias turėjo pirminė silosuojama žaliava. Taip pat svarbu surasti tokius silosavimo metodus, kuriuos pritaikius į silosą patektų kuo mažiau oro (tinkama silosavimo plėvelė). Reikėtų naudoti tokius silosavimo priedus, kurie ne tik gerintų siloso fermentaciją, bet dar ir slopintų pašaro aerobinį gedimą (antrinę fermentaciją) arba didintų siloso aerobinį stabilumą. Jie turėtų sumažinti mielių, pelėsių, klostridijų ir kitų žalingų mikroorganizmų vystymąsi ir padidinti siloso higieninę kokybę (saugumą).

Naujas projektas

LVA Gyvulininkystės institute, bendradarbiaujant su Lietuvos žemdirbystės institutu, Lietuvos veterinarijos akademija, Nacionaline veterinarijos laboratorija, remiant Lietuvos Valstybiniam Mokslo ir Studijų Fondui bei Lietuvos Žemės ūkio ministerijai, pradėtas vykdyti projektas „Priemonių, išsaugančių konservuotuose pašaruose kuo daugiau energijos, baltymų ir kitų mitybinių medžiagų ir užtikrinančių pašaro higieninę kokybę, tyrimas“. Įgyvendinus projektą, bus pateikti pasiūlymai ir metodiniai nurodymai, kaip nustatyti silosuojamų žaliųjų augalų buferingumą, fermentacijos koeficientą ir kitus rodiklius, kad būtų galima nuspręsti, kokių veiksmų ir priemonių reikia imtis, kad pagamintas silosas būtų aukštos kokybės ir mitybiniu, ir higieniniu atžvilgiu. Taip pat bus parengti metodiniai nurodymai, kaip nustatyti skirtingų augalų siloso atsparumą aerobiniam gedimui ir kaip sumažinti aerobinį gedimą ir kt. Kitaip tariant, bus kuriamas priemonių kompleksas, padėsiantis kiek įmanoma geriau valdyti siloso fermentaciją ir užtikrinsiantis didelės mitybinės vertės, higieniškai saugių pašarų gamybą.

Vykdant kitą projektą, vertintas UAB „Umaras“ gaminamos plėvelės siloso ritiniams tinkamumas. Preliminariais tyrimo duomenimis, įmonėje gaminama plėvelė savo savybėmis nenusileidžia užsienietiškai.

Ruduo – kukurūzų silosavimo metas

Artėja kukurūzų silosavimo metas. Kiekvienais metais Lietuvoje vis daugiau pagaminama kukurūzų siloso. Jis išpopuliarėjo, pradėjus auginti hibridinius trumpo vegetacijos laikotarpio (80–90 dienų) kukurūzus ir atsiradus tinkamai kukurūzų vegetacinės masės nuėmimo ir smulkinimo technikai. Esant palankiam pavasariui ir vasarai, hibridiniai kukurūzai pasiekia vaškinę ir net visišką brandą. Vis tik Lietuvoje auginti kukurūzus grūdams neverta.

Maksimalus maisto medžiagų kiekis kukurūzuose būna tada, kai jie pasiekia pieninę-vaškinę arba vaškinę brandą. Tuo metu juose būna 25–35 proc. sausųjų medžiagų ir didžiąją jų dalį sudaro burbuolės su grūdais.

Vegetacijos metu kukurūzuose labiausiai pakinta angliavandeniai. Tirpūs cukrai, svarbiausi kukurūzų nestruktūriniai angliavandeniai, bręstant kukurūzams, virsta krakmolu – pagrindine grūdų maistingąja medžiaga.

Tinkamai sutvarkius siloso saugyklas ir teisingai atlikus silosavimo darbus, kukurūzų siloso mitybinių medžiagų nuostoliai fermentacijos metu būna nedideli ir sudaro 7–10 proc. nuo silosuojamų kukurūzų žaliosios masės. Didesni silosavimo nuostoliai patiriami lauke, jei nesutvarkyta kukurūzų nuėmimo ir smulkinimo technika arba netvarkingos priekabos-rinktuvės. Beje, dėl netvarkingai uždengto siloso kaupo ar tranšėjos paviršiuje vykstančio masės puvimo galima netekti net iki 20 proc. konservuoto pašaro. Šiaip kukurūzų siloso fermentacija baigiasi ir pašaras įrūgsta per 3 savaites, jei silosuojamoje žaliavoje mažiau kaip 32 proc. sausųjų medžiagų. Jei jų kukurūzuose daugiau, fermentacijos procesas ilgesnis ir gali tęstis net iki 6–7 savaičių. Įrūgęs silosas, jei nepažeidžiama plėvelė ir sandarios tranšėjų sienos, gali būti saugomas ilgą laiką.

Silosuojant kukurūzus, būtina atkreipti dėmesį į jų susmulkinimo laipsnį, kuris mažiau svarbus gaminant žolių silosą. Šis veiksnys svarbus ne tiek siloso fermentacijos (rūgimo) kokybei, kiek jo ėdamumui, virškinamumui ir įsisavinimui. Rekomenduojama kukurūzus smulkinti 0,5–0,8 cm ilgio pjaustiniais. Kuo stambiau susmulkinama kukurūzų žalioji masė, tuo daugiau nesuvirškintų siloso dalių (ypač grūdų) pašalinama iš organizmo su mėšlu. JAV Viskonsino universiteto duomenimis, kukurūzų siloso virškinamumas labai priklauso nuo sausųjų medžiagų kiekio silosuojamoje masėje ir nuo jų susmulkinimo kokybės.

Šalnų poveikis kukurūzams

Lietuvos klimato sąlygomis ne visuomet pavyksta sudoroti kukurūzus iki rudeninių šalnų. Šalnų įtaka kukurūzams priklauso nuo jų subrendimo laipsnio ir nuo šalnos stiprumo. Kai kukurūzus pakanda šalna, jų lapai labai greitai paruduoja ir džiūna. Atrodo, kad visas augalas yra negyvas. Iš tikrųjų lapai sudaro tik nedidelę augalo masės dalį.

Todėl po šalnų reikia apžiūrėti kukurūzų lauką. Jeigu pašalusios kukurūzų burbuolės, augalas jau nebekaups jose krakmolo, tada kukurūzus reikia silosuoti. Lauko pakraščiai visuomet labiau nukenčia nuo šalnų, o stiebas ir burbuolės yra joms atsparesni.

Jei šalnos labai ankstyvos ir po jų dauguma lapų išlieka žali, kukurūzams reikia leisti toliau augti. Jeigu šalna stipri, o augalai tik pieninės ar pieninės-vaškinės brandos, jie žūna. Tuomet po šalnų, esant sausam orui, reikia keletą dienų palaukti, kad juose susikauptų apie 26–28 proc. sausųjų medžiagų ir tada silosuoti. Beje, kuo labiau subrendusios kukurūzų burbuolės (visiška vaškinė ar kietoji branda), tuo mažesnis neigiamas šalnos poveikis. Vis tik labiau subrendusius šalnų pakąstus kukurūzus, geriau silosuoti ilgai nelaukus, nes šalnų pakąsti lapai pradeda gesti ir kristi nuo stiebo. Taip bus prarasta dalis derliaus. Be to, ant labiau subrendusių burbuolių greitai vystosi pelėsis.

Šerti saikingai

Kukurūzų silosas yra daug energijos (11 MJ/Kg SM), bet mažai baltymų (apie 90 g/kg SM) turintis pašaras, tačiau jo mitybinė vertė priklauso nuo to, kiek pašaro sausųjų medžiagų galvijai suėda ir kaip šios suėstos maisto medžiagos yra virškinamos. Aukščiau buvo išdėstyta, kad tai priklauso nuo kukurūzų vegetacijos tarpsnis derliaus dorojimo metu, susmulkinimo laipsnio ir, žinoma, nuo pagaminto siloso kokybės. Kukurūzų silosas yra puikus energijos šaltinis galvijams, ir geriausiai gyvuliai jį ėda, kai pašare yra 27–35 proc. sausųjų medžiagų.

Ar melžiamas karves galima šerti vien tik kukurūzų silosu? Tyrimai rodo, kad šeriant galvijus ilgesnį laiką vien kukurūzų silosu, gali išsivystyti medžiagų apykaitos ligos, sumažėti jų produktyvumas. Rekomenduojama, kad melžiamų karvių racione kukurūzų siloso kiekis neviršytų 60 proc. bendrojo sausųjų medžiagų kiekio. Geriausia yra kukurūzų silosą šerti kartu su baltymingų žolių silosu arba šienu. Jei yra šeriama vien kukurūzų silosu (tai nerekomenduojama), melžiamoms karvėms reikia baltymingesnių kombinuotųjų pašarų, daugiau kalcio, fosforo, mikroelementų, nes kukurūzų silose yra nedidelis kiekis makroelementų (kalcio, fosforo, natrio, sieros) ir mikroelementų (jodo, mangano, kobalto ir cinko). Be to, kukurūzų silosas turi būti labai geros kokybės, neperrūgęs, pieno rūgštis turi sudaryti 70 proc. bendrojo organinių rūgščių kiekio. Šeriant vien kukurūzų silosu telyčias ar užtrūkusias veršingas karves, jos gali nusipenėti. Pastarųjų metų tyrimais nustatyta, kad naujų hibridinių veislių kukurūzų silosas melžiamų karvių racione gali sudaryti 33–60 proc. viso siloso ir šieno kiekio.

Kukurūzų silosas yra nepamainomas pašaras penimiems galvijams. Duodant jo iki soties ir pridėjus nedidelį kiekį (2–3 kg per parą) baltymingų kombinuotųjų pašarų, penimi buliukai per parą priauga 1 200 gramų ir daugiau, o skerdenos išeiga šiuo atveju siekia 53–54 proc.